Spalio 8-11 d. Vilniuje vykęs tarptautinis Europos teatrų tinklo IETM susitikimas sesijose iškėlė nemažai klausimų ir pabandė apžvelgti Europos teatrų kelius, nueitus per 20 metų ir pažvelgti į takelius, vedančius tolyn. Kurie keliai jau pasibaigė, kuriais eiti toliau nėra prasmės ir kas iš tų kelių pasitraukė? Apie tai iš kultūros vadybos, kultūros politikos ir teatro kalbos pusių buvo kalbama aštuoniose sesijose, jungiamose pavadinimo „Rytietiški pažadai": ar Rytai įvykdė visus pažadus, kuriuos neformaliai Vakarams davė prieš 20 metų? Ar Vakarai to tikėjosi? Ar mes dar tebesidaliname tik pažadais, ar kai kas jau ir konkrečiai yra įvykę? Ar dar išliko takoskyra „Rytai-Vakarai"?
Siūlome susipažinti su diskusijose keltais klausimais, kuriuos apžvelgė LMTA III kurso teatrologijos studentai.
Sujungti praeitį ir ateitį
IETM susitikimo diskusijos prasidėjo spalio 9 d. plenarine sesija „Ryškios žvaigždės naujame danguje" (Shooting Stars in the New Sky). Sesijos moderatorės Hildės Teuchies, teatro kompanijos CREW vadybos direktorės, iškelti klausimai pranešėjams apibrėžė pagrindinę viso susitikimo tematiką - Rytų Europos teatro padėtis praėjus 20 metų po Berlyno sienos griūties. Taip pat buvo aptariamas ir pažadų pildymas: Išpildyti Rytų pažadai Vakarams, Vakarų pažadai Rytams, vienų ir kitų lūkesčiai bei realybė. Plenarinės sesijos metu buvo operuojama asmeninėmis patirtimis, konkretesnius klausimus paliekant diskusijų grupėms „Kalbos. Būti aktualiam" (Languages. Being Hot), „Nauji pasauliai, naujos kolonizacijos" (New Worlds, New Colonisations), ir „Teatras kaip rinka" (Theatre as a Market).
Plenarinės sesijos pranešėjai buvo teatro kritikas bei Lenkų teatro instituto direktorius Maciejus Nowakas, strateginės grupės „Sielą Europai" (The Soul of Europe) narė Nele Hertling ir gyvenantis Didžiojoje Britanijoje vienas ryškiausių buvusios Jugoslavijos dramaturgų Goranas Stefanovskis. Kartu su moderatore Hilde Teuchies jie kėlė klausimus, kas šiuo metu yra laikoma „Rytais", o kas „Vakarais". Goranas Stefanovskis, dėstytojaujantis Kenterberio Kristaus bažnyčios universitete, pritarė vieno iš klausytojų nuomonei, kuria buvo pažymėta, jog šiuo metu Airijoje sparčiai didėjant lenkų ir lietuvių emigrantų populiacijai, Rytų ir Vakarų Europos sąvokos ganėtinai persipynusios.
Į klausimą, ar tikrai šiuo metu visi - vadinamieji rytiečiai ir vakariečiai - esame lygūs, bandė atsakyti Maciejus Nowakas. Jis pateikė pavyzdį iš asmeninės patirties: kokia buvo rytų europiečio - homoseksualo savijauta prieš du dešimtmečius ir kaip ji kinta iki šių dienų. Šiuo atviru pasisakymu Nowakas tarsi bandė pabrėžti, kaip pasikeitė požiūris į skirtingų seksualinių orientacijų žmones Rytų Europoje. Tačiau taip pat, pats to nenorėdamas, pabrėžė ir skirtumą tarp Rytų ir Vakarų - tai, kas prieš 20 metų Vakarų Europoje buvo jau įprasta, Rytų Europoje jau tampa įprasta šiandien.
Tuo tarpu Nele Hertling savo išsamiame pranešime išsakė ne tokius asmeniškus įspūdžius. Anot jos, Rytų Europos kūrėjai, negaudami paramos bei palaikymo pasirodymams savo šalyse, tapo daugiau žinomi Vakaruose. Tokiu būdu tėvynainių publika, jos manymu, buvo palikta savo genijų užnugaryje. Besiklostanti šiandieninė padėtis iš europiečių pradeda reikalauti realaus patvirtinimo apie Berlyno sienos griūtį - ar jos tikrai nebėra? O gal vartai užsidaro, kai kokybiška Rytų Europos teatrinė produkcija pasiekia užsienio publiką?
