Apie liepos 10-26 dienomis Turine vykusį III Tarptautinį teatro festivalį „Teatro a Corte" rašyti nelengva, nes jam sunku pritaikyti įprastinių teatrų festivalių kriterijus, kai daugiausia dėmesio telkiama į atskirų spektaklių kokybę. Iš anksto susipažinus su teatro programa, galima buvo numatyti, kad šis festivalis bus kitoks, tačiau buvo smalsu jį aplankyti, nes šio festivalio rengėjai, neblogai pažindami lietuvių teatro lyderius (ypač Eimuntą Nekrošių ir Oskarą Koršunovą), jau porą metų kvietė apsilankyti šiame festivalyje. Ryžtis šiai kelionei paskatino kelios priežastys.
Pirmoji - norėjosi iš arčiau pažinti tuos žmones, tą aplinką, kurioje jau kelinti metai savo meną kuria Eimuntas Nekrošius. Antroji - nors kiek išsamiau pažinti šiuolaikinį Italijos teatrą. Trečioji - suvokti, kaip kuriamas teatras, kurio raidai klimatas taip pat turi didelę įtaką. Į šiuos nesudėtingus klausimus buvo atsakyta su kaupu.
Italija - šilta ir minkšta šalis. Renesanso lopšyje susiformavusi tradicija kūrybą suvokti kaip tam tikros išpažinties rezultatą išlikusi iki šių dienų. Visi matyti italų spektakliai (o jų buvo dauguma) - kokio žanro ir formos bebūtų - yra atviro dialoginio teatro pavyzdžiai.
Festivalis „Teatro a Corte" vyko trimis etapais - per tris savaitgalius (ketvirtadienius-sekmadienius) buvo parodyta beveik keturiasdešimt spektaklių (kai kurie - net po kelis kartus), kiekvieną dieną - trys-keturi spektakliai. Festivalio meno vadovas Beppe Navello be programinių festivalio siekių turi pagrindinį tikslą - Turino miestą paversti kultūriniu centru, kuriame teatro apraiškos suformuotų tam tikrą miesto kultūrą. Galima įsivaizduoti, kas yra aikščių spektakliai. Bet kai į festivalį sukviečiami menininkai, o ne amatininkai, gali regėti, kaip gimsta būtent spektakliai, o ne atsitiktiniai performansai.
Į tris savaites vykusį festivalį sukviesti pačių įvairiausių šalių kritikai ir žurnalistai, kuriuos viso festivalio metu globojo Tihana Maravic ir Andrea La Bozzeta.
XIX a. septintajame dešimtmetyje Italija buvo suvienyta, tačiau regionai ir provincijos iki šiol išsaugojo skirtingus bruožus. Šiame kontekste labai svarbią vietą užima architektūra. Turinas išsiskiria erdviomis gatvėmis, kurias supa vėsios galerijos ir kurios jungia ištaigingas aikštes, čia susilieja barokas, neoklasicizmas ir XIX a. II pusės neostiliai. Urbanistikos ir architektūros požiūriu Turinas šiek tiek primena Sankt Peterburgą. Žvelgiant į naująjį Turiną, negali nepastebėti pernai atidaryto modernaus ir puikaus Rytų meno muziejaus ir, be abejo, Kino muziejaus, įsikūrusio aukščiausiame Turino pastate. Muziejų ir parkų Turine labai daug, todėl nieko nuostabaus, kad menotyrininkus viliojantis miestas nusprendė sukviesti kuo daugiau teatro žmonių.
Pirmą kartą teko matyti festivalio vadovą, kuris žiūrėtų visus spektaklius ir dėl kiekvieno iš jų nerimautų - tarsi tai būtų jo sukurta. Net kelis kartus teko matyti, kaip Novello vaikštinėja tamsoje ar stebi vėduoklėmis besivėsinančią publiką. Kokie spektakliai bebuvo ir kur jie bevyko, publika išties buvo kultūringa: nė karto nebuvo prašoma išjungti telefonų, nė karto jie nesuskambėjo. Stereotipas, kad italai „garsūs" žmonės, nes kalba pakankamai daug, klaidingas. Italai, kaip ir prancūzai, pakankamai tylūs ir elegantiški. Net pačiuose didžiausiose žmonių sambūriuose prieš didžiuosius spektaklius niekada neteko girdėti šūkčiojimų - tik malonų, švelnų šurmulį.
