Žurnalas „Lietuvos scena" tęsia apskritojo stalo diskusiją tema „Lietuvos teatras - kryžkelėje...". Šiame numeryje spausdiname režisierių Artūro Areimos, Cezario Graužinio, Agniaus Jankevičiaus Arvydo Lebeliūno bei teatro kritiko, „Menų faktūros" redaktoriaus Vaido Jauniškio mintis aktualiais šiandieninio teatro klausimais
Kaip vertinate valstybinių ir privačių teatrų veiklą?
Arvydas Lebeliūnas. Valstybiniai ir privatūs teatrai skiriasi savo vidiniais dalykais. Viskas priklauso nuo teatro požiūrio. Valstybinių teatrų struktūros pasenusios, jos turi vykdyti planus, atsiskaityti, kiek spektaklių per metus pastato, kiek žiūrovų apsilanko, ir panašiai. Teatrų vadovai saugo savo postą, o ne atlieka tą misiją, kurią turėtų atlikti šiame laike. Manau, kad valstybiniai teatrai labiau linkę pataikauti žiūrovų skoniui. Privatūs ar nevalstybiniai teatrai, jei minime iškilias Lietuvos pavardes - Nekrošių ar Koršunovą, kuria meną. Antra vertus, teatras yra socialus menas, tarnaujantis tai visuomenei, kurioje gyvena. Daug privačių teatrų savo misiją atlieka ne Lietuvoje, o kažkur toli už jūrų marių. Bet vėlgi viskas priklauso nuo kuriančio žmogaus, ar atlieka misiją savo laike, savo gyvenime, ar yra jautrus ir jam ne tas pats, kaip mes šiandien gyvename, kas darosi su mūsų vaikais ir t. t.
Vaidas Jauniškis. Pas mus privačių teatrų nėra. Jeigu turime omenyje nevalstybinius teatrus, tai juos taip ir reikėtų vadinti. Nevalstybiniai teatrai jau kuris laikas meno prasme iššokę į priekį, ir kiekvienais metais ši pozicija vis ryškiau įtvirtinama. Net ir apdovanojant „Auksiniais scenos kryžiais" šiemet iš 16 kategorijų 9 „Kryžius" gavo nevalstybiniai teatrai ar įvairios teatrinės trupės be stogų. Dabar vienintelis Jonas Vaitkus iš mūsų didžiųjų režisierių dirba valstybiniame teatre. Visi kiti, labiausiai reprezentuojantys Lietuvos teatrą pasaulyje ir kuriantys įdomiausius spektaklius, dirba nevalstybiniuose teatruose. Tai atsitiko ir dėl valstybinių teatrų administracinio nepaslankumo, ir dėl trumparegiškos (arti aklumo) kultūros politikos. Kalbant apie finansavimą - tiek valstybinių, tiek nevalstybinių teatrų projektinis rėmimas yra apylygis, tačiau valstybiniai teatrai subsidijuojami išlaikyti administraciją ir pastatus, antrieji - manykitės patys.
Artūras Areima. Valstybiniai teatrai nesudaro palankesnių sąlygų nevalstybiniams teatrams. Žiūrovai važiuotų ir iš kitų šalių į Lietuvą pasižiūrėti Nekrošiaus, Koršunovo ir kitų režisierių spektaklių, o ne atvirkščiai. Manyčiau, kad tai vidutinybių ambicijos, kurios skelbia savo absurdišką diktatūrą, keldamos salės nuomos kainas ir panašiai. Kas atsitiko Lietuvoje, kad Valstybiniai teatrai nebekviečia spektaklių statyti didžių asmenybių? Nacionalinio teatro repertuare yra tik vienadienių spektaklių panorama.
Agnius Jankevičius. Man neaiškus nacionalinio teatro statusas. Manau, kad būtų labai keista, jei kas nors ateitų į Nacionalinį statyti spektaklio dėl vienos vienintelės priežasties - savo laiku visi iš ten pabėgo į nevalstybinius teatrus. Pabėgimas į savo privatų teatrą niekada nėra vienareikšmis dalykas. Valstybiniai teatrai iki šiol nesuformavo savo repertuarinės politikos. Praktiškai atėjęs į kiekvieną valstybinį teatrą tu gali rasti ir viską, ir nieko. Kuo Nacionalinio dramos teatro repertuaras skiriasi nuo Kauno dramos teatro? Kita vertus, nežinia, ar įmanoma tokioje mažoje šalyje kaip Lietuva formuoti kažkokį teminį repertuarą. Viena vertus, dėl režisierių skaičiaus, kita vertus, Lietuva ilgą laiką buvo vieno teatro, t. y. metaforinio, poetiško teatro, šalis. Ir kaip rodo nūdiena, alternatyvos sunkiai skinasi kelią, todėl, manau, tikėtis, kad ateis toks laikas, kada skirtinguose valstybiniuose teatruose galėsime žiūrėti būtent tą teatrą išskiriančius spektaklius, tiek temomis, tiek braižu, neateis. Privatūs teatrai Lietuvoje irgi yra atsidūrę dviprasmiškoje padėtyje. Nekrošiaus spektaklį jau nežinau, kada esu matęs, nes paskutinį sykį jį rodė turbūt prieš kokius pusantrų metų. OKT ilgą laiką blaškėsi iš vienos vietos į kitą, visokie privatūs šokio teatrai irgi parodo premjeras, o paskui kažkur prapuola. Vienu metu Vilniuje katastrofiškai trūko vaidybos aikštelių. Dabar verkšlenimas, kad nėra kur rodyti spektaklių, man atrodo įtartinai, nes per paskutinius metus atsirado keletas tikrai gerai įrengtų naujų aikštelių vaidinimams Vilniuje: Menų spaustuvė su dviem salėm, Čiurlionio menų mokyklos Šokio teatro scena, Teatro arena. Taigi alternatyvų nacionalinio dramos teatro scenai, kurioje anksčiau glaudėsi dauguma privatininkų, atsirado, tačiau faktiškai vienintelis OKT verčiasi per galvą ir bando žūtbūt parodyti savo spektaklius. Dėl kitų man iškyla klausimas: arba jiems rodytis čia, Lietuvoje, neapsimoka, arba nebeįdomu, arba randasi kokia nauja panacėja, dėl kurios rodymas vėl taps neįmanomas arba komplikuotas. Atsirado kita problema, kad nebėra ką rodyti. Šokio spektaklius galima pamatyti du kartus - per premjerą ir per „Kryžius". Iš kur galima žinoti apie paklausą, jei nebuvo net gero apšilimo. Žiūrovus reikia pratinti prie teatro. Dar pastebėjau tokį dalyką, kad kuo mažiau teatras yra priklausomas nuo valstybės, tuo mažiau iškyla problemų, kai reikia gaminti dekoracijas, siūti kostiumus ir kt. Kai stačiau spektaklį Keistuolių teatre, pastatymų dalies vedėjas ir dekoracijų meistras Laurynas nė karto man nedejavo, kad per brangu, kad nespėsime, ir panašiai. Kai ateini į valstybinį teatrą, kur dirba ne vienas žmogus, o ištisi cechai, ir parodai brėžinį, kuriame yra daugiau nei viena kėdė, iš karto prasideda problemos. Tai, žinoma, erzina.
