Režisierių Cezarį Graužinį kalbina Kristina Savickienė
Lygiai prieš metus Menų spaustuvėje viešėjo Tavo Suomijoje sukurti spektakliai, palankiai sutikti mūsų publikos. Šiemet režisavai du spektaklius užsienyje: „Karalių Lyrą" Lenkijoje ir „Graiką Zorbą" Graikijoje. Ar ketini su šiais spektakliais supažindinti Lietuvos publiką?
Tai, kad „No Return" ir „Kaligula" parodyti Lietuvoje, buvo man didelė staigmena. Filosofiškai įsivaizduoju, kad staigmenos nesikartoja. Dėl to nieko nesitikiu.
Per šiuos metus režisavai du spektaklius Lietuvoje ir du užsienyje. Kaip vertinai šiemetinius darbus?
Keturi spektakliai trijose šalyse - daug. Bet nepervargau. Matyt, pakako motyvacijos ir drausmės. Kone kas dieną siekiant konkretaus rezultato, laikas bėga greičiau, todėl šie metai ir atrodo trumpi. Tokiame pasaulyje, koks jis yra dabar, tinginystė yra kilni ir dora savybė. Deja, šito žinojimo šiais metais praktiškai realizuoti nepavyko.
Pats savo spektaklių viešai nevertinsiu. Pasidžiaugsiu, kad visuose vaidina puikūs aktoriai, įdomios asmenybės. Ir visuose skamba galinga Martyno Bialobžeskio muzika.
Kiek spektaklių būtų idealu režisuoti per metus, kad neužplūstų emocinis ir fizinis nuovargis?
Galima nė vieno, galima ir penkis, šešis - priklausomai nuo vidinių tėkmių, kurios yra nekontroliuojamos. Gerai būtų vieną spektaklį per metus. Bet nuo mano norų tai nepriklauso.
Naują šių metų premjerą - „Zorba. Tikroji istorija" pagal Nikos Kazantzakio „Graiką Zorbą" pristatei spalį Graikijos nacionaliniame teatre Atėnuose. Statyti Kazantzakio kūrinį užsieniečiui - iššūkis, pripažinimas. Kuo įdomus buvo spektaklio kūrimo procesas ir kokia tikroji Zorbos istorija lietuvio režisieriaus akimis?
Kazantzakio „Graikas Zorba" - viena svarbiausių knygų mano gyvenime. Tai Dostojevskio ar Camus lygio autorius, kuris pas mus mažai žinomas. Kazantzakis buvo verstas sovietiniais laikais, ir lietuviškame leidime po antrašte buvo paantraštė: „Graikas Zorba. Nuotykiai Kretoje". Tai buvo pateikta kaip nuotykių literatūra. Graikų režisieriaus Mihalio Kakoyannio filme (kuriame puikiai vaidina Anthony´s Quinnas ir Lila Kedrova), Zorba parodytas lyg koks vesterno didvyris, o lyrinis romano herojus (autorius) panašus į kvailį. Tuo tarpu Kazantzakio knyga - tai Dievo, harmonijos, prasmės ieškojimo dienoraštis - nuoširdus ir aistringas. Galima joje įžvelgti Vakarų ir Rytų - Kristaus ir Budos - idėjų konfliktą ir sintezę.
Negirdėjau, kad kada nors istorija apie Zorbą būtų adaptuota dramos teatro scenai. Tai buvo didelis iššūkis - įsivaizduokim, atvažiuoja belgas į Lietuvą ir kuria spektaklį „Tadas Blinda". Dar baisiau - atvažiuoja lietuvis ir stato „Zorbą", kuris yra vienas pagrindinių „graikiškumo simbolių".