Vienas iš pagrindinių šio festivalio bruožų - skirtingos erdvės. Dieniniai spektakliai, kurie prasidėdavo 16-17 val., dažniausiai vykdavo buvusiose karališkose arklidėse įrengtose scenose, kurios savo išdėstymu ir talpumu priminė Vilniaus Menų spaustuvę: uždaras kvadratinis kiemas, kurio šonuose įkurdintos įvairios patalpos, skirtos teatriniams renginiams: biuras, dvi skirtingo dydžio salės, kavinukė. Patalpos pamažu renovuojamos. Nors nėra ištaigos, pati erdvė jauki, nes joje yra įvairių subtilybių, pritinkančių teatrui: senoviniai skliautai, architektūrinės interjero detalės, tolėliau - aukšti mediniai vartai su arklių reljefais. Vilniuje „Tiesa" paliko kiek kitokią dvasią, bet malonių žmonių energija ją sugebėjo išnaikinti. Juk kiekvieno miesto, kiekvienos erdvės tikrąjį veidą pirmiausia formuoja žmogus, nors architektūra taip pat yra labai svarbi.
Festivalio organizatoriai nesiekė specialiai suformuoti programos, skirtos skirtingų erdvių pristatymui, tačiau šis festivalis nebuvo panašus ir į „Gatvės teatrų" festivalį, kuris vasarą vyksta Paryžiuje. Istoriškai susiklosčiusi tradicija teatrą rodyti ten, kur jam „patogu". Juk svarbiausia - pojūtis, kurį turi patirti žiūrovas. Todėl po poros dieninių spektaklių kiti vykdavo gretimuose miesteliuose ar dvaruose, įvairių rūmų kiemuose ar prieigose. Kartais tekdavo autobusais važiuoti net apie 60 kilometrų.
Aikštės spektakliai atrodė mažiausiai įdomūs - kol nebuvo parodytas ispanų menininko Davido Moreno muzikinis performansas (originalios koncepcijos autorius Léandre Ribera), vykęs gražioje Carlo Alberto aikštėje pačiame Turino centre, šešių metrų aukštyje virš žemės. Moreno ne tik dainavo ir grojo „danguje" kabančiu fortepijonu, bet ir vaidino. Ant fortepijono dangčio projektuojami vaizdai - dangumi plaukiantys debesys, animuoti kompiuteriniai siužetai. Aikštėje buvo gausus būrys žiūrovų, o menininkui nusileidus ant žemės, ovacijos vėl jį kėlė į viršų. Šį reginį buvo galima pavadinti grynąja muzikine poezija.
Dramos žanro spektakliai buvo atrinkti dėmesį sutelkiant į šiuolaikinę dramaturgiją, parašytą per paskutiniuosius kelerius metus. Neabejotinu lyderiu tapo italo Rosario Lisma parašytas ir surežisuotas kūrinys „Operacija". Dramaturgas taip pat buvo vienas iš penkių aktorių. Spektaklyje pasakojama apie kuriamą spektaklį, kuris paremtas XX a. aštuntajame dešimtmetyje Italijoje įvykdytu teroristiniu aktu. Aktoriai planuoja į spektaklį pasikviesti vieną iš garsiausių kritikų. Spektaklio premjera praeina puikiai, tačiau kritikas joje nepasirodo, todėl aktoriai suorganizuoja kritiko pagrobimą, tačiau spektaklio metu kritikas užsnūsta... Istorijos pinasi, bet jų intriga ir organiškumas Turino aktorių buvo taip suvaidintas, kad sceninė įtampa nenuslūgo viso spektaklio metu. Žiūrovų reakcija buvo tokia aktyvi, kad buvo net plojama po tam tikrų replikų. Spektaklis aktualus ne vien dėl to, kad labai gerai perteikta šiuolaikinio teatro situacija ar aktoriaus padėtis visuomenėje, bet ir šmaikščiai kalbama apie terorizmą. Šį spektaklį galima vadinti festivalio lyderiu - pjesę vertėtų išversti į lietuvių kalbą, ji tikrai sulauktų pasisekimo. Sveiku humoru spinduliuojantis kūrinys paliko puikų įspūdį.