Cezaris Graužinis. Gerai vertinu LR valstybės politiką, skatinančią ir moderuojančią tiek valstybinių, tiek privačių teatrų veiklą bei tos veiklos sklaidą ir išliekamumą. Deja, turiu pasakyti, kad Lietuvos valstybėje pernelyg mažai skiriama dėmesio valstybinio, profesionalaus teatro sklaidai. Didesnė dalis kultūrai (teatrui) skiriamų valstybinių lėšų yra naudojamos privačių teatrų veiklos reikmėms. Labai džiaugiuosi, kad pastaraisiais metais, prioritetu pasirinkusi privatųjį teatrą ir beatodairiškai remdama jį, valstybė suteikė galimybę debiutuoti ir savo kūrybines ambicijas pareikšti tokiems jauniems režisieriams kaip A. Latėnas, A. Večerskis, K. Smoriginas, R. Tuminas, V. Masalskis, R. Teresas. Kita vertus, yra spragų remiant valstybinio, kitaip tariant, Lietuvos teatro tradiciją bei lygį atstovaujantį teatrą. Tačiau, nekreipiant dėmesio į politinio ir finansinio palaikymo stoką, valstybinis teatras Lietuvoje kol kas dar nežlugo. Valstybinių (t. y. Lietuvos teatro kultūrą reprezentuojančių) teatrų sferoje vis dar džiugina E. Nekrošiaus, O. Koršunovo, A. Giniočio, B. Šarkos, J. Vaitkaus, A. Jankevičiaus, A. Rubinovo darbai.
 |
| Arvydas Lebeliūnas. Nuotrauka iš dramosteatras.lt |
Kokios opiausios teatrų problemos kyla šiandien? Kokios pertvarkos ir reformos padėtų išspręsti susidariusias problemas?
Arvydas Lebeliūnas. Teatras - kolektyvinis menas. Šiandien labai sunku suburti žmones vienam tikslui, netgi vienam spektakliui. Kai statai spektaklį, gauni didelę paletę įvairių spalvų, mokyklų. Man svarbiausia teatre yra amžinosios vertybės, moraliniai-etiniai dalykai. Be galo sunku susitikti su panašiai mąstančiais žmonėmis. Galbūt todėl ir atsiranda privačių teatrų, kad režisieriai nori suburti vienminčių grupę. Nyksta bendruomenė, šeima. Teatras nebėra namai, todėl praranda tą jėgą, tampa vienadienis. Spektaklis parodomas kelis sykius ir dingsta. 8-9 dešimtm. spektakliai buvo rodomi apie 10 metų. Vakarietiška sistema - atvaidinai ir tave išmetė. Aš ilgiuosi teatro namų ir visada statydamas spektaklį stengiuosi imti tą žmogų, kuris man mielas, kurį aš identifikuoju kaip artimą draugą. Su juo gali eiti į kelią, apmąstyti, iš jo pasisemti, mokytis ir panašiai.
Antra didelė problema - tai mūsų valstybės požiūris į meną. Valstybė užsiėmusi ekonomika. Palaukime su kultūra, kai atsistosime ant kojų materialiai - tada... Valstybei nereikia, kad žmonės jungtųsi į bendruomenę. Tai, manau, daroma specialiai - skaldyk ir valdyk. Teatras savo laiku atliko misiją, nes buvo vieningas, stiprus ir galėjo aktyviai reikšti savo nuomonę. Kai to nebeliko, valstybė gali daryti, ką nori. Žmones sieja menas, kultūra, švietimas, o ne prekybos centrai. Valstybė atlieka destrukcinį vaidmenį, ir kol nepasikeis valdininkų samprata į kultūrą, nieko nebus. Kiekvienas kažkuo tikime, bet visiškai netikime kultūros suklestėjimo galimybe. Kuo tiki kitos valstybės, pavyzdžiui, Japonija ar JAV. Be dvasinių vertybių valstybė tampa laukine, ir kitos šalys atsisako su ja bendrauti, nes kalbos principas kitas. Net ir sovietinė sistema suprato, kad iš menininkų galima turėti daug dividentų. Tie žmonės yra matomi, mylimi. Sistema nebuvo vartotojiška, o ideologinė, o ideologija visada arčiau amžintųjų dvasinių dalykų. Dabar kalba tik materija. Jei neturi pinigų, tiesiog iškrenti iš konteksto.
