Paskutinėje apžvalgos apie IETM susitikimo diskusijas dalyje apžvelgiamos sesijos, nagrinėjusios teatro aktualumo problemą ir abipusę meno kolonizaciją - jei taip provokuojančiai galima būtų pavadinti įvairių šalių galimybes bendradarbiauti.
Diskusijų cikle „Kalbos. Būti aktualiu" (Languages. To Be Hot) buvo bandoma atsakyti į klausimus, ką reiškia būti itin moderniu bei madingu? Kokį vaidmenį atlieka dramaturgas šiuolaikiniame teatre? Ar ta pati tema gali būti aktuali įvairiai publikai? Ar yra priemonių, padedančių paversti temą madinga bei populiaria?
Dalyviai nagrinėjo šias temas, remdamiesi patirtimi, kalbėdami apie savo šalių (Lenkijos bei Latvijos) teatrus bei dramaturgus ir savo pačių darbą teatre. Priemonės, padedančios paversti teatrą ar jo kuriamą temą moderniais nebuvo išskirtos, tačiau buvo priimta vieninga nuomonė, kad kūryba, specialiai siekianti modernumo bei pripažinimo, niekada netaps tokia, tad, galima sakyti, tų priemonių ir nėra. Visi trys dalyviai akcentavo pasišventimą kūrybai bei savo idėjai, kaip svarbiausią kriterijų modernumo bei mados klausimais. Apie dramaturgo vaidmenį bei jo problemas šiuolaikiniame teatre kalbėjo latvių dramaturgas bei scenaristas Lauris Gundars, iškėlęs klausimą, kaip svarbiausią šioje srityje: „ką dramaturgas turi daryti, kad režisieriai norėtų statyti jo pjeses?"
Antrojoje „Kalbų" ciklo diskusijoje buvo kalbama apie tai, kaip pasikeitė teatro estetika nuo 1990 m. iki dabar? Kaip komunikuojama su žiūrovu ir ar išvis su juo dar komunikuojama? Ar postmodernizmas vis dar yra panacėja viskam?
Nemažai dėmesio buvo skiriama teatrinei auditorijai. Pasak dramaturgo ir Švedijos radijo dramos skyriaus vadovo Jasenko Selimovičiaus, „susidaro įspūdis, kad teatras dabar yra be publikos, kad jam nesvarbu, ką ji mano, svarbu tik, kad eitų į spektaklius ir mokėtų pinigus". T. y. teatrui dabar svarbiau, ką mano kritikai. Atsirado tarsi privatus ryšys tarp menininkų ir kritikos, kuri jiems sako, kaip tobulėti, o publika tarsi nurašoma. Tai plačiau buvo paaiškinta rašytojui kalbant apie teatro kokybę, aukštą meninį lygį, kuris, pasak jo yra susijęs su ilga praktika. Bet jei žiūrovas neturi praktikos, jisai negali įvertinti aukštos kokybės, todėl publikos vertinimas yra įtartinas.
Latvių menotyrininkė bei teatrologė Ieva Struka kitaip kalbėjo apie publikos reikšmę teatrui. Pasak jos, vienas svarbiausių dalykų teatro kalbos kaitoje yra žiūrovų įžvalgumas, kuris režisieriui suteikia didesnį galimybių ratą. Ji linkusi manyti, kad režisieriui publika buvo ir yra svarbi, kad vis dar jai kuriama.
 |
| Jasenko Selimovic ir Lukaszas Drewniakas |
Apie postmodernizmo reikšmę šiandieną kalbėjo lenkų teatro kritikas Lukaszas Drewniakas, analizuodamas visas žodžių „post" bei „modernus" reikšmes bei teigdamas, kad žodžio postmodernizmas reikšmės kinta, kad mes jas keičiam ir bandom surasti. Pasak jo, postmodernus teatras yra teiginys: „aš negaliu suprasti realybės". Gal postmodernus teatras yra teatras post mortem, gal jo išvis nebėra, ir gal dabar galima daryti absoliučiai viską, nes nebėra nieko apibrėžto, nes teatras neegzistuoja, jis - fantomas. Be to, pasak lenkų kritiko, Europa nėra tarpusavyje suvienyta, visi gyvena su savo vidinėmis prasmėmis ir vienintelė būdas tai išspręsti - postmodernųjį teatrą paverčiant religingu teatru. Religija, pasak Drewniako, galėtų tapti universalia teatro kalba.