Atsakydama į Nowako pastabą apie tai, kaip sudėtingai bando bendradarbiauti (ir iš esmės nebendradarbiauja) Rytai su Vakarais teatre, Nelė Hertling pastebėjo, jog problema slypi tame, kad daugiau domimasi vienkartiniais projektais, o ne jame dalyvaujančiais jame menininkais, jų savitumu. Tačiau kaip galima būtų bendradarbiauti įvairių šalių menininkams, prognozuoti nesiryžta.
Jau minėtas Rytų ir Vakarų Europos sąvokų susipynimas susijęs ir su kita problema - savojo identiteto praradimu. Dauguma susirinkusiųjų salėje nebyliai pritarė Hertling minčiai neprarasti savosios tapatybės, tiek individualios, tiek nacionalinės. Nelė Hertling priminė, jog dažnai teatrinis savitumas, susipažinus su europiniu kontekstu, praranda savo specifiką ir pamažu tampa ... nebeįdomus ir pasikartojantis daugelio šalių režisierių kūryboje. Savotiškai universalus, tačiau veikiau - nuvalkiotas. Artimiausiai su tuo prisipažino susidūręs Goranas Stefanovskis, kilęs iš Makedonijos, vedęs britę ir dabar gyvenantis Didžiojoje Britanijoje. Kaip dramaturgas jis pabrėžė, jog reikia tiksliai žinoti, kokiai publikai, trupei ir kalbai yra kuriamas teatras. Taip pat pasakojantysis ir veikiantysis turi būti sąlyginiai žiūrovų prototipai, su kuriais jie galėtų identifikuotis. Kaip pavyzdį jis pateikė Sofijos Coppolos filmo „Pasiklydę vertime" situaciją: juk žiūrovams visiškai nerūpėtų, jei „vertime" pasiklydęs būtų koks lietuvis ar lenkas. Bet amerikietis amerikiečių auditorijai - pats tas.
Prarandamą savitą kultūrą Stefanovskis prilygino mūsų visų seneliams, nuolat sėdintiems virtuvėje ir tarsi tapusiems neatskiriama ten esančių baldų dalimi. Jie tiesiog miršta iš noro papasakoti savo istoriją, tačiau mes jos nesiklausome. Plenarinė sesija baigėsi mintimi, jog turėtume ne tik išklausyti ir reaguoti, bet ir rengti iniciatyvas, galinčias sujungti praeitį ir ateitį.
Sigita Ivaškaitė, Viktorija Ivanova
 |
| Goranas Stefanovskis, Hilde Teuchies, Nele Hertling ir Maciejus Nowakas plenariniame posėdyje |
Kolonizacijų vilionės ir baimės
Kiekviena laisvės forma reikalauja erdvės, naujų raiškos galimybių. Visa, kas nauja, egzistuoja pripažinimo, įvertinimo, vilties idėja, įsipareigoja veikti, bet neretai patenka į uždarumo kiautą, susiduria su baime būti nesuprastam.
Diskusijų metu eskaluotas Berlyno sienos griuvimo dvidešimtmetis, naujas Rytų žvilgsnis į pasaulį, atsivėrusi laisvė stiprinti ir išreikšti savąjį identitetą virto savikritišku klausimu: kiek iš tiesų pradėjome mąstyti kitaip, kiek tas naujas mąstymo ir matymo būdas atnešė permainų? IETM susitikimo metu surengtos diskusijos leidžia manyti, kad šiandien svarbiau kelti sau klausimus, nei stengtis rasti tinkamus atsakymus.
Buvusios Londono teatro festivalio LIFT vadovės ir kulktūros strategės Rose Fenton ir VDU dėstytojo teatrologo Edgaro Klivio vestose diskusijose „Nauji pasauliai, naujos kolonizacijos" (New Worlds, New Colonisations) bandyta įsigilinti į Rytų ir Vakarų tarpusavio ryšius, pažvelgti, kaip šiandien suvokiamas kolonizacijos procesas, kokiais būdais jis reiškiasi? Turbūt svarbiausia diskusijos dalyviams buvo atsakyti į Rose Fenton klausimą, ar galime atrasti laiko bei noro sustoti ir pradėti bendrauti, užmegzti dialogą tarp Rytų ir Vakarų nors trumpam pamirštant skubėjimą, nuolatinį lenktyniavimą? Tiek pat svarbi buvo Edgaro Klivio iškelta problema: kaip naujos kūrybos erdvės (arba tiesiog kolonizacija) lemia nacionalinį identitetą?