Cezaris Graužinis. Dabar problema yra finansai. Nėra idėjų trūkumo, yra pinigų ir teatro mafijos nevaldomų erdvių trūkumas. Jokių galimybių spręsti susitelkusias problemas nematau. Nes Lietuvos teatro finansavimo ir administravimo politika yra nutaikyta remti tik privačius teatrus.
Agnius Jankevičius. Norėtųsi turėti stabilesnę vietą ir finansavimą. Norint kažką sukurti, reikia turėti bendraminčių grupę, tuomet greičiau rastųsi braižas, meninė kryptis. Šokinėjimas į vieną ar kitą teatrą jau yra kompromisas. Sakau tiesiai šviesiai, jei aš noriu dirbti pagal savo profesiją, turiu dirbti daug ir įvairiose vietose, antraip režisūra man taps tik hobis. Ar nuo to kam nors bus geriau, aš nežinau. Be savo namų jaučiuosi kaip čigonų tabore, keliaudamas iš vienos vietos į kitą. O dar ta krizė... Teatrai pradėjo taupyti ir nelabai gali ar bijo kviesti režisierius naujiems pastatymams. O jei pakviečia, tai pageidauja, kad spektaklis būtų komerciškai sėkmingas, pritaikytas gastrolėms - be scenografijos, be specialiai parašytos muzikos ir kad būtų užimti keli aktoriai, telpantys į vieną maršrutinį autobusiuką. Teatras savo prigimtimi yra nuolatinė rizika, ir tu iš anksto negali apskaičiuoti, kaip bus. Vienintelis tokio pobūdžio spektaklis „Arabiška naktis" (rež. C. Graužinis) yra fenomenas, unikalus komercinės sėkmės ir meninės vertės lydinys, bet tai vienas atvejis iš tūkstančio. Dar teatre egzistuoja tokių buitinių problemų, kurios pasidaro nebe smulkmenos. Pavyzdžiui, aš niekaip nesuprantu, kaip galima ateiti į repeticiją girtam. Aš su tokiais aktoriais stengiuosi nedirbti.
Artūras Areima. Man atrodo, kad mes bėgam nuo teatro, nuo jo savivokos. Bėgam į save. Teatras tampa uždaras net pačiam sau. Sąvokų, terminų, o ne prasmės ieškojimas laidoja teatrą. Gyvename užsidarę kiekvienas savo kiaute ir bendraujame neišsinerdami iš jo. Gimsta ligotas požiūris į kūrybą, kad kūrėju šiandien gali būti kas tik nori. Taip kuriasi teatro mėgėjiškumas, kuris atstumia sudėtingesnį ir daug vertingesnį profesionalųjį teatro lygmenį. Vidutinybės kuria vidutinybėms ir nelieka pakeltos kartelės, o jei kas ir pakelia, tai tik sau, nes kitų tai nedomina. Kiekvienas kovoja už savo vidutiniškumą, kurį grindžia kaip naują formą. Vidutinybės (vidutiniškumo) virusas, kuriuo su malonumu šiandien užsikrečia „menininkai". Tai tiesiog patogu, ir čia nereikia verstis per galvą, išlaikyti poziciją ir ją pagrįsti. Teatras šiandien neturi strateginės krypties. O kaip suderinti meno aukštumų siekį ir socialines garantijas, neturint teatro strateginės krypties? Nuogas teatras - be kultūros politikos mechanizmo, be strateginės krypties - negali progresuoti, todėl savaime regresuoja. Tačiau susidaro įspūdis, kad šiandien Lietuvoje tai neturi prasmės, svarbiausia „aš pats"... Idėja mirė, liko tik pragmatinis laukas (kaip čia prastūmus greitai)... Išlikimo garantijos menkos, todėl dėl jų daugiausia ir kraustomasi iš proto, ne dėl idėjinio požiūrio... Kritikai į teatro uždarumą ir jo regresavimą irgi nesigilina, nes jų pozicija atrodo kaip dievo balsas iš aukščiau, ir tiek. Kas kaip išmano, tas taip ir gano... Repertuarinis sąvartynas. Neturim Nacionalinio Dramos Teatro. Profesionalių režisierių stygių bando kompensuoti režisuojantys aktoriai. Režisieriai ir laisvieji aktoriai neturi juridinio statuso. Spektakliai konvejeriški. Komercinės produkcijos vaikymasis. Baimė prarasti žiūrovus yra vienintelė skatinamoji jėga, kuri virsta paranojiška, todėl čia valdovu tampa žiūrovas, o jo atsiliepimai apie spektaklį teatro tinklalapyje yra pagrindinė kritika, paskata kūrėjui, kuria yra vadovaujamasi. Kultūra virsta vienadieniu vartojimo produktu. Šlovė prisitaikymui! O toliau... Štai tokią opaligę įžvelgiu šiandienos teatre. Čia, manau, reikia esminės pertvarkos. Kalbant filosofiškai - reikia griūties. Griūties, kuri virstų sąlyga naujiems sprendimams gimti. Aš kalbu apie sąmoningą griūtį - griūtį-provokaciją. O ją reikėtų pradėti nuo pripažinimo, kad šiandien teatras serga ir jam reikia alternatyvių gydymo būdų. Kažkaip reikia užmegzti dialogą, kuriame būtų sprendžiamos universaliosios, o ne tam tikros organizacijos problemos.