Pradėjęs repetuoti, supratau stulbinantį dalyką. Visi Graikijoje žino šokantį Zorbą, jis šoka ant daugelio restoranų iškabų Atėnuose, graikams mintinai žinomas Theodorakio sirtakis, parašytas tam filmui, bet... mažai kas dabar perskaito romaną. Per pirmąją repeticiją šnekantis su aktoriais, išaiškėjo, kad visi žino, kas yra Zorba, bet dauguma negalėjo pasakyti, apie ką kalbama knygoje. Pagrindinio personažo atlikėjas, repeticijoms prasidėjus, buvo „prisikasęs" tik iki knygos vidurio.
Įdomiausia šiame kūrinyje man buvo kasdienybės prasmės atradimas. Kurdamas spektaklį, atmečiau siužetą - Zorbos nuotykius. Aš Zorbą norėjau pasikviesti pokalbiui - truputėlį jį pakritikuoti ir leisti sau būti jo išprovokuotam.
 |
| „Zorba. Tikroji istorija“ |
Todėl pirminė spektaklio pavadinimo versija buvo „Pokalbiai su Zorba"?
Taip, maniau, kad paimsiu Zorbos personažo mintis, jo monologus ir parašysiu savo provokacijas, į kurias jis man atsakys. Tai buvo pirminė spektaklio idėja, kuri keitėsi laikui bėgant. Viskas pasikeitė, kai supratau, kad rašydamas dialogus su Zorba - aš kalbuosi su bepročiu. Žinoma, egzistavo tikras žmogus, pavarde Zorba, - ne Aleksis, o Jorgos, iš Makedonijos, kurio padedamas Kazantzakis mėgino verstis medkirtyste ir kalnakasyba. Tasai Jorgos Zorba pribloškė racionalų inteligentą Kazantzakį savo gaivališku charakteriu ir gyvenimiška išmintimi. Tačiau romane Zorba yra ne personažas, ne žmogus, o projektas. Toks pat projektas arba svajonė apie žmogų, kaip kad Camus Kaligula, kurį režisavau Suomijoje. Bendraudamas raštu su Zorba supratau, kad diskutuoju su bepročiu - nes toks personažas, jei jis būtų fiziškai įmanomas mūsų pasaulyje, - būtų arba kalėjime, arba beprotnamyje. Jis negalėtų pereiti gatvės nepagautas ir neprimuštas. Ir tada mano požiūris į spektaklio formą pasikeitė - nusprendžiau nesiginčyti su Zorba, o kurti neįmanomą Zorbos pasaulį, erzinantį, provokuojantį, diskutuojantį su publika.
Ar todėl spektaklio veiksmas vyksta neapibrėžtoje erdvėje - nei danguje, nei žemėje, nei pragare? Kažkur, kur susitinka sielos?
Norėjosi sukurti erdvę, kurios niekaip nepavadinsi, kurios nėra ir būti negali. Visa tai gimė Lietuvoje - man su „cezario grupe" kuriant „Viskas arba nieko". Šis spektaklis man buvo svarbus - galvojau, kaip scenoje organizuoti vidinę kelionę. Ir principus, kuriuos sukūrėm su „grupe", galbūt pavyko išplėtoti dirbant su Zorbos medžiaga, nes Zorbos spektaklio siužetas yra nesąmonė. Ten po pirmų 20 minučių žmogus praranda bet kokį susidomėjimą siužetu, nes gali vykti bet kas. Ir galbūt dalis publikos po pusvalandžio pradeda „įvažiuoti" į šį „grybų karą". Man spektaklis yra apie laisvę - visomis prasmėmis, nuo fizinės iki intelektinės.
Už geriausią 2007 m. „Dafnio ir Chlojės" spektaklio režisūrą Tau teko Graikijos teatro ir muzikos kritikų sąjungos įsteigtas Karolos Koun apdovanojimas. Po „Zorbos" Graikijos kritikai vadina Graužinį „tikru graiku", sugebėjusiu atskleisti kūrinio esmę taip, tarsi būtų ilgas dienas leidęs Kazantzakio draugijoje, kartu gėręs kavą ir rakiją. Kuris įvertinimas svarbesnis?
