Tuščiose erdvėse gyvos šokio instaliacijos
2006 m. rugsėjį naujai surestauruotą Berlyno siurblinę antram gyvenimui prikėlė choreografės muzikos, šokio bei architektūros instaliacija-spektaklis „Dialogai 06 - išcentrinės sistemos". Tuomet ekspresionistinio šokio bei kūnų performanso atstovė Sascha Waltz, dažniau tituluojama ne choreografės, o šokio architektės vardu, leido žiūrovams klajoti po šešis pastato aukštus, sales, šokiui skirtas studijas, persirengimo kambarius ir balkonus. Ji sukūrė ne vien jaukų architektoninį reginį, bet ir sumaniai pristatė naujo kultūros centro funkcionalumą ir galimybes. Muzikos ir šokio dialogu ji reprezentavo ir būsimą kultūros centro veiklą - gyvą šiuolaikinio šokio ir senosios muzikos sintezę.
1999 m. sausį prieš atidarant Berlyno žydų muziejų Saschos Waltz šokio instaliacija „Dialogai 99/II" ne tik įpūtė gyvybės architektūros genijaus Danielio Libeskindo kūriniui, bet ir tuščio muziejaus patalpose metaforiškai pasakojo žydų istoriją. Furorą sukėlęs ir jau legenda tapęs performansas tęsė choreografės užmojį eiti į tuščias miesto erdves ir kurti ryškius dialogus tarp pastatų architektūros ir skulptūrinių šokio kompozicijų.
Į choreografės pasirinktų neįprastų vietų sąrašą pateko ir jos pačios įkurtas teatras Sophiensæle, Ericho Mendelsohno suprojektuotas Berlyno teatras Schaubühne, Berlyno Šv. Elžbietos bažnyčia, Monpeljė viduramžių vienuolynas, Bordo operos teatras, jau nugriauti Berlyno Socialistinės respublikos rūmai ir po 60 metų pertraukos vėl atidarytas Naujasis Berlyno muziejus. Pastarojo inauguraciją šokio ekspresionistė Waltz surengė šių metų pavasarį kartu su Berlyno vokaliniu senosios muzikos ansambliu Vocalconsort, solistų ansambliu Kaleidoskop bei septyniasdešimčia šokėjų ir aktorių. Didinga choreografinė ekspozicija „Dialogai 09 - Naujasis Muziejus" per dešimt pasirodymo dienų į vadinamąją muziejų salą sutraukė tūkstančius lankytojų, o dienraščių puslapiai choreografės vardą turtino erdvių ir perspektyvų virtuozės epitetais.
Kultūros centro Radialsystem V trejų metų gimtadienis buvo šiek tiek kitoks. Choreografė žanrinių spektaklių „Dialogai" odisėją nusprendė tęsti „Išcentrinių naktų" (Radiale Nächte) reginiu. Nors po senąją siurblinę judėti galime ne tik žvilgsniu, bet ir kojomis, nors einame nuo Šprė upės kranto į sales, į vadinamąjį balkoną-denį, į penktojo aukšto studiją ir atgal, mažų šokio kombinacijų gausa ir mobilumo pertraukėlės suskaldo repertuaro vientisumą it eketės ledą. Ir vis dėlto senosios baroko muzikos, vokalinių dainų ir šiuolaikinio šokio junginiai daugiau nei keturias valandas trukusiame renginyje, rodos, darniai pildo vieni kitus, tikslingai vienija skirtingus meno žanrus bei deformuoja klasikinį nejudrų žiūrovo žvilgsnį. Waltz čia sustato solistų ansamblį žiūrovams už nugarų, čia išbarsto muzikantus scenoje, aplink kuriuos pinama šokio grandinė, čia senosios muzikos ansamblį išrikiuoja kairiojoje parterio pusėje taip, jog nuolat norisi gręžiotis atgal ar kairėn, žvilgsniu straksėti nuo muzikanto prie šokėjo, nuo besiplaikstančio suknelės skverno prie raudančio smuiko. Finalinė performanso scena tiesiogiai iliustruoja kultūros centro Radialsystem V užmojį „išspinduliuoti" čia kuriamą meną į platesnius kultūrinius vandenis: du baroko laikotarpio kostiumais vilkintys šokėjai maža valtele perkelia išsipusčiusią dvaro ponią į kitą brūzgynais apaugusį ir vis dar apgriuvusiomis gamyklomis „išpuoštą" upės krantą, o patys - operos garsų lydimi - pranyksta tamsiame tilto užutėkyje. Tiek aliuziškai, tiek ir komiškai baigiamos „Išcentrinės naktys" verčia pergalvoti ir atmintyje iš naujo išgyventi per trejus metus čia matytus spektaklius, instaliacijas, performansus.
