Man atrodo, kad pinigų suma, išleista dovanai, nebūtinai turi būti didžiulė, kad tai, ką už ją gauni, reikštų išties daug. Labai dažnai žvalgydamasi dovanų savo draugams ar artimiesiems perku jiems bilietus į tuos spektaklius, kurie yra įsirėžę mano atmintin. Sako, kad vienas tokių gali būti Audronio Liugos režisuotas, pagal Marguerite Duras pjesę „La Musica Deuxieme" pastatytas prancūziškos meilės istoriją pasakojantis spektaklis „Muzika 2". Rašau „sako", nes šio spektaklio dar nemačiau. Bet jau kalbėjausi su jame vaidinančiais aktoriais - Auksinio scenos kryžiaus laureatu Povilu Budriu ir trijų Kristoforų laureate Viktorija Kuodyte.
Spektaklis „Muzika 2" yra pirmasis teatro kritiko ir prodiuserio Audronio Liugos režisūrinis darbas, kurio premjera įvyko 2008-ųjų gruodį. „Renkantis Marguerite Duras pjesę apsispręsti padėjo aktoriai Viktorija Kuodytė ir Povilas Budrys. Kažin, ar būčiau ryžęsis imtis šio darbo su kitais aktoriais. Viktorija ir Povilas yra patyrę aktoriai, aukščiausio lygio profesionalai, tačiau šis darbas ir jiems tapo savotišku išbandymu", - apie „Muzika 2" yra sakęs pats Audronis Liuga.
Porą aktoriai Povilas Budrys ir Viktorija Kuodytė 2009-aisiais vaidino ir kitame spektaklyje - pačioje rugsėjo pabaigoje rodytame, Gintaro Varno režisuotame, „Vilniui - Europos kultūros sostinei 2009" dedikuotame „Nusiaubta šalis Vilnius".
- Girdėjau, kad „Muziką 2" Audronis Liuga statė kaip savotišką „Nusiaubtos šalies" tęsinį. Ar taip iš tiesų ir buvo?
Povilas: taip pasirodė mūsų prodiuseriui Audroniui Liugai - kad visiškai natūraliai galėtų vystytis mūsų - vyro ir moters - istorijos tęstinumas. Ne spektaklyje pasakojamos istorijos, o būtent vyro ir moters istorijos tęstinumas. Matyt, kažkokių dalykų liko neišsakytų arba Audroniui pasirodė, kad mes galėtume juos dar pratęsti.
Viktorija: „Nusiaubtoj šaly" yra tam tikras laikotarpis, nelabai aišku, koks, bet vis tiek. Galbūt to spektaklio neužteko, kad išsakytume, kaip Povilas sako, tas vyro ir moters mintis. Tam buvo reikalinga kita medžiaga, visiškai kitokia. O tokia ir yra Marguerite Duras „Muzika 2" (reikia sakyti „Muzika antroji" - aut. past.).
„Nusiaubtos šalies" personažai seras Lancelotas ir Gineverė neturi tęstinumo, jie pasibaigia toj pjesėj, bet amžinoji dilema, kas yra tarp vyro ir moters, lieka.
- Kaip jums atrodo, ar „Muzika 2" padeda suprasti tą jūsų įvardytą dilemą, ar padeda atsakyti į viduje kirbančius klausimus?
Viktorija: aš manau, kad atsakyti tai neatsako, bet kiek teko kalbėti su žiūrovu, tai jam artimiausia yra tai, kad jis tose situacijose randa save - tiek moterys, tiek vyrai. O kai randi save, tas ir yra įdomiausia. Tu atpažįsti ne tiktai situacijas, kurios apkalbamos toj pjesėj, bet ir pojūčius - iki labai smulkių dalykų. Viena moteris man sakė, kad žiūrėdama šį spektaklį prisiminė net išsiskyrimo su savo vyru kvapą.
Povilas: „Muzika 2" yra labiau pojūčių istorija.