Kai beždžionėlė užsimaukšlina skrybėlę ir išmoksta rūkyti cigarą, į ją irgi rodo pirštais ir sako: „Žiūrėkite, visai kaip tikras žmogus!". Taip ir su tuo „tikru graiku". O jei rimtai, tokie komplimentai reiškia tik tai, kad kontaktas yra, kad vyksta komunikacija tarp mano spektaklių ir graikų žiūrovų.
Ar tai, kad užsienyje Jus vertina, suteikia sąlygas kurti, gali tapti akstinu nebekurti Lietuvoje?
Žuvis plaukia ten, kur vanduo švaresnis ir labiau prisodrintas deguonies. Manau, ir aš turiu teisę rinktis. Bet nuolatos turiu pagundų ir planų idėjas įgyvendinti Lietuvoje.
O Lietuvoje koks vanduo?
Mano „grupėje" vanduo gaivus. Mes gal ne visada patogiai ir linksmai gyvenam, bet man čia gaivu. Stebuklas, kad išlikome kaip grupė. Ir noro drauge kurti teatrą, nepaisant nieko, dar yra daug. Ir žmonių, norinčių padėti mums išlikti, atsiranda vis naujų. Kultūros ministerija, Menų spaustuvė padeda.
Tačiau, kuriant teatrą Lietuvoje, svarbu išsiugdyti atsparumą klaustrofobijai ir pavydui. Kadaise vieno valstybinio teatro vadovas su jam būdingu cinizmu pažadėjo: „Išsilakstys ta tavo „grupė", tada parlėksi, pabrukęs uodegą, darbo prašytis." Man tai apgailėtinas banditiško požiūrio į teatro bendruomenę ir profesinius santykius pavyzdys. Nejaugi Lietuva tokia maža, kad reikia bijoti vienam kito? Nejaugi neišmoksime mandagiai prasilenkti, be stumdymosi ir pasikumščiavimo? Kas kartą pro lėktuvo iliuminatorių žiūrėdamas žemyn, pamatau, koks didelis yra pasaulis. Ir Lietuva tuo metu atrodo didžiulė, erdvi, beribė. Nusileidus, deja, apima jausmas, kad ji ima palengva mažėti.
Man nėra tokios dilemos - Lietuva ar ne Lietuva. Nusiperku bilietą, sugaištu vieną dieną kelionei, o galutiniame taške yra tam tikras žmogus, žmonės, pas kuriuos norisi sugrįžti, su gyvomis akimis. Talentingi, gražūs, įkvepiantys. Reikalingi, būtini kaip deguonis. Graikijoje aš jau tris spektaklius sukūriau su tais pačiais aktoriais, kuriuos pats subūriau 2006 metais. Suomijoje taip pat dirbu su tais pačiais aktoriais. Ir Švedijoje. Lietuvoje yra Brigita, Vilma, Paulius, Julius, Vytas. Vardinu vardus ir matau jų veidus, akis, ir aš nežinau tų nuotolių - juos primena tik lėktuvo bilietai kišenėje, kuriuos surandi ir išmeti prieš skalbdamas kelnes. Šiais laikais nekainuoja daug vargo nukeliauti už jūrų marių. Tačiau ką tokio stebuklingo ten pamatysi? Keliauju ne kur nors, o pas ką nors. Dabar man kiekviena kelionė - sugrįžimas.
 |
| „Zorba. Tikroji istorija“ |
Birželį Vroclave įvyko „Karaliaus Lyro" premjera, kuri sulaukė prieštaringų vertinimų. Štai kritikas Lukaszas Drewniakas spektaklyje įžvelgė sekimą visa plejada didžiųjų Lietuvos režisierių, kiti laiko spektaklį vienu geriausių sezono darbų, tretieji kalba apie nesėkmę. Kaip vertini šį kūrinį?
Džiaugiuosi, kad komentarų yra daug ir įvairių. Džiaugiuosi, kad šitas spektaklis trikdo. „Užgriūti" šio spektaklio, kritikai galbūt susierzina ir ieško išsigelbėjimo, paaiškinimo. Visi ieško, kaip suklasifikuoti, kaip apsiginti.
