Liepojos lėlių teatras parodė Gintarės Radvilavičiūtės spektaklį „Angelo istorija" (festivalio programėlėje nepažymėta, kad režisierės fantaziją įkvėpė Vytauto V. Landsbergio kūriniai). Tai režisierės sumanymo, kurį ji įgyvendino Klaipėdos lėlių teatre 2005-aisiais, perkėlimas su kai kuriais pakeitimais. Klaipėdiškių spektaklis vadinosi „Angelų pasakos" ir pavadinimas turbūt buvo tikslesnis nei latvių, nes spektaklio ekspozicijoje išties veikia du angelai, stebintys pagrindinio veikėjo berniuko gyvenimo paklydimus ir nuotykius (tiesa, jie gana ilgokai „makaluojasi", atlikdami labiau vizualią, bet ne veiksminę užduotį). Berniukas dėl, sakytumei, kažkokio nieko supyksta ant mamos ir, ją palikęs, ieškosi naujos. Keisčiausių kandidačių - daug (išsiskiria įspūdingo dydžio ir formų Raudona dama), bet išties mylinčių - nė vienos...
G. Radvilavičiūtė „bėga" nuo buitinio, tiesmukai gyvenimą imituojančio lėlių teatro žaidimo abstrakčiomis formomis link, čia aktoriai kartu su lėlėmis - tarsi vienas vaizdinio kūnas. Įsivaizduoju, prie kitokios stilistikos įpratusiems aktoriams (Lita Beltė, Dacė Doroškeviča, Dainis Laugalis) repetuoti nebuvo lengva, ieškant judesio dermės, santykio su lėlėmis. Įsiminė „minkšta" spektaklio pabaiga: skamba lyrinė muzika, pavargęs nuo bevaisių „naujos" mamos paieškų, berniukas (lėlė) užmiega, jį apkloja tikroji mama (lėlė) ir tuomet tyliai prie mažylio prisėlina spektaklio pradžioje matyti abu angelai...
Per aptarimą kalbėjome, kad mūsų lėlių teatras patekęs į gana pavojingą padėtį - dirba vos viena jauna režisierė. Tačiau Liepojos lėlių teatro vadovai atsiliepė: Latvijoje esą jaunų lėlių teatrų režisierių iš viso nėra, todėl jų ieškoma net kitose šalyse. Ivanovo srities lėlių teatro meno vadovė Jelena Ivanova (Engelsovna!) sakė, kad pas juos dar veikia „planinė kūryba": per metus privalu teatrui sukurti 4 spektaklius, vieną iš jų paprastai režisuoja Sankt Peterburgo valstybinės teatro akademijos auklėtinis. Pas mus kūryba jau „neplaninė", valstybiniai lėlių teatrai per sezoną sukuria tik 1-2 spektaklius. Ir lėlių teatro režisieriai, dailininkai Lietuvoje, valstybinių lėlių teatrų sistemoje, iš savo profesijos išgyventi negali - nėra darbo rinkos. Lėlių teatro dailininkės Julija Skuratova, Giedrė Brazytė senokai viena koja dirba ne Lietuvos teatruose...
Trumpam į festivalį atvykęs Kauno valstybinio lėlių teatro vadovas Sigitas Klibavičius prasitarė, kad neramu dėl kitąmet Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje bakalauro studijas baigsiančio aktorių (lėlių teatro specializacija) kurso: atrodo, Kultūros ministerija mūsų valstybiniuose lėlių teatruose nežada steigti aktoriams naujų etatų. Paradoksali padėtis: aktorių trupės, kai palygini jas su kitų šalių valstybinių lėlių teatrų trupėmis, neįtikėtinai mažos - iki 10 žmonių, tad beveik neįmanoma kurti spektaklių su judresnėmis masinėmis judesio scenomis, vaidintojai, natūralu, sensta. Viena ministerija - Švietimo ir mokslo - palaimina aktorių pamainos ugdymą, kita - paneigia...
Grįžtant prie festivalio spektaklių. „Stalo teatro" (įkūrėja, idėjų iniciatorė ir pagrindinė aktorė - Saulė Degutytė) spektakliai niekada nesikartoja. Kodėl? S. Degutytė remiasi principu „teatras kaip žaidimas: čia ir dabar". Interaktyvų vaidinimą „Gimimo diena" (pagal P. L. Travers knygą „Merė Popins") žiūrėjau antrą kartą. Spektaklio scenarijus liko toks pats, kaip ir problemos: nelabai aiškios įvykių pradžios aplinkybės; neišspręsti santykiai su talkinančia reto komedinio talento aktore Edita Zizaite, kuri spektaklyje muzikuoja įvairiais instrumentais; spektaklio viduryje dėl daugybės smulkių „išsišakojusių" epizodų prapuola pagrindinė istorija. Bet S. Degutytė nesiima pasakotojos vaidmens ir istorijos su lėlėmis neiliustruoja (nemažai tokių spektaklių festivalyje matėme). Ji pasitelkia daugybę mažiems vaikams iš namų aplinkos gerai pažįstamų buities daiktų ir, linksmai su jais žaisdama, suteikia daikčiukams naują teatrinę prasmę, naujus „vaidmenis". Taip ugdomas mažųjų žiūrovų kūrybiškumas, aktyvinama jų fantazija. Sakytumei, žaidžiamas tikras „mamos namų teatras". Tiesa, kaip ilgai šis kūrybinis metodas maitins pačios aktorės fantaziją, pamatysime ateityje...
Beje, kiekvieną kartą man sudreba širdis, kai S. Degutytės Merė Popins paprašo vaikų padėti jai iškepti tortą. Vaikai tada suūžia, tikėdamiesi tuoj gauti kokį gardų kąsnelį. Aktorė, kurstydama mūsų apetitą, entuziastingai klausinėja, kokiais vaisiais papuošti pirmą sluoksnį, kokia uogiene - antrą... „Norite torto?" - klausia Merė Popins. Kas nenorės!.. Iš štai tortas neva iškeptas, pradedamos dalybos. „Kam su apelsinais?" „Man!" - atsiliepia viename salės gale. „Gaudykite! Kam su bananais?" „Man..." - atsišaukia kitas balselis. „Gaudykite! Kam su..." Kad ir kaip keista, šiuo, anot humoro kupinos lakios fantazijos aktorės, „krizės laikų tortu" per spektaklius nepatenkintų vaikų nebūna.
Nuojauta šnibžda, kad kitąmet ir mes, suaugę „kultūros tetos ir dėdės", plosime katučių, vaizduotės magijos būdu ragaudami ne tik „tortus", bet ir „gaudami" atlyginimus bei honorarus...
B. d.