Viktorija: situacija banali: po skyrybų susitinka du žmonės. Kokia čia gali būti filosofija? Jokios. Mes visi skiriamės ir mylim tarsi skirtingai, bet iš tikrųjų turbūt taip pat. O dėl atsakymo, tai man atrodo, kad visiškai neatsako, tiktai vėl iškelia labai daug naujų klausimų. Nors man asmeniškai bent į vieną atsakė: kad mes esame absoliučiai primityvūs šitoj srity ir iš tikrųjų reikia labai labai daug mokytis, kaip gyventi dviese.
Povilas: pritariu (juokiasi).
Viktorija: tai - mokslas. Man gražiausia spektaklio frazė, kai moteris klausia vyro: „Ar tu vesi dar kartą?". Jis susimąsto ir sako: „Oi, nežinau. Vėl viską iš pradžių pradėt?" Tai tampa taip gerai suvokiama praėjus šiek tiek laiko - kad iš tiesų niekas nesikeičia. Žmogus keičiasi, bet dėsniai... Viskas tas pats.
Bet kiek mes ilgai mėtėm tą pjesę, kiek mes laiko ją stumdėm nuo savęs ir sakėm, kad tai yra neįdomu. Mes daug laiko turėjom. Nebuvo termino, kada išleist premjerą, ir tai pjesei tai buvo idealu. Iš tikrųjų aš suvokiu ir Nekrošiaus darbo principą, kai repetuoji devynis dešimt mėnesių. Tai yra gerai, nors, aišku, didžiulė prabanga.
Povilas: žiūri į tą pačią medžiagą, vienas į kitą kitaip žiūri, atrandi visai kitų dalykų. Mes pirmąkart paskaitę pjesę pasibaisėjom, kad joje nieko nėra. Paskui - siaubas! - kiek ten visko yra.
Viktorija: negalėjom patikėt, kad tai ta pati pjesė.
- Pastaraisiais metais ypač išryškėjo takoskyra tarp vadinamųjų komercinių ir nekomercinių spektaklių. Į pirmuosius kartais neįmanoma gauti bilietų, nors išėjus iš jų nebūtinai kas nors liks galvoje ar sieloje. Kaip jums atrodo, ar tiek vieni, tiek kiti spektakliai kalba ir žiūrovui pasako tą patį, tik kitaip?
Viktorija: teisingai sakot. Pasako tą patį. Pavyzdžiui, „Urvinis žmogus". Aš nemačiau, bet suprantu, kad ten irgi kalbama apie vyrą ir moterį. Bet visiškai kitaip kalbama.
Aš dar manau, kad kai žmogus perskaito „Urvinis žmogus" ar „Meilė pagal grafiką" arba mato parašyta „komedija", „miuziklas", aiškiai žino, ko tikėtis. Kai parašyta „Muzika 2", ką jam sako tas pavadinimas? Žinau, kad daug kas apsigauna galvodami, kad tai bus kažkas, susiję su muzika.
Arba koks nors pavadinimas „Jausmai" - pavyzdžiui, aš iš karto atsiribočiau, nes mane tai nervina. Kai žiūrovas nežino, kokį - taip šlykščiai pasakysiu - produktą jis gaus, jis dažniausiai renkasi tai, ką žino. Jam viskas aišku, jam reikia atsipalaiduot ir jis tą dozę gaus.
Povilas: Italijoj buvo rodomas mūsų spektaklis „Giesmių giesmė". Moteriškės pasipiktino, jos tikėjosi, kad tai yra miuziklas.
- Bet tai reiškia, kad eidami net nepaskaito, nepasidomi.
Viktorija: kai „Hamletą" Nekrošiaus rodėm, tai dauguma pirkdami bilietus klausė, ar Mamontovas dainuos. Kaip ir sakiau: žmogus nori žinoti, ką jis gaus. „Hamletas" - gerai, Mamontovas - supratau, bet ar čia bus susieta? Nes aš norėčiau, kad būtų susieta."
Povilas: be to, galioja traukos dėsniai, kad panašūs žmonės visąlaik renkasi panašius dalykus, tai, kas jiems yra artima. Galų gale, vis tiek susiskirsto: vieni tą mėgsta, kiti tą. Tai nereiškia, kad viena yra geriau, o kita - blogiau, tiesiog mes esam visi skirtingi.