„Čia šoka muzika"
Daugiau nei 270 per metus surengiamų šiuolaikinio šokio, šokio teatro spektaklių, senosios muzikos ir džiazo koncertų, performansų, soprano Annettės Dasch salono dainų ir pokalbių (transliuojamų ZDF teatro kanalu) pateisina kultūros centro Radialsystem V moto „Čia šoka muzika". Centro meninę programą vienu ypu apžvelgti nelengva, juoba kad festivaliai, projektai ar kitos eiliškumo intenciją turinčios meninės išraiškos gimsta, keičiasi ir auga su savimi atnešdamos naujų idėjų, partnerių bei naujų finansavimo galimybių.
 |
| Nuotrauka: Reinhard Görner |
Nusprendę ne tik atšvęsti Radialsystem V trejų metų gimtadienį, bet ir susumuoti centro veiklos rezultatus komercijos direktoriai bei meno vadovai Jochenas Sandigas ir Folkertas Uhde žurnalistams pasakojo apie nelengvą naujo kultūros centro kaip privačios verslovės atidarymo užmojį, apie meninių idėjų plėtojimo planą ir aiškų partneriavimo su kitomis Berlyno kultūros institucijomis modelį.
Anot centro direktoriaus Folkerto Uhdes, meninis įkvėpimas neatsiejamas nuo vietos, kurioje yra kuriamas spektaklis ar meninis projektas. Todėl prieš įkurdami naują kultūrinį centrą Sandigas ir Uhde ieškojo neįprastos Berlyno vietos, vaiskaus pastato ne tik tiesiogine, bet ir perkeltine šio žodžio prasme, aiškaus tradicijų ir inovacijų junginio, įkvepiančio būsimus kultūrinius projektus. Tuometinį Radialsystem V įkūrimą Sandigas įvardijo kaip Fata Morgana - sudėtingą kultūrinio centro ateities miražą perpildytame Berlyno kultūriniame kraštovaizdyje. O norėdamas paneigti vis dar iškylančius gandus, jog kultūros centras buvo įkurtas už privačias Berlyno miesto mero Klauso Wowereito lėšas, Sandigas pabrėžė, jog senoji siurblinė surestauruota privačių investuotojų lėšomis (didžiausią investicijų dalį padengė ne pelno organizacija Telamon), o čia reziduojantys kultūros namai kaip ir bet kuri kita įmonė, vadinamoji ribotos atsakomybės bendrovė GmbH, moka nustatytą nuomos mokestį patalpų savininkams. Visgi ši vieta, kurioje menų sintezė daugybės festivalių, projektų, koncertų ir įvairaus meninio žanro renginių eilėje neliko vien gražia idėja, nepaneigiamai įrodė savo egzistencijos būtinybę.
Prieš trejetą metų direktoriams kilo ir dar viena naująjį centrą iš galimų finansinių sunkumų gelbstinti mintis: ši meninė įmonė turėsianti siūlyti ne vien meninio tipo renginius, bet ir vietą politinėms bei ekonominėms konferencijoms, simpoziumams bei kitokiems panašaus tipo suvažiavimams. Ir iš tiesų, po trijų veiklos metų senojoje Berlyno siurblinėje surengti 660 meniniai pasirodymai ir 155 politikos bei verslo atstovų posėdžiai. Kadangi šią įvairios paskirties erdvių politiką kultūros namai plėtoja visomis įmanomomis kryptimis, kartu pateisinama ir centro kaip privačios įmonės veikla. Pusę metinės apyvartos, siekiančios beveik du milijonus eurų, meno centrui sukuria patalpų nuoma kultūros ir verslo renginiams, ketvirtadalį - parduoti bilietai, antrą ketvirtadalį - centre veikianti kavinė. Ir nors apyvartos skaičiai didžiuliai, grynojo pelno suma tokia nedidelė, jog kultūros centre dirbantiems menininkams tenka savo iniciatyva ieškoti trečiojo partnerio - galimo finansų šaltinio, nes nuosavo menininkams skirto biudžeto centras neturi. Didžioji dalis projektų, kurių lėšomis rūpinasi ne kultūros namai, o čia besidarbuojantys artistai, finansuojami iš Sostinės kultūros fondo Hauptstadtkulturfond bei iš Berlyno loterijos fondo Deutsche Klassenlotterie. Miesto valdžios pavedimu įplaukos iš loterijų keliauja ne į valstybės biudžetą, o tiesiogiai skirstomos visuomeniškai naudingiems tikslams. Taip lengvinami ne tik meninių projektų finansavimo planai, bet ir mezgamas platus tarpusavyje bendradarbiaujančių (kultūros) partnerių tinklas.
Siekdami kuo efektyviau išnaudoti kultūros centro erdves, meno vadovai neužmiršo paminėti ir savų siurblinės minusų. Siūlydami greitai paruošti, pertvarkyti ar perstatyti meno ar verslo renginiui skirtas patalpas, Sandigas ir Uhde sutiko, jog šioje meno įmonėje dažnai pritrūkstama laiko repeticijoms. Tačiau nuošalyje palikdami artistus užgriūnančius sunkumus centro direktoriai čia pat pozityviai piešė kultūros namų ateities viziją - galimus menininkų išsimokslinimo kelius, gausią čia sukurtų naujų meno formų sklaidą bei aktyvią miesto gyventojų ir kultūros namų tarpusavio veiklą.
