Naujosios dramos akcijos įspūdžiai (pabaiga).
Meninės fikcijos ir realybės difuziją pratęsė kitą dieną vykęs „Vyšnių sodas". Kaip ir reklamavo šio projekto organizatoriai, žiūrovams pristatytas išties į nieką Lietuvoje nepanašus kūrybinis eksperimentas.
Pasiryžęs šiuolaikiškai interpretuoti chrestomatinę Antono Čechovo pjesę, suomių režisierius Kristanas Smedsas pasirinko postmodernią stilistiką: į procesą įtraukęs videomenininkus ir muzikantus, režisierius „Vyšnių sodą" sukūrė kaip teatralizuotą vakaronę su performaso, kino ir muzikos elementais. Tokia daugiasluoksnė forma išplėtė ne tik galimų prasmių lauką, bet ir suteikė žiūrovams įdomių potyrių.
Viena svarbiausių „Vyšnių sodo" ypatybių - netradicinė veiksmo erdvė: šis teatrinis įvykis vyko viename iš sodų, įsikūrusių prie Nemenčinės plento. Net dviem autobusais atvykę ir pro vartus įleisti žiūrovai pateko į nemažą kiemą, apšviestą deglais: kažkur kaimynystėje amsėjo šunys, įkyriai ant kojų šokčiojo rupūžė... Pamenu, iš pražių pirmosios minutės sode trikdė. Ore tvyrojo klausimas - ką čia veiksime? Sodo erdvė atrodė tokia gyvenimiška, tokia natūrali, nepaklūstanti sąlygiškoms taisyklėms, tad apie netrukus prasidėsiantį spektaklį nekilo net minties. Tačiau, kai sodo namelio tarpduryje susigrūdę besišypsantys atlikėjai - aktoriai Rasa Samuolytė, Dainius Gavenonis, Benas Šarka, Vytautas Anužis, Aldona Bendoriūtė, režisieriai Jonas Vaitkus, Paulius Budraitis - per santūrią emocinę distanciją (tarp atvykusiųjų buvo šitiek pažįstamų teatralų) ėmė sveikintis su atvykusiaisiais, pradėjo stiprėti nuojauta, jog kūrybinė fikcija pamažu gožia realybę. Netrukus čia pat, šalia esančioje pievoje, režisieriaus Gyčio Padegimo - vieno iš pasitikusių atlikėjų - nurodymų dėka buvo įrengta „žiūrovų salė", ir teatrinis sąlygiškumas apibrėžė žaidimo taisykles: buvo aišku, kad vieni žiūrės, ką kiti atlikinės. Scena tapo vienas sodo namelio kambarėlių. Ten stebėti, kaip atlikėjai skaitys A. Čechovo pjesės tekstą, buvo pakviesti vos keli žiūrovai. Išrinktieji. Likusieji susėdo ant kėdžių priešais balta drobe aptrauktą lauko vaizdo ekraną.
Tą vakarą, kai ekrane skirtingais planais ir rakursais atgijo gyvai filmuojami kadrai, pasijutau lyg viešos sankalbos dalyvis, užverstas lavinos poteksčių ir dviprasmybių. Šis projektas iš žiūrovo reikalavo išmanyti teatrinį kontekstą. Žmogus iš gatvės galėjo ir nusivilti, nesuprasti to intelektualaus labirinto, į kurį panardino žiūrovus kūrėjai. Juk namelio viduje esantys atlikėjai tekstą skaitė taip, jog atrodė, kad A. Čechovo personažai tėra tik šydas, priedanga išsakyti asmeninį santykį, kartais nostalgišką, žaismingą, o kartais - net ironišką, į teatro istoriją, dabartinę situaciją ir galbūt ateitį.
„Vyšnių sodas" - mūsų teatro metafora. Teatro, kuriam šiandien itin svarbi jo praeitis. Taip svarbi, kad išėjusiam anapilin Laimonui Noreikai buvo garbingai dovanota galimybė dar kartelį suvaidinti senuką Firsą. Tereikėjo tik portreto ir meistriškos aktoriaus Juozo Budraičio vaidybos, kelių fragmentiškų Didžiojo skaitovo pozų bei balso intonacijos, kad patikėtumėme, jog su mumis tą vakarą buvo Laimonas.