- Spalį buvau į festivalio „Sirenos" programą įtrauktoje spektaklio „Vyšnių sodas" videoperžiūroje. Jos metu buvo išsakyta mintis, kad teatras per pastarąjį dvidešimtmetį labai pasikeitė. Anksčiau žmonės eidavo į jį tikėdamiesi išgirsti tai, apie ką nebuvo kalbama viešai, kai kurie - lyg į bažnyčią. Kaip jums atrodo, ko dabar žmonės į jį eina?
Povilas: aš mačiau „Vyšnių sodą" ir galėčiau pasakyti, kad man tai buvo kitoks teatras ir patirtis jame buvo visai kitokia. Tai yra vienas didžiausių mano teatrinių įspūdžių iš viso. Atvažiavo suomis (režisierius Kristianas Smedsas - aut. past.) ir parodė mums, lietuviams, ką mes turime. Tai, kad mes dar turime vienas kitą, kitaip parodė tuos pačius lietuvių režisierius ir aktorius, kurie vaidina tame spektaklyje. Mes jų tiesiog nematom. Jis juo filmavo, jis juos dalijo į keturias ekrano dalis: vieni sėdėjo namie, kiti sode. Ir netgi atsitiko taip, kad visas tas sodas ir netgi dangus, ir netgi žvaigždės, kurios jau paskui pasirodė, praskrendantys lėktuvai - visi jie dalyvavo spektaklyje. Ir kaimynai, kurie susinervinę išėjo pasižiūrėti, kas čia vyksta, - ir jie dalyvavo spektaklyje. Teatras pasidarė globalus. Ir netgi skausmingas, labai artimas, iki galo labai pažįstamas. Spektaklyje vaidino net tie žmonės, kurių jau nebėra - namelio viduje ant sienų kabėjo mirusių, išėjusių aktorių nuotraukos. Net varlė, kuri užšoko man ant bato, dalyvavo spektaklyje.
Tačiau svarbiausia, kad [jis] parodė, jog vienas kitą turim. Kamera fiksavo žmones ir rodė ekrane. Aš supratau, kad ir Dainiaus [Gavenonio] niekada nemačiau, ir Rasos [Samuolytės], ir [Jono] Vaitkaus - visų šitų žmonių, [Virginijos] Kelmelytės. Pamačiau juos kitaip. Nes iki tol, pasirodo, jų visai nemačiau. Aš žiūrėjau, bet nemačiau. Yra toks sakinys iš Biblijos, kuris mane nervina: „Žiūrit, bet nematot, klausot, bet negirdit." Mane jis visąlaik erzindavo: na, kaip čia taip jau yra, bet iš tikrųjų taip tiesiog yra. Tereikia truputėlį pasukti teatro rakursą arba sustabdyti žvilgsnį tam tikru metu tam tikroj vietoj.
Viktorija: bet plačiąja prasme - kodėl žmonės eina į teatrą? (susimąsto)
Povilas: nebegali gyventi. Neįmanoma gyventi. Mes jau su savim nebegalim gyvent, vienas su kitu nebegalim gyvent, tai einam ir ieškom išeities. Juk būna taip: žmogus galvoja - ir šeimoj labai sunku gyventi, žiauriai sunku gyventi šeimoj, kaip, pavyzdžiui, tame mūsų spektaklyje. Kaip gyventi?
Mes turime pajusti kažkokį bendrumą. Bendras buvimas kartu, dėmesys vienas kitam padeda. Žiūrovai tyli, turi sėdėti visą spektaklį, žiūrėti, aišku, jie gali reaguoti, bet tai ir yra dėmesys. Jie gi ne šiaip sau (kai kuriuose spektakliuose šiaip sau). Ne apie aktorius kalbu, apie žmogiškumą. Jie gal savo sieloj aiškinasi, kas vyksta, bet tai ir yra dėmesys kažkam daugiau negu mes patys.
Viktorija: bet vis dėlto lieka klausimas, kodėl didžioji dalis žmonių renkasi tą lengvąjį teatro produktą?