Vaidas Jauniškis. Valstybiniuose ir nevalstybiniuose teatruose problemas galima skirstyti į menines ir administracines. Kas atsitiko, kad žymiausi režisieriai nenori būti susiję su valstybiniais teatrais? Pasaulis stebisi, kad Nekrošius, Koršunovas vis dar neturi teatro pastatų. Tiesa, Koršunovas šiokią tokią sceną gavo, tik nežinau, kaip su ja, ne taip lengvai pritaikoma teatrui, manysis. Nėra sukurtas ir normalus kompensacinis mechanizmas tiems žmonėms, kurie yra etatiniai, bet realiai beveik neužimti. Tai papildomas svoris patiems teatrams. Režisieriai negali tų žmonių išleisti kūrybinių atostogų, kurios būtų finansuojamos iš kitų šaltinių. Absurdas, kurio nesprendžia nei Kultūros, nei Finansų, nei Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, - o tai sutelktai turėtų daryti visos. Kodėl vyriausybė krizės akivaizdoje nebando spręsti, kad meno pasaulis dirbtų efektyviau? Jokiu būdu nesakau, kad teatrai turi efektyviai dirbti tik ekonominiu požiūriu. Tai būtų nonsensas, tačiau menas su ekonomika turi šiek tiek koegzistuoti. Juk pasenęs teatrų ir koncertinių organizacijų įstatymas sukėlė krizę Kauno dramos teatre, viešųjų pirkimų įstatymas tampa visišku nesusipratimu, kai menas neva perkamas lygiai taip kaip mediena. Po Kauno dramos teatro krizės ir Gintaro Varno demaršo Kultūros ministerijoje buvo sukurta darbo grupė šiems opiems klausimams spręsti, bet, regis, apsiribojo pora susitikimų. Europoje yra daug teatro modelių, tik reikia pasirinkti: ar tai būtų prancūziškas, ar britų, ar skandinaviškas, ar olandiškas, ar belgiškas modeliai, ar bent artimesni kuriam iš jų. Reikia spręsti sutarčių sistemą ir kompensacinį mechanizmą kažkurį laiką nevaidinantiems aktoriams. O gal, jei aktoriaus niekas neima vaidinti trejus metus, jam reikėtų susimąstyti dėl tinkamumo šiai profesijai? Nors čia neatmetu ir režisierių nepamatymo, tačiau aktoriaus egzistencija „visados laukti" tampa tragiška. Iki šiol teatrai pas mus identifikuojami su pastatais. Regis, Belgijoje nacionalinio teatro vardas suteikiamas kas keleri metai vis kitam teatrui - ar tam pačiam, bet pateisinusiam tą vardą. Taip pat reikėtų dažniau peržiūrėti teatro vadovų skyrimus ir jų menines-kūrybines programas.
Jei kalbėtume apie menines problemas, tai jos bene labiausiai pastebimos vadinamojoje provincijoje (nors Vilniuje taip pat yra nemažai provincinių teatrų). Jau keletą metų provincinių teatrų vadovai dejuodavo, kad dėl pinigų stygiaus negali pasikviesti jaunų talentingų režisierių. Tačiau ilgainiui suvoki, kad problema slypi kitur. Teatrams dažniausiai vadovauja aktoriai, kurie bando ir patys statyti spektaklius. Ir neduok Dieve, ateis koks režisierius, kuris pastatys už jį geriau. Tai kone psichologinė nykštuko Cacheso problema. O dar blogiau, jei ateis koks Jonas Vaitkus, kuris paprastai teatrą paverčia placdarmu, sukeldamas sumaištį ar revoliuciją. Antra vertus, tokie režisieriai išjudina žmones ir priverčia mąstyti. Puiku, kad Šiaulių teatras pasikvietė režisierių Albertą Vidžiūną, kuris į teatrą atvedė ir naujų dramaturgų. Klaipėdos dramos teatras irgi stipriai žengė į priekį, pasikviesdamas Oskarą Koršunovą, bet, deja, dabar pats be stogo liko. Yra tikrai gerų trupių regionuose, tik jos nėra deramai užimtos. Ir čia įžvelgiu pagrindinę aktorių problemą. Jų laikas teatre grindžiamas amžinu laukimu, kad pagaliau kažkas ateis ir duos vaidmenį, nes tik tokiu būdu galima įsitvirtinti teatre. O vadovai, kurie nėra labai ambicingi kūrybine prasme, griauna ne tik abstrakčiai teatrą, bet ir konkrečių žmonių gyvenimus. Tai yra tragedija, kuri vyksta daugelyje teatrų. Yra ir daugiau problemų: repertuarinė politika, dramaturgų rengimas. Bet turbūt skaudžiausia, kad šiandien teatrai ne veda visuomenę, bet prie jos prisitaiko.
 |
| Agnius Jankevičius. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka |
Lietuvos teatrinės mokyklos. Ar tenkina Jus jų mokymo rezultatai ir ko pageidautumėte?
Agnius Jankevičius. Studijuojant man iškildavo klausimas, ar dėstytojai nori kažką perduoti studentui, ar tik atsižymėti varnelę. Buvo net tokių kuriozinių situacijų, kad mokymo procese atsirado analogiškas kursas, kuris jau buvo išdėstytas ankstesniame semestre. Pasakyti objektyviai, ar daug, ar mažai gavau studijuodamas, negaliu, nes neturiu su kuo palyginti. Turėjau vieną vienintelį mokytoją - Joną Vaitkų. Bet kokioje teatrinėje mokykloje svarbu geras kurso vadovas, aš jį turėjau. Visą teatrinę mokyklą gavau iš režisieriaus Jono Vaitkaus, kuris atskleidė teatro materiją iš esmės. Geras kurso vadovas yra lemiantis veiksnys. Pagal Erazmus / Socrates studijų programą rasti gerą pedagogą užsienyje nėra lengva, nes geri dalykai paprastai patvoriais nesimėto. Mokykla susideda iš dviejų pagrindinių dalykų: geras, įžvalgus kurso vadovas ir didelė asmeninė iniciatyva. Kitų alternatyvų aš nematau. Apskritai kalbant apie LMTA, kai joje mokiausi, man labiausiai trūko praktinių savo profesijos žinių. Apšvietimo specifika teatre, spektaklio muzikos paskaita atsirado tik ketvirtame kurse, ir tai buvo viena savaitinė. Akivaizdžiai buvo per daug teatro istorijos ir teorijos. Manau, kai kurios iš tų paskaitų galėtų būti rekomendacinio pobūdžio. Tačiau bet kokiu atveju lemiamą tašką padedi pats. Kitaip sakant, jei nori - tai pasiimi, ko tau reikia.