Šis kraštutinis pasisakymas sukėlė nemažai diskusijų. Buvo prieštaraujama tiek dėl dabartinio teatro pavadinimo fantomu, tiek dėl pasiūlymo jam tapti religiniu. Pasak Selimovičiaus, šiuo pasiūlymu teatrui siūloma grįžti į viduramžius.
Milda Brukštutė
Spalio 9 dieną vykusioje diskusijoje „Nauji pasauliai, naujos kolonizacijos" svarstyta, ar gali mene egzistuoti kolonizacija, ar tebeįmanoma atskirti Rytus ir Vakarus, ir galiausiai - kaip išsaugoti atskirų kultūrų savitą identitetą.
Diskusijos moderatorė, Londono tarptautinio teatro festivalio LIFT įkūrėja Rose Fenton kėlė klausimą, ar įmanomas dialogas tarp Rytų ir Vakarų, kuriuos jau pakankamai sunku skirstyti į atskirus blokus, nes viskas tapo bendra.
Buvęs ilgametis Avinjono festivalio direktorius ir Theorem tinklo įkūrėjas Bernard´as Faivre-D´Arcier pabrėžė, jog negalima vienodai vertinti Rytų ir Vakarų, tam turi būti skirtingi kriterijai, o kultūrinių skirtumų vertėtų ieškoti ne pačioje Rytų ir Vakarų sąvokoje, o skirtingose atskirose kultūrose. Kalbėdamas apie ryšius tarp Rytų ir Vakarų (kurie atsirado tik po 1990-ųjų) jis pabrėžė, jog problemos, buvusios tada, kai Rytai ir Vakarai nebendradarbiavo, egzistuoja ir dabar. Atsiradus tarptautiniam bendravimui jos neišnyko, nes nėra ryškaus kultūrinio tapatumo, yra tik ryškus tautų skirstymas į Rytų ir Vakarų.
Per 20 metų Rytų šalys išmoko nebijoti Vakarų ir laisvai kurti. Tarptautinių projektų tikslas buvo suteikti Rytų šalių menininkams kūrybinę laisvę, kurios pastarieji neturėjo savo šalyse. Svarbiausia - sugebėti nesukurti konkurencingos aplinkos tarp Rytų ir Vakarų, o stengtis laisvai kurti ir taip išlaikyti savą kultūrinį identitetą, - kolonizacija gali egzistuoti ekonomikoje, bet ne mene.
Rose Fenton, tęsdama diskusiją, klausė, kaip kultūrinį peizažą pakeitė skirtingų kultūrų maišymasis, kai į Vakarus ėmė važinėti Rytų šalių atstovai, o į Rytus - Vakarų.
Sava patirtimi pasidalino turkė kultūros operatorė Esra A. Aysun, kuri, jos žodžiais tariant, Turkijoje pristatinėja Europą, o Europoje Turkiją. Devintajame dešimtmetyje Turkijoje pradėti rengti tarptautiniai festivaliai, todėl visi ėmė sekti Vakarais ir pamiršo turkiškąją kultūrą. Tuo tarpu vakariečiai, atvykę į kultūrinius turkų renginius, domėjosi ne menu, bet turkiškomis tradicijomis.
Šį klausimą papildė Miuncheno Spielart festivalio direktorius Tilmannas Broszatas, kuris teigė, jog įvairių šalių skirtingos tradicijos gali turėti abipusės naudos, pavyzdžiui, kviečiant kritikus iš skirtingų šalių rašyti apie tą patį spektaklį - taip būtų išplėstas spektaklio suvokimas tarptautiniu mastu.
Teatro kritikas, Teatro ir kino informacijos ir edukacijos centro direktorius Audronis Liuga apie tarptautinį šalių bendradarbiavimą ir kolonizaciją kalbėjo dvejopai. Pavyzdžiu tapo lietuviai Eimuntas Nekrošius ir Oskaras Koršunovas, „kolonizuoti" kitų valstybių, bet ne pačios Lietuvos. Prisiminęs pirmuosius lietuvių režisierių žingsnius Vakaruose, Liuga minėjo, jog tai buvo kūrybinis išsilaisvinimas, kurio režisieriai negalėjo pasiekti savo šalyje. Tai buvo naujos mąstysenos kūrėjai, kuriems svarbesnė tapo tarptautinė visiems suprantama kalba, o ne nacionaliniai ypatumai. Tačiau svarbiausia, jog dvidešimtmetis, per kurį radosi tiek daug tarptautinių projektų, įrodė, jog kiekviena šalis turi būti atsakinga už savo kultūros plėtojimą, to negali atlikti tarptautiniai festivaliai ir kitos valstybės.