Svarstydami apie kolonizacijos sampratą, diskusijos dalyviai negalėjo vienareikšmiškai atsakyti ar tai kultūros, ar politikos klausimas. Teatro kritikas ir prodiuseris Audronis Liuga, traktuodamas kolonizaciją kaip kultūros reiškinį, naujų kūrybos erdvių radimąsi, siūlo atsakyti ne kur, bet kas, su kuo ir dėl ko kuria? Jis pritarė nuomonei, kad šiandieninė kultūros situacija skatina skirtingų šalių menininkus atrasti vieniems kitus. Plėtota diskusija leido manyti, kad Vakarų ir Rytų skirtybės turi tapti ne konkuravimo objektu, o skirtingų kultūrų sąlyčiu, naujos patirties pažinimu. Kūrėjams privalu griauti: šablonus, sustabarėjimą, stereotipus, kūrybines sienas, svarbu ieškoti naujos formos, erdvės meninei išraiškai.
Mėgindama apibendrinti savoje diskusijoje kilusias mintis, Rose Fenton kolonizaciją įvardino kaip kultūros, politikos ir ekonomikos sąlygojamą reiškinį. Dažnas menininkas neturi galimybės paklausti savęs, ko jis nori, negali atsiriboti nuo politinės ar ekonominės atsakomybės, nes turi rūpintis savo išlikimu kūrybinėje aplinkoje. Todėl dažnai naujos kūrybinės erdvės paieškas lemia ne galimybė įgauti naujos patirties, bet noras išlikti.
Pripažįstant internacionalumą, tiek pat svarbu išlaikyti nacionalumą mene. Aptardami nacionalinio tapatumo klausimą, diskusijos dalyviai siūlė atsakyti, ar gali menininkas kurti savo šalyje, savai visuomenei ir tuo pačiu išlaikyti profesionalumą, tobulėti? Kaip būti nacionalinio identiteto formuotoju, skleidėju - ir tuo pačiu būti įdomiu kitiems? Kaip vertinti situaciją, kai, pvz., lietuviai, išvykę gastrolių, rodo rusų ar britų dramaturgijos pastatymus; ar tai vien nacionalinės dramaturgijos trūkumo problema? Rusų choreografas Saša Pepeliajevas teigė, kad nacionalinis identitetas neatsiejamas nuo prisitaikymo. Choreografo nuomone, menininko darbas užsienyje reikalauja dualumo: prisitaikymo ir savos pozicijos išlaikymo. Bet kuriuo atveju kūrėjas kuria ne sau, o jo kūrybos suvokėjui, publikai jis išsako tai, ką nori pasakyti, todėl būtent suvokėjas tampa svarbiausias. Bet ar nebus atsitikę taip, kad kūrėjai praranda gerą statusą savo šalyje, daugiau dėmesio skirdami tarptautinei publikai?
Toliau sekė pamąstymai, kaip sunku išlaikyti talentingus menininkus vietinėje erdvėje, kai juos vilioja plačios galimybės, palankesnės rinkos sąlygos, lankstesnė kultūros sistema ir t. t. Vadinasi, valstybė, neužtikrinanti tinkamų sąlygų, rizikuoja nusmukdyti savąjį kultūros lygį, susiaurinti meno produkcijos pasirinkimą. Šalia noro įrodyti kitiems savo meninę vertę, galimybės transliuoti savo kultūrinį identitetą visada atsiranda sprendimai dėl finansinės priklausomybės (ar siekiamybės). Sudėtinga kurti nuolat jaučiant finansinius trūkumus, ieškant kultūrinių-ekonominių problemų sprendimo būdų, todėl norima rasti tokią aplinką, tokias sąlygas, kurios leistų gyventi meno, o ne ekonomikos idėjomis.
Nors nė vienos diskusijos dalyviai nepateikė konkrečių atsakymų į probleminius klausimus, vis dėlto galima nusakyti bendras pozicijas. Priešingų kultūrų samplaika, tinkamų sąlygų menui užtikrinimas, laisvė laisvai kurti, atsakomybės už kūrybą išsiugdymas bei nacionalinio identiteto formavimas ir išlaikymas turėtų formuoti naują „naujos" kultūrinės Europos žvilgsnį. Naujų pasaulių, naujų kolonizacijų laikmetis parodė, kad prieš dvidešimt metų gyvenome idealistinėmis nuotaikomis, o dabar kultūrinė situacija galbūt nebėra tokia optimistinė ir ne tokia drąsi savais pažadais.
Mindaugas Bučinskas
 |
| Lauris Gundaris, Piotras Gruszczynskis ir Alma Braškytė sesijoje „Kalbos. Būti aktualiu”. Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos |
Ar Vakarams Rytai iš tiesų įdomūs?
Plenariniame IETM posėdyje Nele Hertling, ilgametė Hebbel teatro Berlyne direktorė, iškėlė klausimą, kiek apskritai Vakarams rūpi Rytai. Po Berlyno sienos griūties Rytų Europos šalys ir jų kultūra vakariečiams atrodė dar naujas, nelabai pažįstamas ir suprantamas pasaulis. O dabar? Choreografė Birutė Banevičiūtė pasakojo, kad susitikusi su Vakarų Europos menininkais anksčiau jausdavosi kaip studentė prieš dėstytojus. Ilgą laiką Europos rytinė dalis orientavosi į vakarietiškąją kultūrą, bandė ja sekti. Tačiau „ar tikrai norime būti vienodi?", klausė Hertling.