Artūras Areima. Iš esmės niekas pas mus nemoko režisieriaus, aktoriaus profesijos. Fiktyvios studijos neužtikrina teatro profesionalumo. Turbūt tai ir yra Lietuvos teatro išskirtinumas, bet taip pat ir klišė, kuri neleidžia susiformuoti tvirtai teatro institucijai (industrijai). Neturim profesinio rengimo sistemos. Turim tik sužavėjimo teatru metodą, kuriuo būsimasis aktorius ar režisierius yra užkrečiamas ir išmetamas į plačius vandenis, kur plauko lygiai tokios pat pakerėtos žuvys. Studijuodamas LMTA pasigedau sistemiškumo, nuoseklumo. LMTA nebendradarbiauja su kitais universitetais. Ėjome klausti dekano, ar galėtume pasirinkti kino filosofiją. Dėstytojai užsisėdėję ir mažai bendra turintys su teatru. Pavyzdžiui, scenografijos kursą dėstė tapytoja, nieko bendra neturinti su teatru. Knygelių apie teatrą aš ir pats galiu pasiskaityti. Kai atvažiuodavo mūsų dėstytojas Rimas Tuminas mėnesį ar kelias savaites prieš egzaminą, tuomet ir vykdavo tikrasis mokymasis. Daugiau viskas iš savęs.
Agnius Jankevičius. Nuo seno tarp Mokytojo ir Mokinio vyksta kova. Tai nėra tik klausymas ir atlikimas - tai yra kova. Geras mokytojas, jei pajunta savęs vertą mokinį, visais būdais (net ir statydamas įvairias kliūtis) skatins jį augti kaip asmenybę, o blogas - lieps kurti pagal savo atvaizdą. Aš iš savo Mokytojo pajutau tą santykį, nes mes buvome kovotojai. Po studijų prasideda kelionė į save...
Artūras Areima. Pritariu, kad vyksta absurdiška, paaugliška nuolatinė kova siekiant įrodyti, kad galiu padaryti geriau. Tai yra pagrindinė varomoji jėga, nes labai norisi, kad atsirastų lygiavertis bendravimas arba dialogas. Pavyzdžiui, Tuminas vengė to dialogo, o gal tiesiog nenorėjo prisileisti mūsų per daug arti savęs. Jis monologizuoja.
Vaidas Jauniškis. Šiandien mes neturime jaunesnės kartos režisierių, kurie būtų pripažinti tarptautiniu mastu. Vienintelis Aidas Giniotis sėkmingai gastroliuoja su teatro laboratorija „Atviras ratas". Susiduriame su režisierių rengimo problema, nes mes neturime stiprių pedagogų. Nebeturime tokių talentingų pedagogių, kokios buvo I. Vaišytė ir D. Tamulevičiūtė. O jei jų trūksta Lietuvoje, tai kodėl negalime siųsti studentų į užsienio mokyklas pas garsiausius pasaulio režisierius? Ne pagal „Erasmus" ar kitą programą, kuri neretai yra gryna mobilumo statistika, bet konkrečiai pas ką nors stažuotis. Kai režisieriai renka kursą savo teatrui, viena vertus, tai vertinu teigiamai, o kita vertus, įžvelgiu pavojų, nes aktoriai tampa vieno žanro, vieno stiliaus įkaitais. Taip atsitiko su Keistuolių teatru, kuris savo laiku puikiai užpildė tuščią vaikų teatro nišą, tačiau jiems nelabai sekasi kurti spektaklius suaugusiesiems. Pernai Tuminas, su savo studentais kurdamas „Žuvėdrą", pabandė padaryti tą patį, ką darė su ankstesniais kursais, bet staiga pasirodė, kad tai nėra darni harmoninga minia, o stiprūs individai, bėgantys kiekvienas savo pusėn. Manau, aktoriai studijuodami turėtų pabandyti daugiau stilių, jie turėtų būti universalesni. Kalbant apie teatrologines mokyklas, Vilniuje rengiami stiprūs praktikai, o Kaune - teoretikai. Vadinasi, geriausi teatrologai gimtų kažkur apie Elektrėnus (juokiasi). Atsiranda disproporcija, kuri, manau, yra ne mokyklų, o pačių teatrologų kaltė. „Vilniaus teatrologai" daug aktyviau reiškiasi kasdienėje spaudoje, Kauno - vien akademinėje. Būtų labai gerai, jei Kaunas turėtų nors vieną kritiką, kuris rašytų recenzijas apie savo miesto spektaklius. Aš, kaip „Menų faktūros" redaktorius, tokio žmogaus ieškau ir, deja, nerandu. Nesuprantu, kodėl kauniečiai nenori rašyti spaudai, nors yra puikiai išmokyti rašyti akademiniams leidiniams. Ar jie myli knygas labiau nei teatrą? Klaipėda, Šiauliai, Panevėžys neturi nė vienos persona non grata, kuri nuolat badytų akis rašiniais savo režisieriams ir garsiai rėktų, kokią „chaltūrą" jie kepa. O teatrams pasidaro netgi naudinga, kad apie juos niekas nerašo, jie gali tyliai ir ramiai egzistuoti. Bet tada moralinė mirtis ateina anksčiau nei fizinė.