Audronis Liuga apžvelgė ir dabartinę Lietuvos kultūrinę padėtį, kurioje vyrauja pragmatizmas ir senamadiška kultūros politika. O teatrai tapo konvejeriais, kuriuose daug kūrinių, bet pritrūksta kokybės. Rytų ir Vakarų bendradarbiavimas tapo rutina, režisieriai spektaklius stato įvairiose šalyse, tačiau dažnam pritrūksta laiko pasigilinti į savo šalies padėtį ir problemas.
Pokalbio pabaigoje nebuvo sutarta, ar kolonizacija gali egzistuoti mene, ar tai tėra atskiras kultūros ir politikos klausimas. Rose Fenton apibendrindama sakė, jog kolonizacija lygi kultūrai, ekonomikai ir politikai. Kultūra kaip identitetas, politika kaip teatrinių sistemų lyginimas, o ekonomika - finansai.
Vis dėlto sutarta, jog vertėtų atsikratyti tautų skirstymo į Rytų ir Vakarų, nes tautos identitetą matome per pavienius asmenis, pavienius menininkus, kuriuose išreikštas nacionalinės kultūros savitumas.
Elena Kairytė
 |
| Esra A. Aysun, Tilmannas Broszatas, Rose Fenton, Bernard´as Faivre-D´Arcier, Audronis Liuga: ar buvo kolonizuotas menas? Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos |
Diskusijoje „Nauji pasauliai, naujos kolonizacijos" siekta panagrinėti kultūrines Rytų ir Vakarų pusių įtakas viena kitai, abipusės kolonizacijos klausimą, reikalavimų teatrui skirtumus, kaip gali reikalavimai teatrui būti panašūs lokalioje atskiros šalies erdvėje ir Europos Sąjungoje.
Bernard´as Faivre-D´Arcier pabrėžė, kad daugelis Vakarų žmonių mano, jog Rytai ir Vakarai tebekonkuruoja. Bet negalima taikyti vienodų kriterijų vertinant Rytų ir Vakarų teatrą, kadangi jis labai skirtingas. Nereikėtų ieškoti skirtumų tarp Rytų ir Vakarų teatro, tačiau kalbėti ir stebėti skirtingas kultūras ir skirtingas įtakas joms - ir jų pačių įtakas. Kalbėdamas apie situaciją iki praeito amžiaus dešimtojo dešimtmečio Faivre-D´Arcier prisiminė, kad nors tarp Rytų ir Vakarų neegzistavo normalūs santykiai ir nebuvo daug žinoma apie teatrinį gyvenimą už geležinės uždangos, tačiau Jeanas Villaras su savo trupe gastroliavo Sovietų Sąjungoje ir buvo mėgstamas, o trupė iš Sankt Peterburgo rodė savo spektaklį Avinjono teatro festivalyje. Tačiau nauja rusų režisierių karta sunkiai randa ryšį su Vakarais. Skirtingoms buvusioms socialistinėms šalims sunkiai sekasi savo teatre reprezentuoti savo nacionalinę kultūrą.
Bernard´as Faivre-D´Arcier teigė, kad kolonizacija yra ekonomikoje, bet mene ji negalima. Tiesiog ES papildė nauja kultūra. Reikia duoti šansą pasilikti jauniems kūrėjams savo šalyse ir ten kurti sava kalba. To siekiant buvo vykdomas projektas „Theorem". Dabartinė situacija kelia klausimą - ar per 20 metų Rytų šalys išmoko nebijoti Vakarų ir sugebės kurti laisvai?
Esra A. Aysun kalbėjo apie pastarojo dvidešimtmečio Turkijos kultūrinę padėtį. Devintajame dešimtmetyje Turkijoje buvo imta organizuoti tarptautinius festivalius, visi ėmė sekti Vakarais, o nacionalinės kultūros plėtojimas buvo apleistas. Tačiau Aysun priekaištauja Vakarams, kad jų domėjimasis turkų kultūra yra sukaustytas stereotipų ir noras daugiau sužinoti apie tradicijas užgožia dėmesį šiuolaikiniam turkų menui. Turkijoje nėra didelių kultūrinių institucijų, kuriančių nacionalinį teatrą, yra tik pavienės mažos organizacijos.
