Tarptautinio lėlių teatrų festivalio „Lagaminas - 9" (rugsėjo 3-8 d.) įspūdžiai
Pastarąjį kartą tarptautiniame lėlių teatrų festivalyje „Lagaminas", kurį kas dvejus metus organizuoja Panevėžio lėlių vežimo teatras, vadovaujamas Antano Markuckio, buvau prieš ketverius metus. Tad panevėžiečių pakviestas, nors ir su skaudama širdimi palikęs Vilnių, kur panašiu metu vyko „Naujosios dramos akcija", o kino teatruose pradėtas rodyti naujas Gyčio Lukšo filmas „Duburys", leidausi į 6 dienų festivalį. Kiti Lietuvoje organizuojami lėlių teatrų festivaliai (Kaune, Klaipėdoje ar Alytuje) paprastai trunka 3 dienas. Laikas - vertybė!
Kad ir kur važiuočiau, man rūpi ne tik kultūrinis renginys, bet ir žmonės, miesto ar miestelio kultūrinė ir emocinė atmosfera. Vienaip tą patį reiškinį ar kūrinį vertini būdamas kokiuose nors meno centruose Vakarų Europoje, kitaip - mūsų sostinėje, dar kitaip - regionuose. Kontekstas ir dvasinis mikroklimatas. Tad jau pirmą dieną „apibėgau" kelis teatrus Panevėžyje. „Bežaliuojąs" Juozas Miltinis (t. y. skulptūra) priešais dramos teatrą. Ką žada naujas sezonas šiam teatrui? Žvilgt į daugybę teatro langų - vos vieno spektaklio afiša tepakabinta. Matyt, čia toks požiūris į vizualią teatro reklamą ir įvaizdį... Teatras „Menas" kviečia į monospektaklio „Persona" premjerą. (Kaip teatrui pavyko sutvarkyti autorių teises? Juk pagal Ingmaro Bergmano kūrinį!) Koks režisūros sprendimas? Pjesė skirta 2 aktorėms, o vaidina viena! (Gaila, tą vakarą turėjau būti „Lagamino" atidaryme ir žiūrėti pirmąjį vaidinimą.) Štai kažin kokia mėsos krautuvikė vilioja akcijomis - pigesnėmis „sosiskėmis", kišu nosį artyn langų - ogi afiša kviečia į Gintaro Bleizgio kūrybos vakarą! Išties į bibliotekos langus retas kuris pažiūrime, o į mėsiukių krautuves - daugelis ir kasdien. O gal ir nebe - daugėja uždarytų mažų parduotuvių miesto centre, tik kažkodėl vadinamų „skudurynų" apstu. (Bet „bomžų", kurie yra neatsiejama Vilniaus fizinio peizažo dalis, švariame Panevėžyje nepastebėjau.) „Diedukų miestas Panevėžys", - sako viena pažįstama mergiotė. Klausiu, kodėl, ir susizgrimbu, kad panašiai - visoj Lietuvoj. Geresnio gyvenimo perspektyvos veja jaunimą lauk iš regionų (ir iš Lietuvos?)...