Povilas: taigi labai gerai jiems. Nebereikia nieko. Maitina šaukštu vaiką, jisai nenori pats imti šaukšto.
Viktorija: tada teatro laukia tokia pati ateitis kaip ir dabartinės televizijos. Kai Lietuvoje gali pažiūrėti vos kelias laidas. Tačiau labai daug žmonių nebežiūri televizijos. Nenoriu dalint - tie žmonės protingi ar neprotingi, bet su daug kuo esu šnekėjusi ir jie sako: „Aš nežiūriu televizijos", „Aš nežiūriu televizijos", „Aš nežiūriu...".
Teatras eina labai panašia linkme. Vienu metu buvo, kad visi nusipirko „vidiakus", nieks nebėjo į kiną, nes namuose turiu, patogu. Atsikando. Pradėjo eit visi į kinus. Televizoriaus lyg dar seniau atsikando. Dabar labai baisu, kad taip neatsitiktų su teatru. Aš tikrai nemažai žmonių žinau, kurie neina į teatrą būtent dėl to, kad ką ten žiūrėt? Vėl tą patį šlamštą? Tai, ką matau per televizorių?
Povilas: taip, man irgi taip sakė...
Viktorija: matau ir neblogų spektaklių, kur teatrinėje scenoje perteikiama realybė. Bet man tai žiauriai nusibodo. Man iki dabar teatras yra tas žingsnis virš žemės, norisi, kad taip būtų.
Povilas: žiūrovas turėtų ateiti nors dėl tų kelių sekundžių, kai jisai užmiršta save ir susitapatina. Gi teatre būna tokių minučių, kai kažkas atsitinka, kai užsimiršta žmogus. Arba suranda save kažkokioj kitoj erdvėj. Ta aplinka, jeigu taip atsitinka, kažką padaro netgi su laiku, su erdve. Kažkas mūsų sąmonėj sujuda ir tarsi ar trumpam išlekia, ar trumpam išnyksta. Juk žiūrėkit, jeigu geras spektaklis arba geras kinas, žmonės, kurie yra jame, jaučiasi lyg viena grupė, kažkas yra įvykę. Nereikia būtinai įvardint, kas tai, bet jeigu jau taip atsitinka, yra verta.
Tiktai dėl to, kad žiūrovui kažkas įvyktų, tiktai dėl to verta į tą teatrą eiti. Gal ką Viktorija sako, kas yra daugiau negu realybės šou atkartojimas.
- Esu girdėjusi tokią nuomonę, kad kai kurie dabartiniai jauni režisieriai stato tokius spektaklius, kokius vyresnieji matė prieš 30-50 metų. Kaip jūs vertintumėte dabartinę situaciją teatro pasaulyje?
Povilas: aš esu patyręs tokį dalyką visai neseniai. Ir esu sakęs: prašau, juk yra labai geros literatūros apie tai, ta tema, jūs tiktai pasidomėkit ir pasižiūrėkit. Jiems atrodo, kad jie daro kažką naujo.
Viktorija: kaip pradedančiam režisieriui, tai aš visiškai nematau nieko blogo. Ir jeigu dar jie remiasi gerais režisieriais, duok Dieve, tai čia tiktai pirmyn. Visi žymiausi muzikantai, dailininkai pradėjo kopijuodami, kol atrado savo. Dar, turėkit omeny, labai sunku jauniems režisieriams įtikinti tuos vadinamuosius grandus.
Povilas: jie nori, kad spektakliai būtų sėkmingi, vadinasi, reikia vėl juokinti.
Viktorija: o čia yra baisiausias dalykas.
Povilas: aš tokią tuštumą pradėjau jausti teatre. Tuštumą tiesiog, nėra, kur dėtis. Visiškai normalu, kad žmonės kitaip supranta. Ir vis dėlto reikėtų, kad teatras būtų truputį daugiau negu vidutiniška. Yra asmenybių, į jas reikėtų lygiuotis.