Man kartais atrodo, kad kritikai dabar rašo kritikams. Diskutuoja tarpusavyje, nes jų veikla netenka visuomeninės reikšmės. Dabar tik reklamos specialistai, „prasukinėtojai" turi įtakos tiek publikai, tiek teatro kūrimo procesams.
Buvau Vroclave, kai „Lyras" buvo rodomas „Dialogo" festivalio programoje. Po vaidinimo aktoriai šypsosi, scenos darbininkai šypsosi. Spektaklis publikos lankomas, kviečiamas į festivalius. Vadinasi, yra reikalingas, ir nėra pagrindo krimstis. Tai tiek to mano „vertinimo".
Ne tik kritikai žiūri režisierių spektaklius, bet ir režisieriai paslapčia, savo malonumui stebi tai, kas vyksta kritikų pasaulyje. Kas su kuo vynelį geria, ką plepa. Ir dėl to kritikų cecho reputacija krenta. Po „Lyro" premjeros Lenkijoje Lietuvos kritikų cechas mano akyse puolė, pavirto į nieką.
Kodėl?
Nenoriu daugiau komentuoti.
Ne viename interviu esi pasisakęs už džiaugsmo tyrinėjimą teatre. Net Kafką savo spektaklyje „No Return" nuspalvinai rožine spalva. O štai „Lyras", pasak kritikų, - tamsus, sunkus, klampus. Kodėl?
Ko gero, norėjau pasidairyti to džiaugsmo aklinoje tamsoje... Repetuodami „tamsą" drauge su aktoriais daug juokavome ir juokėmės. Ir tas juokas iš spektaklio niekur nedingo. Jis nedemonstruojamas, bet ten yra.
Sąmoningai kūrei tamsų spektaklį? Ar jo tema - mirtis?
Jei nuoširdžiai, man tas tamsumas atrodo apgaulingas. Seniai norėjau pastatyti „siaubiaką". Ir visados žinojau, kad tai, kas vadinama siaubo žanru kine, teatro scenoje neišvengiamai pavirs komedija. Ir dar - ne apie mirtį spektaklis, o greičiau apie jos nebuvimą.
Lenkų spauda rašė, kad save vadinai „teatro anarchistu".
Nemanau, kad esu viešai taip apie save pasakęs. Nebent aktoriams - tai kaip priemonė juos atpalaiduoti: sakau, aš nesu labai rimtas režisierius, esu anarchistas. O kai pasakai, kad esi idiotas, visiems lengviau, smagiau, galima pradėti repetuoti. O šiaip - argi galiu būt anarchistas, jei atsakau už rezultatą?
Man sunku dirbti išmoktais teisingais profesiniais metodais. Įgūdžius stengiuosi laikyti paslėpęs - kaip parašiutą, naudotiną tik pavojaus atveju. Taisykles būtina žinoti, tačiau jų laužymas man suteikia azarto.
Ką bendro turi „Zorba" ir „Lyras"?
Nieko. „Lyras" - angelo šokis ant karsto, tą karstą po truputį užkasinėjant. „Zorba" - tai žmogaus šokis ant angelo sparnų.
Imdamasis režisuoti klasikinius veikalus, juos stipriai „apdoroji" - perrašai, prirašai papildomų dialogų ir scenų. Be to, pjeses rašai ir pats - matėme „Lietuvos dieną", „Viskas arba nieko". Kas skatina imtis rašymo?
„Lyro" pakeitimai buvo labiau kompoziciniai - nes paties Lyro spektaklyje turėjo nebūti. Lyras turėjo stebėti jam nutikusią istoriją lyg spektaklio žiūrovas. Kaitaliojau epizodų seką, iš kelių personažų dariau vieną, iš vieno - kelis. Tas darbas labiau priminė mėginimą įrodyti klasikinę teoremą, prieš tai joje pakeitus kai kuriuos skaičius.
