Ramūnas Gerbutavičius
„Lietuvoje pasijutau nereikalingas", - atsiduso R.Tuminas ir beveik apsisprendė atsistatydinti iš Vilniaus mažojo teatro vadovo pareigų, kad (koks paradoksas!) galėtų kurti savo įsteigtame teatre.
Mat dėl mūsų išrinktųjų politikos saviveiklininkų užgaidų vienas talentingiausių lietuvių režisierių savo teatre negali statyti spektaklių turėdamas šio teatro vadovo ar jo meno vadovo statusą. Kaip ir J.Vaitkus, vadovaujantis Rusų dramos teatrui.
Premjeriniame A.Cholinos šokio spektaklyje „Vyrai ir moterys" katučių plojo kultūros ministras R.Vilkaitis, kažkas į sceną nunešė glėbį gėlių „nuo prezidentės D.Grybauskaitės".
Taip aukščiausi valstybės pareigūnai parodė išskirtinį dėmesį spektakliui, kurį kritikai beveik sutartinai pavadino vidutinio lygio populiariuoju menu, prikaišiotu klišių, televizijoje mirgančių aktorių ir beprasmių špagatų. Žodžiu, to, kas patinka masėms.
Tačiau Lietuvos politikai ne tik kiekviena proga parodo, jog valstybiniu lygiu vertinama „populiarščina", bet jau ir žengia pirmuosius žingsnius, kad jos ateityje būtų kuo daugiau.
Dėl nevykusios aukštojo mokslo reformos į valstybės finansuojamas vietas neįstojo meno egzaminus puikiai išlaikę pretendentai, nes mokykloje jiems prasčiau sekėsi lietuvių ir užsienio kalbos. Užsienio meno mokyklos juos priėmė išskėstomis rankomis.
Nenuostabu. Juk Švietimo ir mokslo ministerijos kabinetuose apie menininkų ugdymą nieko nenutuokiantys klerkai dar ir dabar postringauja, kad Lietuvai būtini gerai išsilavinę protingi menininkai, o talentas esą to neužtikrina.
Taip ir girdžiu išprotėjusį W.A.Mozarto juoką iš M.Formano filmo „Amadeus".
O kokiu juoku W.A.Mozartas pratrūktų, jei išgirstų naujausią tautinį anekdotą: „Lietuvos muzikos akademijoje dainavimą studijuoja puikiai angliškai mokantys, bet klausos neturintys studentai".