Man atrodo, Audronis Liuga su savo produkcija irgi bando išsiveržti iš tos pilkumos - bandydamas įvairią literatūrą, pjesių skaitymus daryti, kad augtume, kad nebūtų vien tik vidutiniški spektakliai.
- Bet ar šiuo atveju nėra taip, kad Lietuva per maža geriems dalykams? Gali sukurti puikiausią produktą, bet nesulauksi didelio dėmesio. Tiesiog yra per mažai žmonių, kurie supranta ir vertina gerą, tikrą teatrą. Ar čia klaidinga nuomonė?
Povilas: kažkaip nelabai kas mūsų ir klausia. Ir nelabai mūsų reikalas. Mes esam tokioj duotybėj.
Viktorija: sunku atsakyti, kas tas tikras teatras. Aš dabar netgi nežinau, kas yra komercinis teatras, kas yra nekomercinis teatras. Aš pati neseniai vaidinau Dainiaus Kazlausko statytame spektaklyje „Duetai", kuris turbūt yra komercinis. Bet, patikėkite, mes tiek dirbom su juo, kad tai buvo kančių keliai. Dabar jisai lengvas, lengvai žiūrimas. Toks jis ir turėjo būti. Kad atėjusiam žmogui būtų gera, kad jis matytų gražų vaizdą, bet iš tikrųjų gražų, o ne taip maždaug sugrūstą, kad tik prastumti, kad greiti pinigai būtų, kad būtų lengvai transportuojamas, kuo mažiau aktorių ir pinigai. Ne. Čia visai kitas dalykas. Ir čia turbūt komercinis teatras, bet kodėl jisai negali egzistuoti toks?
Aš visada esu už kokybę: kiek žmonės į ją įdėjo pastangų, ar vyksta spektaklio evoliucija ar jisai tiesiog padaromas ir, kaip sakau, iš jo melžiami pinigai, ar kiekvieną kartą prie jo yra dirbama. Čia yra didelis darbas.
- O į kokius spektaklius Lietuvoje einate jūs patys?
Povilas: ko gero, paskutinį mačiau „Vyšnių sodą". Dar „Hamletą". „Idiotą". Ir „Oidipą Karalių". Norėčiau dar nueiti, gerų žodžių girdėjau apie „Pagalvinį". Ir dar į kelis spektaklius. Į Viktorijos tą spektaklį nėjau, nes labai pavydžiu (juokiasi).
Viktorija: iš paskutinių matytų spektaklių man gilų įspūdį paliko Kazlo „Raiši žirgai nešuoliuoja". Tai, ką sakė Povilas ir aš mačiau, tai nepamirštamas yra „Pagalvinis". Man labai labai patiko šis spektaklis.
Šiandien aš dirbau su studentėm teatrologėm, jos man pasakė: „Jūs neįsivaizduojat, kaip sunku išsirinkti, kur eiti vakare". Joms tai privaloma, jos apie tai rašo. Sako, kai surandi viską, kas vyksta, susidaro visas lapas vien teatrų, o kur dar koncertai.
Povilas: labai seniai, kai aš dar tik baigiau [studijas], mes eidavom į tuos pačius spektaklius po keturis-penkis-šešis kartus. Tai buvo anksčiau - kitoks teatro suvokimas.
- Dabar teatras veikia ir prekybos centre „Gedimino 9".
Viktorija: mes Toronte vaidinom prekybos centre „Hamletą". Ateini į prekybos centrą, pavažiuoji eskalatorium, atidarai duris, o ten toks galingas, su raudonom minkštom kėdėm amfiteatras, pakankamai didelė scena, bet jausmas vis dėlto toks nelabai... Bet, suprantat, teatras tuo ir yra žavus, kad tu užsidarai ir arba pasineri į tai, arba nepasineri, arba tave įtikina, arba tavęs niekaip neįtikins ir tada tave nervins ir apatiniai, ir vaistinės, ir visa kita.