Kazantzakį skaitant iš naujo norom nenorom kildavo koks prieštaraujantis argumentas, pastaba, humoras. Užsirašydavau. O dar po kelių puslapių Kazantzakis ima ir lyg tyčia atsako į mano repliką. Taip „besikalbant" su Kazantzakiu atsirado atskiri fragmentai, pagrindas pirmoms repeticijoms. Dalis tekstų atsirado repeticijose improvizuojant - aš jų net neturiu užsirašęs, visas „Zorbos" tekstas egzistuoja angliškai ir graikiškai.
Kita vertus, man patinka rašyti. Svajoju turėti tam laiko - rašyti be minties, kaip tai bus įgyvendinta, rašyti tarsi kitam režisieriui, neturint omeny konkrečių aktorių ir stilistikos.
 |
| „Zorba. Tikroji istorija“. Scenografija - Vytauto Narbuto. Nuotraukos iš www.n-t.gr |
2007 m. duodamas interviu „Menų faktūrai", minėjai, kad tarp tuometinių Tavo, Vlado Bagdono ir Sauliaus Bareikio kuruojamo kurso pirmakursių yra potencialių režisierių. Šiemet šie studentai baigs LMTA. Kaip juos vertini dabar?
Atsakysiu nuoširdžiai: aš jų dar nepažįstu, dar neperkandau iki galo. Jie mane vis nustebina, niekada negali žinoti, ko iš jų tikėtis. Atrodo organizuoti ir atsakingi. Tai yra geras dalykas. Iš vidinio poreikio organizuoti jų įkurtos „Trupės liūdi" meninį gyvenimą gali atsirasti ir įdomių režisūrinių bandymų.
Ar kitąmet bus naujų pastatymų su „cezario grupe"?
Jau mąstau apie pjesės užuomazgą, ji turėtų vadintis „Naujas nuostabus pasaulis" - tokia situacijų komedija - apie neoliberalizmą, užgriuvusį ant vargšų tautiečių galvų. Ir dar noriu padaryti poezijos vakarą su Pauliaus Širvio eilėmis. Nemanau, kad tai mažai. Vien Širvį perskaityti taip, kad būtų išgirstas šiuolaikinėje Lietuvoje, - daugybės apmąstymų ir ilgo kelio reikalaujantis procesas.
Koks Tavo santykis su žiūrovais?
Teatre viskas daroma žiūrovui. Žiūrovas turi būti gerbiamas. Dabar svarbi yra meno ekologija: norėtųsi mažiau teršiančio, šiukšlinančio meno. Tačiau stebint dabartinę televizijos ir valstybės teatrų „produkciją" akivaizdu, kad dažniausiai žiūrovai laikomi idiotais. Nesąžininga skelbti, kad tos lėkštos „chaltūros" yra gaminamos, „atsižvelgiant į publikos poreikius". Tai demagogija savo kultūriniam neįgalumui pridengti.
O pačiam ar teko kurti spektaklį, atsižvelgiant į publikos poreikius?
Tik tai ir darau, atrodo. Tačiau suprantu tai savaip. Manau, kad dvi trys valandos, praleistos teatre, yra puikus šansas žmogui išsiveržti iš rutinos ir ne tik patenkinti savo poreikį atsipalaiduoti, bet ir prisiminti kitus, galbūt primirštus poreikius.
Vienas bičiulis verslininkas sako: „Visą dieną - nuolatinė įtampa biure, todėl vakare, atėjęs į teatrą, noriu, kad manęs niekas „neparintų" jokiom problemom, noriu atsipalaiduoti, pažvengti ir viską pamiršti." Vadinasi, kita diena jam vėl pralėks lėkte, lyg voveraitei rato viduje, bėgant vietoje. Man atrodo, kad teatras - gera vieta visa ko grožiui ir laikinumui suvokti. Pravirkti iš užuojautos, o ašaroms išdžiūvus, aiškiau pamatyti, kas - grūdai, o kas - pelai. Tada galbūt ir kitą dieną nesinorės gadinti sveikatos sau ir kitiems dėl mažmožių.