Grįžkim prie festivalio. Devintasis - krizės laikais, vadinasi, be honorarų dalyviams. Nebuvo pranešimo žiniasklaidai, neparengtas teatrus ir spektaklius pristatantis festivalio bukletas, tegul ir nespalvotas. Tekstiniams spektakliams, kurių vizualinė plastinė raiška minimali, neparengti vertimai. Ir lietuvaičiai, žiūrėdami kai kuriuos svečių spektaklius, ir dalyviai iš įvairių užsienio šalių, kartais pasijusdavo it kokioje „kurčiųjų šalyje". Programoje pažymėta, kad šiųmetis festivalis skirtas Panevėžio miesto gimtadieniui ir Lietuvos tūkstantmečiui paminėti. Oi tas „gimtadienis su tūkstantmečiu"... Tarsi jis turėtų įtakos festivalio programos sudarymui, spektaklių atrankai. Spektakliai - suaugusiems ir vaikams, juos įvairia lėlių technika vaidino valstybiniai ir privatūs teatrai - žodžiu, virė „didžiulis katilas", iš kurio kartais ir labai įdomių dalykų ištraukdavai... Šiemet festivalyje naujovė - spektaklių aptarimai, kuriuos vedė šių eilučių autorius, o daugiausiai dalykiškai kalbėjo mūsų režisieriai Rimas Driežis ir Vitalijus Mazūras. Kiek teko kukliai patirti, Rusijoje spektaklių aptarimai gana griežti (štai ir žurnale „Peterburgskij teatralnyj žurnal" yra rubrika „Russkij teatralnyj invalid", kurioje kandžiai „suvalgomi" mažiau vykę spektakliai; ton rubrikon „pasiųsčiau" ir kelis Panevėžyje matytus spektaklius). O mes mėginome taktiškai kalbinti spektaklių kūrėjus, aiškinomės jų intencijas, darbo sąlygas. Kiekvienas spektaklis - kaip žmogus, su nepakartojama „biografija", „charakteriu", trūkumais ir privalumais. Kaip metaforiškai pastebėjo V. Mazūras apie vieną kūrėją: „Mes jo nepakeisime - leiskime žmogui bent ramiai numirti..." Bėda, kad kai kurie kūrėjai labai jau gyvybingi ir agresyvūs...
Festivalyje išryškėjo problemiškas literatūrinės medžiagos ir teatro santykis. Kad ir kaip būtų keista, vis dar gajus primityvokas literatūros atpasakojimas, siužeto iliustravimas; mažųjų žiūrovų vaizduotės neugdantis spektaklių buitiškumas; spektaklių kūrėjai tarsi negeba interpretuoti medžiagos. (Kaip linksmai sako V. Mazūras, rodytas toks lėlių teatras, koks jis buvo prieš 50 metų. Bet maestro atlaidus: esą spektaklį reikia vertinti pagal estetinę sistemą, kurioje jis sukurtas.) Apleidžiamos lėlių teatro plastinės galimybės, maža spektaklių, kurie žavėtų tuo, kaip artistai animuoja lėles. Po kai kurių spektaklių, kuriuose dominuoja vadinamasis „gyvas" planas, o artistai lėles tik pastumdo, pakilnoja, jas „įgarsindami", galvoji: kam tų lėlių apskritai reikėjo, jei dramos teatro priemonių būtų užtekę?
Šis festivalis garsėja ir kaip linksmas lėlininkų sambūris su išpažintinėmis vakaronėmis. Ir kam daugiau lėlininkai gali išsipasakoti savo rūpesčius ir džiaugsmus, jei ne kolegoms! Štai Ivanovo srities lėlių teatras iš Rusijos, atidardėjęs bene 1300 km toli gražu ne nauju autobusiuku, per atidarymą „dalyvių maitinimo fondui" padovanojo... 40 l raugintų kopūstų, 40 l raugintų agurkų, kelis grybų stiklainius ir kitų neliūdniems vakarojimams būtinų gėrybių! Čia tai svečiai, juolab kad ir dėl jų spektaklio „Brolių Grimų pasakos" stipriai raudonuoti neteko (aut. ir rež. Jelena Ivanova), nors jų vaidinimas ne naujas ir aktorių bendravimas, vertinimai kiek „užsizulinę"...
Festivalį pradėjo svečiai iš Kijevo - teatras „Ravlyk", parodęs kamerinį dviejų aktorių pasakojamą ir šokamą spektaklį „Čigonai" pagal Aleksandro Puškino kūrinį (rež. Valerijus Bugajevas, Rusija). Na ir virė čia „strasty rokovyje"! Ir meilė, ir mirtis, ir daug čigonų gyvenimo „egzotikos" bei pagrindinio šio spektaklio aktoriaus Jurijaus Titarovo (jis - ir prodiuseris) charizmos, temperamento. Naivu? Nejudrios lėlės - tik personažų savotiški antrininkai? Gal ir taip. J. Titarovas aiškiai per aptarimą pasakė: „Kūrėme gerai parduodamą produktą." Ir dabar šiam produktui ruošiamas turas po Rusijos regionus. A. Puškino kūrybos populiarinimas menų nenuvargintiems žmonėms teatro priemonėmis, taip sakant...