Lenkų teatro instituto direktorius, teatro kritikas Maciejus Nowakas diskusijos metu pastebėjo, kad nors „geležinės uždangos" nebėra, vis vien sunku Vakarų Europos menininkus įkalbėti kurti kartu. Vakariečiai neatsisako gastrolių Rytų Europos regione, bet retai kada išdrįsta čia atvykti ilgesniam laikui - bendriems kūrybiniams projektams. Nemaža dalis menininkų atsivėrus „geležinės uždangos" vartams emigravo į Vakarus. Integravimasis naujame krašte daugiau ar mažiau, bet naikino ryšį su gimtąja šalimi. Kaip tai veikia menininkų kūrybą? Režisierė Yana Ross pastebėjo, kad Lietuvoje ji - amerikietiško teatro atstovė, nors gimė, augo ir mokėsi Maskvoje, o tik paskui išvyko dirbti į JAV...
IETM diskusijose buvo nagrinėjami ir spektaklių suvokimo klausimai. Spektaklis, įdomus ir aktualus Rytų Europai, gali būti visiškai nepriimtinas ir nesuprantamas kitoms žemyno šalims. O koks spektaklis sudomina tiek vienus, tiek kitus? „Netikiu, kad egzistuoja „eurodrama", - kalbėjo latvių dramaturgas ir režisierius Lauris Gundaris. - Esame per daug skirtingi". Jo teigimu, tiek Rytų, tiek Vakarų Europos žiūrovams aktualūs tie spektakliai, kurie kalba apie žmogaus vidų.
O kokia kalba turėtų būti vaidinami spektakliai, kad jie būtų suprasti daugelyje Europos aikštelių? Lenkų teatro kritikas Lukaszas Drewniakas prisiminė: „Devinto dešimtmečio pradžioje dauguma Lenkijos teatro trupių Vakarų Europos festivaliuose bandė vaidinti angliškai. Jie norėjo būti suprasti anglakalbių žiūrovų, todėl netgi samdydavosi anglų kalbos specialistus, kad šie padėtų tobulinti tartį. Tačiau vakariečiams vis vien buvo per sunku juos suprasti." Suprantamiausia iš visų - pati meno kalba. „Aktorius, net jeigu nekalba, būdamas scenoje dalijasi savo energija su žiūrovais, ir taip užsimezga ryšys, prasideda bendravimas", - tikino kitas lenkų teatro kritikas Piotras Gruszczynskis.
Po Berlyno sienos griūties žiūrovų įtaka scenos menams vis didėja. Šį reiškinį vienoje IETM diskusijoje pažymėjo Jasenko Selimovičius, Švedijoje dirbantis rašytojas ir teatro režisierius. Jis pridūrė, jog spektaklių kokybė teatrams ėmus vadovautis žiūrovų poreikiais, pradėjo smukti. Daugelis scenos menininkų nebesiekia aukštumų, nori būti kuo paprastesni ir suprantamesni. Anot Selimovičiaus, dėl šios priežasties savo pirmykštės svarbos netenka ir meno kritikai - anksčiau jie buvo svarbūs tarpininkai, kai žiūrovų meninės patirties neužtekdavo norint suprasti kūrinį.
IETM diskusijose buvo aptartos ir meno vadybos problemos. Vilniaus dailės akademijoje ir Vilniaus Gedimino technikos universitete dėstanti Irena Alperytė tikisi, kad ateityje vadybininkai apie menininkus žinos daugiau nei patys menininkai. Taip pat buvo pabrėžta, jog valstybės teikiamos dotacijos tiek menininkams, tiek vadybininkams neturėtų būti suvokiamos kaip išmalda, tai - bendradarbiavimas. Lina Balėnaitė, buvusi Britų tarybos Vilniuje direktorė, atkreipė dėmesį, jog krizės metu didėja atsakomybė, kinta žiūrovų įpročiai - meno vadybininkams tenka į tai atsižvelgti. Koks meno vaidmuo šiuolaikinės visuomenės kontekste? Kokį poveikį visuomeniniam gyvenimui daro teatras ir šokis? Į šiuos klausimus IETM diskusijose nespėta atsakyti, jie liko atviri. Kaip įvardijo Lina Balėnaitė, „šiuolaikinis menas - tai šiuolaikinio gyvenimo dokumentas". Bet, matyt, ne vien tai.
Monika Meilutytė
B.d.