Tilmannas Broszatas iškėlė naujos festivalių kūrėjų kartos problemą: kaip sukurti jauną festivalių organizatorių kartą? Kaip įtraukti kritikus, rašančius apie meną, tarptautiniu mastu? Ar galima rašyti apie skirtingų šalių meną kitų valstybių kritikams - spektaklius galima vertinti tik žinant šalies kontekstą. Bet įvairių šalių skirtingos tradicijos gali teikti abipusės naudos.
Audronis Liuga konstatavo, kad Nekrošius kolonizuotas rusų, Koršunovas - prancūzų. Visiems jauniesiems režisieriams - pirmajai posovietinei kartai - buvo labai svarbi kūrybinė laisvė. Kai toji karta ėmė važinėti po tarptautinius festivalius, ji pradėjo keisti mąstymą, spektakliai tapo individualesni, nebe taip reprezentuojantys atskirą kultūrą. Nebe nacionaliniai, o internacionaliniai.
Tokių spektaklių suformuotą publiką Liuga pavadina naujo mąstymo karta. Tie 20 metų rodo, jog už savo kultūros plėtojimą turi būti atsakinga kiekviena šalis, o ne tarptautiniai festivaliai ir kitos valstybės. Patys turime rūpintis savimi, o ne laukti, kol kiti kažką pasiūlys. Prieš 20 metų Lietuvoje buvo idealistinė situacija, o dabar vyrauja pragmatizmas. Režisierių kūryba tampa panaši į konvejerį - pvz., Koršunovas stato spektaklius kitose Europos šalyse, tačiau nebelieka laiko detaliau gilintis į Lietuvos realijas.
Antrosios „kolonizacijų" ciklo diskusijos metu buvo siekta aptarti režisieriaus prisitaikymą prie kitos šalies teatro, publikos reikalavimus skirtingose šalyse. Pokalbyje dalyvavo švedų dramaturgė Tova Gerge, rusų choreografas ir režisierius Saša Pepeliajevas bei teatrologė Anna Gruskova iš Slovakijos.
Diskusijos moderatorius teatrologas Edgaras Klivis pabrėžė, jog valstybė nesuteikia galimybių kurti menininkams Lietuvoje, todėl jie išvyksta. Tačiau yra ir kita pusė - patys menininkai nori išvykti ir pabandyti kurti svetur, taip garsindami save pasaulyje. Konkrečios šalies neišvystytas kultūrinis tinklas smukdo bendrą šalies kultūrą.
Vakarai priima daug kitų šalių menininkų, todėl ir Vakarams sunku išlaikyti identitetą. Tad koks geriausias kūrybinis pasirinkimas - ar kurti vietinei auditorijai, ar pasiūlyti savas idėjas internacionaliai publikai?
Anot Tovos Gerge, Švedijoje kultūra labai lokali, tačiau ne nacionalinė, todėl reikia sukurti bendradarbiavimo tinklą, kuris suteiktų grįžtamąjį ryšį.
Anna Gruskova, pasakodama apie situaciją Slovakijoje, kalbėjo, kad nacionalinis identitetas Slovakijoje itin svarbus ir stengiamasi kuo labiau jį išreikšti. Deja, talentingi režisieriai išvyksta iš Slovakijos, todėl sunku savo šalies publikai pasiūlyti geros kokybės spektaklius. Tik vienas iš daugelio talentingų režisierių turi visas galimybes kurti gimtojoje šalyje. Susidomėjimas dramos teatru mažas, daugumai jaunų žmonių įdomiau muzikinis teatras.
Saša Pepeliajevas panašiai kalbėjo apie situaciją Rusijoje ir Estijoje. Šiuo metu baleto ir operos teatrai sukaupia didžiulį biudžetą, tai leidžia jiems kelti operos ir baleto meninį lygį. Rusijoje aktuali šokio problema - didžiulę teatrinę publiką turinčioje šalyje, kurioje daugybė scenų, nėra nė vienos, skirtos šiuolaikiniam šokiui. Kalbant apie nacionalinį identitetą, šiuo metu daugelis jo vengia, nes bijo būti nesuprastais kitose šalyse. Todėl iškyla problema, kai pagal pavienių režisierių kūrybą susidaromas įspūdis apie bendrą šalies teatro kultūrą, nes šalį pristato atskiri kūrėjai.
