Prieš dvejus metus naujasis Londono The Royal Court Theatre meno vadovas Dominicas Cooke´as savo pirmojoje spaudos konferencijoje kalbėjo apie planus sumažinti darbo klasę reprezentuojančios dramaturgijos pastatymų kiekį ir daugiau orientuotis į viduriniosios klasės kūrėjus. The Royal Court Theatre kadaise išgarsino tokius darbininkų klasės aktualijas analizuojančias pjeses, kaip Johno Osborne´o „Atsigręžk rūstybėje", todėl nenuostabu, kad naujojo vadovo komentaras sulaukė provincijos teatralų pasipiktinimo. Didžiausią įtampą sukėlė ne tik režisieriaus planai peržiūrėti naujosios dramaturgijos temas, bet jo drąsa vartoti keiksmažodžius.
Kiek vėliau The Guardian išspausdintame komentare režisierius teigia nesiekiantis atsiriboti nuo darbo klasės tematikos. Jo uždaviniai kiti - sugrąžinti dramą, kuri būtų artima The Royal Court Theatre publikai. Jam nepriimtinas šiuolaikinio teatro fenomenas, kai jaukiai įsitaisę viduriniosios klasės žiūrovai (jie sudaro didžiąją dalį Londono teatro lankytojų) stebi darbininkų klasės dramas, o išeidami dar kartą sau primena, kad, ačiū Dievui, jų gyvenimas nė iš tolo nepanašus. Dominicas Cooke´as priduria, kad britų visuomenėje socialinės klasės yra gyvas reiškinys, todėl jo teatras niekada nevengs apie tai kalbėti. Tuo labiau, kad būtent išsilavinusi vidurinioji klasė yra tas socialinis variklis, kuris įtakoja mentalinius visuomenės procesus. Taigi temų ir žiūrovų jungimas, kalbėjimas su jais ir apie juos yra būtinas.
Bene iliustratyviausiai šiuolaikinius socialinių klasių santykius ir jų vaidmenį dabartinėje visuomenėje apibūdina devintasis dešimtmetis: industriniuose šalies rajonuose darbininkų klasė išgyveno fatališką bedarbystę, kalnakasių miestai dešimtmečiams liko pustuščiai, suskaldytose bendruomenėse daugėjo skyrybų ir alkoholizmo. Klaustrofobiškuose miestų pakraščiuose gyvenantiems jaunuoliams sėkmė reiškė „prasimušti" į viduriniąją klasę.
Prisimena Johno Lennono dainos „Darbo klasės herojus" (Working Class Hero) eilutės, kuriomis jis kreipėsi į darbo klasės jaunuolius. [. Prisimena įžanginis „Traukinių žymėjimo" (Trainspotting) herojaus monologas „Rinkis gyvenimą" ].
Tai dabartinių 35-mečių, 40-mečių karta. Trainspotting karta, šiuo metu mušanti mirtininkų rekordus. Škotijoje su narkotikų vartojimu siejamų mirčių skaičius išaugo 26 procentais. Daugiausia - vyrai, dažniausia - heroinas. Iš tiesų, heroinas ir working class hero šiame kontekste skamba tiksliai, minoriškai ir puikiai iliustruoja Dominico Cooke´o retorišką pastebėjimą: „Šiandien kaip niekada daug britų save priskiria viduriniajai klasei, tuo tarpu darbo klasės atstovais savo laikančiųjų skaičius daug didesnis nei jiems siūlomų darbo vietų".
Bene ryškiausią mano matytą provokaciją socialinių klasių fobijų kamuojamiems londoniečiams pasiūlė Duckie kabareto trupė. Kūrėjų šmaikščiai pramintas „progresyvia pramoga darbo klasei", kabaretas publiką pakvietė kalėdinės vakarienės į „Klasių klubą". Teatre. Tiesiog scenoje. Tačiau užsisakydami bilietus žiūrovai privalėjo pasirinkti, kuriai socialiniai klasei atstovaus vakarienės metu. Nuo to priklausė ir valgiaraštis bei kaina. Privalomas dalyvių atributas - atitinkama apranga. Vakarais į Barbican Pit teatrą susirinkdavo sportiniais kostiumais pasirėdžiusios „nėščios" nepilnametės, statybininkai, frakuoti vyrai ir „vintage" damos. Širmomis į tris dalis padalintoje scenoje aukštesniosios klasės (upper class) atstovų laukė liokajai ir tarnaitės, sidabro indai ir 40 svarų kainuojanti vakarienė. Viduriniosios klasės (middle class) svečiai už ekologiškus patiekalus susimokėjo po 25 svarus, o plastmasiniai indai ir savitarna pasiūlyta 14 svarų paklojusiems žemesnės klasės (lower class) nariams.
Atleiskite, negaliu pakomentuoti maisto kokybės, nes, kaip neseniai stipriai angliškai pajuokavo vienas bičiulis, emigrantai yra žemiau už darbininkų klasę. Paprastai tariant, socialinį eksperimentą teko stebėti iš teatro darbuotojo pozicijų, o tai šįsyk buvo tikras privalumas, nes vieni kitų nematantys vakarienės dalyviai galėjo tik girdėti darbininkų dūkimą ar viduriniosios klasės šnabždesį.