O kiek mes pasauly privaidinom tvartuose, angaruose... Spektaklio atmosfera sukuria spektaklį, o ne vieta, kur jis vaidinamas. Dažnai tuose nuostabiausiuose senoviniuose teatruose man būdavo gėda vaidint Nekrošiaus spektaklius, nes aš žinodavau, kokią po spektaklio mes paliksim sceną. Kirviai, vanduo, akmenys, daužoma, mėtoma. Yra kažkoks neatitikmuo. Man ypač su „Makbetu" būdavo visa tai. Jau geriau tada angarai.
- Ar skiriasi sostinės ir kitų šalies miestų žiūrovai?
Viktorija: tai yra unikalu, bet nesiskiria. Man labai smagu būt ten. Gal tik Kaune, sakyčiau, buvo keista. Kaune tarsi nebuvo jokio kontakto. Taip negali sakyt, kad neklausė, bet kontakto nebuvo.
Povilas: net Jurbarke bobutės viską suprato.
Viktorija (juokiasi): man labiausiai patiko, kaip viena sena moteriškė išėjo tokia pikta po to spektaklio. Dukra jos ir klausia: „Tai nepatiko, mama?" „Eik iš čia, visą jaunystę priminė." (juokiasi) Tai yra taip puiku.
- Kai kurie aktoriai vienu metu imasi daugybė vaidmenų, kartais net sunku patikėti, kad tiek įmanoma. Kiek vaidmenų vienu metu kuriate jūs?
Povilas: vienu metu laksčiau per tris vietas, bet iš tų trijų liko gal pusė. Spektakliai dabar neilgalaikiai, juos reikia mokėti prasukti, reklamuoti.
Viktorija: aš tokia aktorė, kuri niekada neturi daugiau dviejų, man tai yra tiesiog psichologiškai bjauru. Aš netikiu, kai vienu metu žmonės išleidžia po tris premjeras. Niekaip negaliu patikėt, kad visi trys vaidmenys gali pavykti. Toks konvejerio principas man yra visai nesuvokiamas dalykas.
Pavyzdžiui, dirbdama pas Nekrošių pirmus dešimt metų išvis vaidinau tiktai dviejuose spektakliuose. Du spektakliai per dešimt metų! Ir jaučiausi tiek daug dirbanti, kad negalėjau įsivaizduoti, jog būtų galima ką nors dar repetuoti.
Jeigu grįžume prie temos apie tai, kad Lietuva yra per maža geriems spektakliams, tai kaip ir suprantu tą frazę. Nes jei paklaustumėt dabar manęs, su kuo ir ką aš norėčiau daryt, negalėčiau atsakyt. Negalėčiau atsakyt, su kokiu režisierium norėčiau dirbt. Kaip ir su visais pabandyta, su kuriais nepabandyta, tai ir netraukia. Kūrinių, kuriuos gal norėtųsi pabandyt? Irgi nesu ta, kuri atneštų režisieriui ir sakytų: „Norėčiau save šitam vaidmeny matyt". Ir tada galvoji, kad jeigu Lietuva būtų didesnė, daugiau režisierių būtų, viskas būtų kitaip.
- „Muzika 2" nėra pirmasis spektaklis, kuriame jūs vaidinate porą. O kaip jums labiausiai patinka vaidinti - vieniems, dviese ar su grupe kitų aktorių?
Povilas: vaidinau monospektakliuose dėl to, kad norėjau pasireikšti. Mes gi visi esame tokie, mums atrodo, kad mes labai daug galim.
Jeigu dėl mūsų dviejų šito dueto, tai net ir tada, kai man pasiūlė vaidinti „Nusiaubtoje šalyje", aš labai dvejojau, nenorėjau. Vaidinti meilę man gėda, aš negaliu, nemoku (šypsosi) ir lekiu nuo to kuo toliau. Viktoriją buvau matęs kituose spektakliuose. Jinai yra kažkuo ypatinga. Mes tiesiog pabandėm vaidinti kartu, tiesiog išdrįsau.
Viktorija: vaidint meilę labai sunku. Dar jeigu partneris netinka... Buvo tokių atvejų. Juk vis tiek neapgausi žiūrovo (juokiasi). Jeigu tau visiškai netinka kitas žmogus, aktorius, gali suvaidint, bet tai pareikalaus labai daug pastangų ir vis tiek nebus gerai.