Austėja Adomavičiūtė
Apibendrinant diskusijas - pagrindinė konferencijos tema „Rytietiški pažadai" skirtingose diskusijose buvo gvildenama vis kitu rakursu. Dalyviai mėgino atsakyti, kokie santykiai tarp Rytų ir Vakarų šalių menų vyrauja praėjus dvidešimčiai metų po Berlyno sienos griūties, kokie yra menų vadybos, rinkos dėsniai ir kultūros finansavimo modeliai.
Visi konferencijos dalyviai sutiko, kad prieš 20 metų apie Rytų ir Vakarų bendravimą, o tuo labiau bendradarbiavimą kalbėti buvo sunku. Bernard´as Faivre-D´Arcier, buvęs ilgametis Avinjono festivalio direktorius, sakė, kad tada rengiant festivalį santykiai tarp Rytų ir Vakarų buvo išties komplikuoti. „Situacija pasikeitė, tačiau atsirado naujų kliūčių".
Diskusijų dalyviams buvo pasiūlyta pasvarstyti, ar šiandieniniai Rytų ir Vakarų santykiai nėra panašesni į kolonizaciją, o ne į bendradarbiavimą ir ar nuo to nenukenčia šalių nacionalinis identitetas? Atsakymas pasirodė esąs ne itin sudėtingas. Slovakų teatrologės Annos Gruskovos nuomone, nacionalinis identitetas yra tik dalis globalinio, susidedančio iš seksualinio, religinio, kalbinio ir kitų tapatybių. Taigi nesvarbu kurioje šalyje kurtum, anot choreografo Sašos Pepeliajevo, kaip žmogus ir kūrėjas tu vistiek reflektuoji kažką įdomaus iš ten, kur gyveni. Ir jei tai bus padaryta teisingai, tikrai sudomins ir užsieniečius.
Jei nacionalinio identiteto nykimo baimė buvo greitai paneigta, tai naujų kolonizacijų klausimas sukėlė aistringas diskusijas. Diskusijų dalyviams buvo sunku sutarti ne tik dėl kolonizacijos termino taikymo menui, tačiau ir dėl pavojaus dalinantis į Rytus ir Vakarus. Tai, anot jų, turėtų būti palikta politikos kompetencijoje, o menininkai tiesiog yra priversti dirbti ten, kur jiems suteikiamos palankios sąlygos(finansinės ir kūrybinės laisvės prasme). Keliavimas iš vienos šalies į kitą - šiandieninė tikrovė. O kai kuriuose šalyse spektaklius kepti vieną po kito menininkams tampa norma siekiant išgyventi.
Vis dėlto bendrauti ir bendradarbiauti yra verta ir reikalinga. Svarbiausia sau atsakyti, ką mums reiškia bendradarbiavimas - „tai, kad skirtingų šalių artistai atranda vienas kitą, ar tai, kad mes apsitveriame sienomis ir mėginame prisipildyti iš vidaus?" - klausė teatro kritikas ir prodiuseris Audronis Liuga. Tarptautiniai festivaliai - puiki proga megzti naujus ryšius, dalintis patirtimis, naujais sumanymais. Tačiau kaip užauginti naują festivalių organizatorių kartą, kaip dalintis tuo, ką matome tuose festivaliuose, kaip rašyti apie tai, kas nebėra vien drama - retoriškai svarstė festivalių prodiuseris Tilmannas Broszatas.
Šiuolaikinio meno kūrėjų situacija kol kas sudėtinga visose šalyse - valstybių valdžios mieliau remia tradicinius menus, kurie, anot jų, atspindi nacionalinį šalies identitetą. Taigi, šiuolaikiniams menams belieka ieškoti paramos užsienio šalyse, kur į juos jau nebežiūrima kaip į nacionalinius nusikaltėlius. Tenka pripažinti, kad politikos atstovai vis dar nemato, kad „šiuolaikinis menas - tai dokumentai, žymintys kas šiuo metu vyksta pasaulyje" (Lina Balėnaitė).
Tikslių atsakymų į visus rūpimus klausimus teatro ekspertai nerado, tačiau vieningai sutarė, kad būtina kelti klausimus ir ieškoti atsakymų, tik taip tobulėsime. O svarbiausia - ne mėginti įvardyti kas ar kur yra Rytai ir Vakarai. Svarbu ieškoti. Ieškoti kam tu kuri ir kaip.
Rugilė Girtaitė