Arvydas Lebeliūnas. Teatrinės mokyklos žlunga, nes nebėra pedagogų. Laimei, aš turėjau pedagogę prof. Algę Savickaitę, kuri buvo aiškiai suformavusi kryptį, kur link mus vesti. Mes gavome ne tik aktorinės technikos, bet ir dar kažkokių dalykų, kurie buvo vertesni už techniką. Tai moraliniai-etiniai, žmogiškumo dalykai. Menininkui pirmiausia turi būti užkoduoti tie dalykai, o visa kita jis gaus. Dabar studentai ateina be tų sąvokų, todėl pedagogas yra labai reikalingas. Šiandien madinga studentus rengti vienam teatrui. Manyčiau, kad aktoriui priklausyti vienai meninei srovei ir vienam režisieriui yra absurdas, turėtų būti visiška nepriklausomybė nuo režisierių. Pedagogas turėtų prižiūrėti aktorius kaip asmenybes, o pastarieji turėtų būti universalesni. Pats turėjau pantomimos kursą LMTA su kolege Silvija Krivickiene ir siekiau, kad jie priimtų visokias kryptis ir mokyklas. Kai jauni žmonės atsisakė Silvijos, ir aš, etiškai suvokdamas šią problemą, išėjau. Nes aš netoleruoju, kai jaunas žmogus gali spręsti, kas jam reikalinga. Baigei akademiją, tada ir spręsk, kas tau patinka, o kas - ne. Menininkas negimsta iš kažkokios, kad ir geriausios, mokyklos. Jis negali būti aklas, kurčias. Turi atgimti teatro pedagogo statusas, kasta, kuri nenorėtų užvaldyti jauno žmogaus dūšios ir pasiimti savo reikmėms. Aš, ačiū Dievui, turėjau puikius pedagogus, galiu vardyti ir vardyti pavardes su dideliu pasididžiavimu. Kai dirbi su įvairių mokyklų aktoriais, labai jaučiasi požiūris į tave. Klaipėdos, Šiaulių teatrų aktoriai ištroškę įvairovės, naujų impulsų, o Vilnius atsirinkinėja, žiūri iš aukšto. Tik neaišku, pagal kokią kartelę. Nors - sakykime kabutėse - „provincijos" miestuose gimsta labai gražių dalykų, tik jie neprasiveržia į platesnes erdves. Nereikėtų labai skausmingai žiūrėti į tai, ar Vilnius tave įvertino, ar ne. Misija visai kita. Tu kuri spektaklius ne sostinės kritikams, o žiūrovams, kurie kartais gal visai atsitiktinai užklydo į teatrą ir ten pasiliko kelioms valandoms.
Cezaris Graužinis. Visą laiką, kol dirbu Lietuvoje, dirbu su Lietuvos teatro mokyklos auklėtiniais. Įgyvendinu savo idėjas tik su jais, ne su kažkokiais ufonautais. Nieko geriau sau, kaip režisieriui, ir nepageidaučiau...
 |
| Cezaris Graužinis. Raimundo Urbakavičiaus nuotrauka |
Kokia yra Lietuvos teatrinės kultūros palikimo ir jos istorijos būklė bei perspektyva?
Arvydas Lebeliūnas. Palikimas didžiulis, bet apleistas. Gal jis kur nors lentynose, fonduose, muziejuose guli, bet apima didelis siaubas, kai kalbi su jaunu žmogumi, studijuojančiu teatro meną, ir jis nežino dar gyvos teatro legendos. Net dar gyvo mano mokytojo, kino režisieriaus Žalakevičiaus ir jo filmo „Niekas nenorėjo mirti" nebežino. Manyčiau, kad kaltas valstybės požiūris, nes šiandien žmogus nėra nacionalinė vertybė, turinti išliekamąją vertę. Nėra gyvojo prisilietimo, ką yra išsaugoję rusai. Per vieno kolegos laidotuves pastebėjau vaikščiojantį Vancevičių - lietuvių teatro grandą. Aš jį vos atpažinau... Vienišas, ligotas, pasenęs... Kas apie jį šiandien kalba, rašo... Gal jam pamaišė kažkokie praeities politiniai šešėliai? Koks skirtumas. Visi žinome, kaip buvo sunku tuomet kalbėti apie kai kuriuos dalykus. Aukščiausio ryškumo žvaigždes iškeitėme į vienadienes šou žvaigždutes .
Vaidas Jauniškis. Reikia Lietuvai teatrologų, kurie kalbėtų su dar gyvomis legendomis, rašytų monografijas apie aktorius, režisierius, scenografus ir panašiai. Teatro legendos - įspūdingos asmenybės, kurios paprastai jaunus žmones įkvepia. Deja, pas mus knygas dažniausiai rašo vyresnės kartos kritikai, kuriems ta bjauri sovietinė ideologija buvo įskiepijusi šiek tiek idealizmo ir profesinės misijos suvokimo. O iš parašytų knygų dažnai pasigendu įdomesnių temų. Juk dar neparašyta reali valstybinių teatrų istorija - repertuarų aprašymai dar nėra teatro istorija ir t. t. Teatrologui reikia dirbti ne tik prie kompiuterio, bet būtina susitikinėti su žmonėmis, kad geriau pajustų gyvą teatrą ir jo kūrėjus. Iš čia ir kyla pasiaukojimas bei savo misijos suvokimas.