Iš visų festivalio dalyvių ypač išsiskyrė Anna Maria Schlemmer iš Hamburgo, spalvotų šešėlių monospektaklyje „Mano pasakos" papasakojusi dvi istorijas: „Eglė žalčių karalienė" (specialiai sukurta šiam festivaliui!) ir „Kiauliaganys". Tai unikalus žmogus: kol festivalio dalyviai pertraukų tarp spektaklių metu tuščiai leisdavo laiką plepėdami, iš mūsų pajūrio dviračiu atmynusi ir kiek nuo visų atsiskyrusi viešnia nuolat kirpdavo iš popieriaus keistas figūrėles, kuriomis vėliau apdovanojo visus - organizatorius, dalyvius. Ir jos šešėlių teatras - estetiškai nepriekaištingas, racionalus, kompozicijos ir šešėlių judesiai - preciziški. Ypač žavūs buvo jos „išstojimai" prieš ekraną: aktorei nesvetimas ekspresyvus grotesko vaidybos stilius. Aktorė visą laiką vaidina tik su spalvotais šešėliais ir tokiu pačiu stiliumi pasakoja įvairių istorijų siužetus, tad per aptarimą diskutavome: kiek tų pačių dalykų tiražavimas perspektyvus aktorės galimybių plėtrai?
„Naujasis Maskvos lėlių teatras" (dėl pavadinimo: „Naujasis" - kuo? Kuklumas didžiulėje Rusijos teatro rinkoje nėra dorybė) parodė Ivano Čabanovo režisuotą kamerinį spektaklį „Sesuo Alionuška ir broliukas Ivanuška". Plačiai besišypsanti smulkutė Eva Danilova - ir graži, ir žavi, tačiau jau tas medžiagos sunaivinimas, sujausminimas, ir „gėrio pergalės prieš blogį" literatūrinis šlovinimas... Ilgai užsitęsus šlovinimui, kartais gėrį norisi ir pasmaugti... Bet čia jau ciniko pastebėjimas, o mažieji žiūrovai, ypač jei juos budriai prižiūri suaugusieji, - geranoriški, patiklūs ir kantrūs.
Širdis atsigavo pažiūrėjus Gardino apskrities lėlių teatro pasaką su trilerio elementais „Pilipka ir ragana" (pagal Sergejaus Kovaliovo kūrinį), kurią 2006-aisiais režisavo lėlių teatro režisūros diplomantė Aliona Pliutova. (Beje, tos pačios pasakos variantą „Bezdukas" dar 1987 m. prisiglaudęs Vilniaus mokytojų namuose su tuomet dar būsimais vaidybos studentais Dalia Michelevičiūte, Šarūnu Puidoku ir kitais kūrė užsispyręs ir teatro elitui tuo laiku dar nežinomas režisierius Gintaras Varnas.) Jauna režisierė įrodė, kad turi humorą, mėgsta žaisti, valdo žanrą, išmano lėlių teatro specifiką. Tik antroje spektaklio pusėje dramaturgija ima šlubčioti, kažkaip pamečiau mintį - apie ką spektaklis? Lėlės paprastutės, minkštos, puikiai valdoma erdvė; scenografija - kelios įvairiu aukščiu pakreiptos lentos, kuriomis keliauja spektaklio veikėjai (dailininkas - Aleksandras Vachramejevas). Aktoriai Jurijus Menko, Liudmila Pavlovskaja, Tamara Korneva ir Larisa Milulič vaidina su džiaugsmu, lengvai. Tą žaidybinio teatro džiaugsmą aktoriai perdavė ir publikai. Padėka.
B. d.