 |
| „Dailininkai kalnakasiai". Nuotrauka iš www.ambassadortickets.com |
Trupės šokėjai, solistai ir akrobatai, žinoma, pasiūlė ir kiekvienai klasei „pritinkančias" pramogas, tačiau tikrasis socialinis eksperimentas įvyko širmoms netikėtai pakilus. Kitus stebintys ir stebimi „Klasių klubo" nariai nejaukiai dairėsi. Situacija kelia asociacijas su Foucault aprašytu Benthamo panoptikumu, tik, jį perkėlus į socialinių klasių kontekstą, bet kuris tampa ir stebėtoju, ir stebimuoju. Žaibiškai įvykęs, aprangos stereotipų nulemtas socialinis rūšiavimas, pakilus uždangai, padiktavo ir bendravimo tarp klasių toną: darbininkų stalas laidė replikas aukštuomenei, o viduriniosios klasės nariai, rodėsi, yra tiesiog... publika. Atpažįstami, kasdieniški, išauklėti ir, pripažinkime, nuobodūs. Netrunka suvokti, kad būtent juos šis eksperimentas paveikė labiausiai. Galų gale, viduriniosios klasės atstovo pasirinkimas „persirengti" savimi pačiais demonstruoja tam tikrą kultūrinį konservatyvumą, o tai - masalas politiškai angažuotiems menininkams.
Dukie trupės nariai pripažįsta, kad jie, kaip ir kiekvienas socialiai orientuotas kūrėjas, iš tiesų norėjo į teatrą sukviesti kuo daugiau žemesnės klasės atstovų, pasiūlyti jiems artimą pramogą kaip alternatyvą kalėdiniams panto spektakliams. Tačiau vien tai, kad „Klasių klubas" vyko Barbican Pit, Londono rajone, kuriame knibždėte knibžda viduriniosios klasės jaunų tarnautojų, pavertė šou dar viena eiline pramogėle. Pirmiausia todėl, kad daugelis nusprendusių sužaisti pagal Dukie taisykles pasirinko pigiausią vakarienę... Antra, britų populiarioji kultūra šiuo metu perpildyta nužmogintais, šaržuotais darbininkų klasės „personažais", kurie pamažu tampa stereotipu. Persirengti nėščia paaugle dažniausiai reiškia žaisti masinės kultūros žaidimus be jokio socialinio sąmoningumo.
Kas yra menininkas, jeigu jis nepriklauso aukštesniajai klasei? Kam darbo žmogui menas? Į šiuos klausimus bando atsakyti dramaturgas Lee Hallas. Jis yra vienas iš tų, kuris aktyviai rašo būtent darbo klasei ir apie ją. Išgarsėjęs kaip „Bilio Elioto" kūrėjas, šį kartą jis šmaikščiai, jautriai ir intelektualiai pasakoja tikrais faktais paremtą istoriją. „Dailininkai kalnakasiai" (Pitmen Painters) pristato Ašingtono mietelyje XX a. viduryje gyvenusius kalnakasius, kurie 1930 m. įkūrė meno mylėtojų klubą ir pasisamdė meno lektorių, tikėdamiesi, kad jis jiems paprastai paaiškins, „ką reiškia menas ir paveikslai". Greitai supratęs, kad nė vienas iš naujųjų mokinių nėra lankęsis galerijoje, pritrūkęs stipriu Šiaurės Anglijos akcentu kalbantiems kalnakasiams tinkamų žodžių, mokytojas Robertas Lyonas nusprendžia juos praktiškai supažindinti su tapyba. Per keletą metų Ashington group dailininkai išgarsėja visoje šalyje, jų darbai eksponuojami didžiausiose galerijose, paveikslai perkami už jiems neregėtus pinigus. Tuo tarpu naujai atrastieji menininkai kasdien dirba šachtose...
Pjesėje analizuojami socialinės darbininkų klasės izoliacijos, meno kaip aukštesniųjų klasių privilegijos, socialistinių idėjų klausimai. Kaip netikėtai pratrūksta kalnakasys Oliveris Kilbournas, vienas talentingiausių grupės narių, - „Tu negali priklausyti darbininkų klasei ir tuo pačiu būti menininku. Tai du skirtingi dalykai! Tai - neįmanoma!". Lee Hallas iš dalies pats yra tokios konfrontacijos pavyzdys. Be galo pelningas „Bilis Eliotas" iki šiol pritraukia miuziklų ir kino sales, todėl netoli Ašingtono užaugęs darbininkų klasės kūrėjas pats pripažįsta praturtėjęs pasakodamas apie vargstančius. Tačiau būtent istorijoje jis ieško dabarties visuomenės klaidų. Štai sekantis jo projektas - kartu su Rogeriu Watersu ruošiama „Pink Floyd" „Sienos" adaptacija.
Dingojasi, kad būtent herojiškumo paieškos ir „nuskriaustųjų" romantizavimas sukuria jautrią, tačiau nekritišką publiką. Visuomenės palankumas sėkmės moduliui slepia tiesą apie tuos, kuriems ta sėkmė nenusišypsojo. Istorijoje randami sugebėjusių „iškilti" darbo klasės žmonių pavyzdžiai darbininkų klasės žiūrovus suvienija, o viduriniosios - sureikšmina. Iš naivių kalnakasių klausimų apie meną kvatojanti vidurinioji klasė primena Hobbes´o teoriją apie juoką kaip pranašumo išraišką.
Prarastų kalnakasybos miestų žaizdas besigydančiame Velse ar dramaturgo gimtojoje Šiaurės Anglijoje „Pitmen Painters" vis dar suskamba aktualiai, tačiau publikai, besididžiuojančiai darbininkų klasės herojais, nesugeba priminti realybės. Taigi drąsiai grįžtu prie Dominico Cooke´o įsitikinimų, kad bet koks scenos projektas privalo turėti socialinį ir būtinai provokatyvų ryšį su publika, todėl, kukliu mano įsitikinimu, socialiai jautrios ir herojiškos publikos formavimui Šiaurės Anglijos miesteliuose labiau reikia Dukie provokacijų.