Arvydas Lebeliūnas. Valstybė turi pasirūpinti tikrosiomis žvaigždėmis, kurios paliko ryškų pėdsaką, kad turėtų dvasinių dividentų, kad turėtų pasiaukojimo pavyzdžių, kurie sudegino save kūryboje. Dabar jaunas žmogus pastebi „žvaigždutę", kuri įvertinta tiek ir tiek tūkstančių litų. Viską sunaikinome. Teatre turėtų būti muziejai, archyvai, gatves galima būtų vadinti ne Marsiečių ar Savanorių, o žymių aktorių, režisierių vardais ir t. t. Reikia statyti paminklus, ir ne tik Menininkų kalnelyje Petrašiūnų kapinėse, kur beveik niekas nesilanko, nebent per kolegų laidotuves. O kodėl tas gražus paminklas negali stovėti skverelyje, praeidamas vaikas paklaustų: „O koks čia dėdė?" ir tėtis atsakytų, kad tai žymus aktorius Kęstutis Genys ar kas nors kitas... Mums valdžia siūlo susiveržti diržus, o Anglijos, Prancūzijos menininkai kuria įspūdingas instaliacijas ant namų fasadų... Žmonės turi turėti viltį, turi matyti, kad gyvenime yra šviesių spalvų, ne vien juoda.
Cezaris Graužinis. Palikimas prarastas. Istorija - knygose, nuotraukose. Gražūs, įkvėpti veidai. Puikių, sukrečiančių, jaunystėje matytų spektaklių mizanscenos... Perspektyva? Nežinau. Jei atsiras talentų, duokite galimybę jiems pasireikšti. Paklauskite apie šiandieną Lietuvos teatre mūsų visų mylimo, mano seno bičiulio Fausto Latėno. Jis turėtų gerai žinoti atsakymus į tuos klausimus. Lai kitame Jūsų žurnalo numeryje jis atsakys į tuos pačius klausimus. Tebūnie perspektyva atvira.
Agnius Jankevičius. Apie save nerenku jokios medžiagos. Aš visą gyvenimą buvau truputį budistas - iš pelenų į pelenus. Teatro istorija ne mano, o kitų žmonių - teatrologų, teatro kritikų baras. Kol bus tokių žmonių, tol bus ir teatro istorija.
Artūras Areima. Keista mąstyti apie palikimą, kai tik pradėjai dirbti. Tai man panašu į vaiką, kuris tik pradėjęs kalbėti jau rašo testamentą. Šį klausimą suvokiu plačiau, kaip tiltą, jungiamąją grandį tarp vyresnės ir jaunosios kartos. Manau, perspektyvos būklė priklauso nuo šiandienos sprendimų, kaip sugebėsime sukurti naują kultūros politikos mechanizmą, kaip suvoksime jo reikalingumą ir kaip sugebėsime atsakyti į teatro reikšmės klausimą.
Kaip vertinate „Auksinių scenos kryžių" apdovanojimus?
Agnius Jankevičius. „Auksinių scenos kryžių" apdovanojimo dieną visada einu į „Kino pavasario" seansą, kartais net į du. Aš asmeniškai labai mėgstu kiną ir pagalvoju, ką man geriau rinktis - ar pažiūrėti du gerus filmus, ar eiti į neaiškaus turinio renginį su privalomu pagėrimu. Šiemet sužinojau, kad kolektyviai gavau „Kryžių". Man iškilo klausimas, kaip galima duoti „Auksinį scenos kryžių" darbui, kuris buvo parodytas vos du kartus, matė apie 60 žiūrovų ir nebuvo parašyta nė viena recenzija. Man neaišku, kokiais kriterijais komisija vadovaujasi. Primena politkorektišką vaidinimą, kaip mes decentralizuojame kultūrą. Pabūkime geri ir duokime „Kryžius" Klaipėdai, Kaunui, Panevėžiui ir t. t. Man primena situaciją, kai mama neturi daug pinigų ir visiems savo vaikams nuperka po saldainį, kad niekas neliktų nuskriaustas.
 |
| Artūras Areima. Kauno dramos teatro nuotrauka |
Artūras Areima. Tie apdovanojimai man atrodo per daug vaikiškas reikalas. Užkabino „Kryžių" už visą gyvenimą - ir viskas, tu, vadinasi, jau nieko nebegali ir turi pasitraukti. Reikėtų aiškesnių formuluočių ir pagrįsti, už ką ir kodėl gavo „Auksinį scenos kryžių" vienas ar kitas kūrėjas.
Arvydas Lebeliūnas. Man patiko, kad šiemet įvertino aktorių Stasį Petronaitį už viso gyvenimo įnašą į Lietuvos teatrą. Žmogui, nuėjusiam sunkų kūrybinį kelią, aukojusiam save ir nelaukusiam jokių apdovanojimų, o tiesiog kūrusiam - tai labai svarbu. Matai žmogaus akyse džiaugsmą, kad jis įvertintas. Bet šiaip vertinimuose objektyvumo trūksta. Komisija kompetentinga ir turi savo sampratą apie teatrą, bet turi ir savo interesų. Kol komisija bus ne Lietuvos, o vien Vilniaus piliečiai, tol tas teikimas nebus objektyvus. Lietuvoje visose pakampėse kuria daug įdomių teatralų, kurie gal nėra tokie ryškūs komisijos požiūriu, bet ryškūs žmonių širdyse. Kritikai formuoja teatro sampratą ir visuomenės požiūrį, duodami „Auksinio scenos kryžiaus" apdovanojimą vienam ar kitam kūrėjui. Mes turime tokį teatrą, kokį suformavo kritika. „Kietas" teatras apdovanojamas, o ne „kietas" teatras lieka nuošaly, bet jis irgi teatras, kuriamas visai kita intencija. Pati šių metų teikimo ceremonija buvo šalta, sterili, pritrūko šilumos, teatrališkumo ir žaismės. Patiko, kad gražiai buvo paminėti mirę aktoriai. Tačiau daug nusipelniusių teatrui žmonių nebuvo pakviesti, pavyzdžiui, mano mokytoja prof. A. Savickaitė. Duoklė buvo atiduota Seimui. Žinoma, gerai, kad jie dalyvauja, bet nereikėtų pamiršti tikrai nusipelniusių teatrui žmonių.