Ne vienintelis Laimonas Noreika pagerbtas. Pirmieji gyvai filmuojami kadrai, kuriuos išvydome po bendro kambario plano - ant sienos kabančių lietuvių ir kitų šalių menininkų portretai... Čia ir Kernagis, Grigolis, Mykolaitis, šalia Solženicynas ir Bergmanas... Kultūros disidentai ir šviesuoliai, kūrėjai, kurie savo metu buvo svarbūs, įprasmino meną. Tai sukrėtė. Nedaug laiko tepraėjo, kai didieji menininkai iškeliavo anapilin, tad kodėl mums primena jų veidus? Nejau šiandieną visaėdė masinė popkultūra kėsinasi į jų atminimą? Bet kuriuo atveju šių portretų rodymas, ištraukiant vieną ar kitą fragmentą veiksmo metu, skambėjo kaip praeities, kurios negalime užmiršti, o galbūt atvirkščiai - kaip praeities, su kuria derėtų susitaikyti ir nustoti ją idealizavus, kamertonas.
Ne visi vakaro atlikėjai man paliko vienodą įspūdį. V. Anužio Jepichodovas su kastuvu, kuriuo sau duobę kasė sode po savižudybės, nuteikė smagiai. Argi gali būti graudu, jei tas pats kastuvas gitaros vaidmenį atlieka?
R. Samuolytės Duniašos ir D. Gavenonio liokajaus Jašos duetas apie savo teisę būti tą vakarą kartu kalbėjo žvilgsniais ir prisilietimais. Tuo tarpu jaunosios aktorės Irinos Lavrinovič Ania su angeliška šypsena veide degino nediduką sodo maketą. Iš kur tokia neapykanta ir nusivylimas savajam „Vyšnių sodui"?
Emociškai ryškiausia - Virginijos Kelmelytės Ranevskaja. Aktorė savo vaidmenį psichologiškai pagrindė taip, kad asmeninė patirtis veržte veržėsi. Ir jos ašaros buvo tikros. Tokio atviro ir nuoširdaus asmeninio santykio teatre nebuvau dar matęs.
Režisierius J. Vaitkus, į sieną atrėmęs ramentus, skaitė pirklio Lopachino vaidmens tekstą. Nors Lopachinas - su sulaužyta koja, bet buvo matyti, kad vidinės ugnies ir revoliucinio parako dar turi su kaupu. Rodos, buvęs ramus iš pradžių, J. Vaitkus sukėlė tikrą tragikomišką audrą veiksmo pabaigoje: jo pirklys nusiperka „Vyšnių sodą" ir su gąsdinančiu įtūžiu visa savo povyza publikai demonstruoja, kad nuo šiol sodas priklauso jam... Visi juokiasi. Ir tikrai - čia negalima nenusišypsoti. Autoironija taikli. Kaip ir tuomet, kai dabartinis Rusų dramos teatro vadovas klausia: „Ar jūs mokate rusiškai?" Čechovas vis dėlto užrašė, kad „Vyšnių sodas" - komedija. Buvo matyti, kad atlikėjai to neužmiršo.
O kokia įdomi režisierių - P. Budraičio ir J. Vaitkaus - akistata! Užteko Lopachino klausimo „Kas tu toks?", nedidelės pauzės ir gimė kartų konfliktas. Tačiau jaunojo Budraičio Trofimovas nepasidavė provokacijai.
Šiandieninę savo jauseną šmaikščiausiai išsakė B. Šarka, „Vyšnių sode" suvaidinęs teatrališkąją guvernantę Šarlotą. Aktorius vis kartoja: „Aš tokia vieniša, neturiu su kuo pasikalbėti." Ir vėl - kaip tai autoironiška! Juk nėra ekstravagantiškesnės Personos mūsų teatre negu Šarka. Galime mėgti šį menininką, galime jo nekęsti, bet niekas nepaneigs, kad tai - vienišius, kurio Gliukų teatro, visų tų ugnies fejerverkų bei drąsos atlikti kad ir stilizuoto, bet japonų butoh - niekas nenurungs. O gaila. Juk tokiu atveju Šarka turėtų su kuo pasikalbėti.
