Talentui – ne, vidutinybei – taip!

2009-10-04 lrytas.lt, 2009 10 02
Sovietinių laikų plakatas: „Talento likimas kapitalizme ir socializme”

aA

 

Ramūnas Gerbutavičius

„Lietuvoje pasijutau nereikalingas", - atsiduso R.Tuminas ir beveik apsisprendė atsistatydinti iš Vilniaus mažojo teatro vadovo pareigų, kad (koks paradoksas!) galėtų kurti savo įsteigtame teatre.

Mat dėl mūsų išrinktųjų politikos saviveiklininkų užgaidų vienas talentingiausių lietuvių režisierių savo teatre negali statyti spektaklių turėdamas šio teatro vadovo ar jo meno vadovo statusą. Kaip ir J.Vaitkus, vadovaujantis Rusų dramos teatrui.

Premjeriniame A.Cholinos šokio spektaklyje „Vyrai ir moterys" katučių plojo kultūros ministras R.Vilkaitis, kažkas į sceną nunešė glėbį gėlių „nuo prezidentės D.Grybauskaitės".

Taip aukščiausi valstybės pareigūnai parodė išskirtinį dėmesį spektakliui, kurį kritikai beveik sutartinai pavadino vidutinio lygio populiariuoju menu, prikaišiotu klišių, televizijoje mirgančių aktorių ir beprasmių špagatų. Žodžiu, to, kas patinka masėms.

Tačiau Lietuvos politikai ne tik kiekviena proga parodo, jog valstybiniu lygiu vertinama „populiarščina", bet jau ir žengia pirmuosius žingsnius, kad jos ateityje būtų kuo daugiau.

Dėl nevykusios aukštojo mokslo reformos į valstybės finansuojamas vietas neįstojo meno egzaminus puikiai išlaikę pretendentai, nes mokykloje jiems prasčiau sekėsi lietuvių ir užsienio kalbos. Užsienio meno mokyklos juos priėmė išskėstomis rankomis.

Nenuostabu. Juk Švietimo ir mokslo ministerijos kabinetuose apie menininkų ugdymą nieko nenutuokiantys klerkai dar ir dabar postringauja, kad Lietuvai būtini gerai išsilavinę protingi menininkai, o talentas esą to neužtikrina.

Taip ir girdžiu išprotėjusį W.A.Mozarto juoką iš M.Formano filmo „Amadeus".

O kokiu juoku W.A.Mozartas pratrūktų, jei išgirstų naujausią tautinį anekdotą: „Lietuvos muzikos akademijoje dainavimą studijuoja puikiai angliškai mokantys, bet klausos neturintys studentai".

LRYTAS.LT

 

Komentarai
  • Atminties sluoksniai operoje

    Laiškuose nagrinėjome operos žanro kaip atminties saugyklos idėją, operos analizę kaip archeologinį tyrinėjimą, žanro poveikį miestams ir visuomenėms, aptarėme naujosios operos bruožus.

  • Liūdnumai ir malonumai

    Man atrodo, kad abu spektakliai – „Stand-up’as prasmei ir beprasmybei“ ir „tremolo“ – tai tas išvažiavimas prie išdžiūvusių ežerų, kur sudėtos mažutės žmonijos paslaptys.

  • Latviško Art deco spindesyje – Lietuvos teatro blyksniai

    Pasivaikščiojimas po parodą „Ludolfs Liberts (1895–1959). Hipnotizuojantis Art Deco spindesys“ – lyg sugrįžimas į idealizuojamą Latvijos (taip pat ir Lietuvos) kultūros aukso amžių.

  • Iš bloknoto (53)

    Net saldu skaityti apie spektaklio gimimą nuo pat pirmo, lyg ir visai netikėto, sumanymo blyksnio iki pabaigos, kuri visuomet siejama su publikos reagavimu ir vertinimais.

  • Iš bloknoto (52)

    Buvau dėl to, kad tokie susitikimai kalėjime – drąsus jaunų menininkų sumanymas, kad abiejose stalelio pusėse buvom žmonės, tik skirtingų likimų, ir gali būti, kad ir tas laisvasis, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, gali tapti nelaisvas.

  • Iš mūsų vaidybų (XXIII)

    Suprantu, kad teatrui priimtinesnis tas, kuris labai ankstyvoje stadijoje turi (beveik baigtą) formą, apima mažas finansines ir emocines sąnaudas. <...> Tačiau duoklė teatrui kartais kažką gali atimti ir iš paties kūrėjo.

  • Kelionė link žmogaus balso

    Nepaisant nepatenkintų lūkesčių, Philipo Glasso „Kelionė“ Klaipėdoje tapo ne tik kultūriniu įvykiu, bet ir drąsia šiuolaikinės operos interpretacija Lietuvos scenoje.

  • Festivaliui pasibaigus

    Iš kuklaus žanrinio renginio „Com•media“ Alytuje tapo gana solidžiu festivaliu su gausybe konkursų, kūrybinių dirbtuvių, atskiromis vaikų, jaunimo, suaugusiųjų programomis ir užsienio svečių darbais.