Nesupraskite, gink Dieve, kad aš save proteguoju, bet šiemet Kauno lėlių teatre pastačiau S. Silverstrein „Žalias žalias obuoliukas". Tai istorija apie vaiko ir medžio draugystę, kuri priverčia vaiką ir suaugusį žmogų nuryti esminę ašarą. Silverstrein´as - kultinis Kanados autorius, o ši istorija prilyginama „Mažajam princui". Visą laiką pilnos salės, spektaklis kupinas įtampos ir dvasinės pilnatvės. Atvykusi „Auksinių scenos kryžių" komisija spektaklį sudirbo, nors jis gavo Kauno „Fortūną" ir buvo įvertintas Rokiškio festivalyje. Tai pagal kokius kriterijus sprendžiama. Taigi įžvelgiu vertinimo kriterijuose tam tikrą neprofesionalumą arba nesusikalbėjimą.
Agnius Jankevičius. Turėtų būti aiškesnės taisyklės. Iš viso teatre dingsta spektaklio vertinimas. Kritikai dabar taip ilgai analizuoja teatrų krizę, kad man kyla klausimas, ar ji iš viso yra. O kada teatrui buvo gerai? Lietuviai gyvena tokiu principu. Jei tu užsienyje parodei spektaklį ir ten pasirodė bent viena teigiama recenzija, tuomet įvyksta stebuklas. Taip jau kartą buvo atsitikę su Koršunovo spektakliu „Ten būti čia" Edinburgo festivalyje. Man atrodo, kad sėdi monumentai kritikai ir apmąsto šiandieninio teatro situaciją. Bet ar tie apmąstymai yra dialogas su kūrėju? Greičiau tai kalbėjimas į tyrus. Kai tokie dalykai vyksta teatre, žmonės apskritai stengiasi atsiriboti nuo teatro, ir natūralu, kad pastaruoju metu atsiranda vis daugiau hermetiškų trupių, beveik sektų, kurios visiškai atsietos nuo Lietuvos teatrų konteksto. Kad kas nors pastebėtų ir paskatintų žmogiškai - tokio dalyko nėra. Vien pranašai, stebėtojai, vaikščiojantys vadovėliai, tikra „gitanų nausėdų" tauta. Tai tuomet nesinori nei į „Kryžių" teikimo ceremonijas, nei į kitus teatralų susibūrimus eiti, o tiesiog nueiti į „Kino pavasarį" ir pažiūrėti gerą filmą.
Artūras Areima. Pritariu, kad egzistuoja proto galių rodymas, kuris veda teatrą į destrukciją, irimą. Matyt, žmonės pradės vienytis tik tada, kai pasiilgs tikrojo teatro arba kai suvoks, jog liko visiškai vieni. Reikia bendrauti su visuomene, ieškoti normalaus dialogo, bet ne primityvaus juokinimo ar savirefleksijos.. Šiandien išsiskiria dvi pozicijos: vieni režisieriai pataikauja žiūrovui, o kiti - užsiima savirefleksija. Tarp teatro ir žiūrovo nebeliko gyvo dialogo. Teatrai nebeatlieka meninės, kultūrinės, etinės funkcijos. Gal kai atsiras tokio teatro reikmė, teatro bendruomenė vėl susivienys.
Vaidas Jauniškis. Tai yra žaidimas, kuris šį tą reiškia. Tik reikia vertinimo komisijai labai aiškiai sutarti žaidimo taisykles: ar mes būsime tolerantiški ir apdovanosime visus be išimties teatrus, ar mes apdovanosime juos už viso gyvenimo darbus, ar vertinsime griežtai vieno sezono spektaklius, nekreipdami dėmesio į tai, kad kūrėjas jau pernai gavo antrą kryžių iš eilės. Kriterijai turi būti apsvarstyti, galbūt ir paskelbti viešai. Komisijos darbas yra be galo sunkus, todėl ir čia problema elementari - jis turi būti deramai apmokėtas, nes per metus aukoji teatrui mažiausiai 50 vakarų - o tai bent šeštadalis gyvenimo „be šeimos". Aš pats jau keletą metų nedalyvauju komisijos darbe dėl didelio užimtumo.
 |
| Vaidas Jauniškis. Renato Neverbicko nuotrauka |
Manau, kad tai žaidimas, į kurį aktoriai ir režisieriai turėtų žiūrėti atlaidžiau. Šiemet „Auksinių scenos kryžių" apdovanojimuose buvo visiškas nesusipratimas, kai Boriso Dauguviečio auskaras buvo įteiktas režisieriui O. Koršunovui. Šis apdovanojimas buvo specialiai įsteigtas neoficialiam, parateatriniam kūrėjui, kuriančiam alternatyvų teatrą. Sakykime, Benas Šarka būtų idealus tokio apdovanojimo laureatas. Ir kai auskaras įteikiamas Oskarui Koršunovui, ar tai reiškia, kad komisija pripažįsta, jog OKT teatras yra neoficialus, parateatrinis reiškinys Lietuvoje? Tai kas tada yra oficialusis teatras? Lietuvą mes pristatome pasauliui kaip undergroundinių teatrų šalį? Kas tai - paguodos prizas ar ironiškas antausis? Ar tada vėl grįšime prie pirmojo klausimo ir konstatuosime, kad yra valstybiniai teatrai ir - parateatrai?
Cezaris Graužinis. Apdovanojimus vertinu pagarbiai.
Nuoširdžiai dėkojame diskusijos dalyviams.
P. S. Atsakymai į klausimus straipsnyje sudėti pagal temas redaktorės-sudarytojos nuožiūra
Parengė Jūratė Grigaitienė