Kalbant apie aktorinę kultūrą, būtina pastebėti, kad italų aktoriai, kurių teko regėti daugiausia, išsiskiria gera klausa ir plastika. Ir tai yra norma. Todėl net režisūriniu požiūriu mažiau įdomūs spektakliai neprailgo dėl neforsuojančių, savo profesiją išmanančių aktorių.
 |
| Davido Moreno muzikinis performansas „Banketas”. Nuotraukos iš www.teatroacorte.it |
Už kelių dešimčių kilometrų nuo Turino esančiame Polenco buvo parodytas spektaklis „Banketas". Ilgas baltas stalas, žali bėgiai. Išraiškingą Asilo kaukę dėvintis aktorius su varpeliu skelbia spektaklio pradžią. Už 70 metrų stalo - 300 svečių. Šis prancūzų „Ilotopie" teatro spektaklis tapo ryškiausiu gatvės teatro pavyzdžiu. Maisto fabrikas, kuriame aktoriai akrobatai įvairiomis formomis pristato įvarius patiekalus, tampa tuo teatru, apie kurį svajoja daugelis: graži aplinka, skanūs patiekalai, gyva muzika, nemažai humoro ir šokiai su žiūrovais ant stalų. Toks dekameroniškas vaizdelis. Balto ar raudono vyno iš savo rankų-kanopų nykščių įleidžia Asilai (statinaitės pritvirtintos po baltais marškiniais ir liemenėmis), daržovės pateikiamos įvairiais būdais, padažai supilstyti į „sužeistojo", kuris sunkiai tempiamas bėgiais, pilvą, vaisius išvežioja deivė, mėsą reikia nusipjauti nuo vaikščiojančios dainininkės apsiausto, ravioli semiami iš didžiulio pilvo-dubens, duona pasmeigta ant suknelės virbų, kukulius į lėkštes krauna agentės, saldumynai - ant sijono virbų, saldaus kremo įpurškia iš teroristinių automatų. Šią fiestą trumpam buvo nutraukęs lietus, tačiau tai nuotaikos nesudrumstė - net atvirkščiai. Kitas klausimas, ar labai krikščioniška po banketo pakankamai didelį kiekį maisto išmesti atliekom. Ši kostiuminė maisto šventė - puikus įrodymas, kad tikras teatras minta kiek kitokiais patiekalais.
Festivalio programoje buvo nemaža šokio spektaklių. Labiausiai domino Maguy Marin kūrinys pagal paskutinįjį Samuelio Becketto tekstą „Worstward ho" - tai prancūziškai subtilių pustonių spektaklis, kuriame klausydamasis nuostabių tekstų matai nežymias, vos vos įžiūrimas Françoise Leicko šokio slinktis, prieblandoje primenančias sapną sapne. Šis spektaklis sukėlė nemažai diskusijų, nes jį vertinti geriausiai galėjo tie, kurie supranta prancūziškai.
Netikėtu atradimu pasirodė vokietės iš Belgijos Melanine Munt šokio spektaklis „Petit Puls". Kafkiškoje dėžėje - mažoje scenoje - multimedijų pagalba buvo parodytas spektaklis, kuriame visos sudedamos dalys vienodai svarbios: kelių ir alkūnių šokis kintančioje šviesoje, įvairios plokštumų konfigūracijos, kuriose ši ypatingai kūną valdanti menininkė atskleidė, kad teatras ir ypač šokis nėra vien menas - tai ir ypatingas amato išmanymas. O garsas teatre turi būti ne panaudojamas, o kuriamas lygiagrečiai, kaip ir visa kita. Todėl Munt darbą laikyčiau vienu iš rimčiausių festivalio įspūdžių.
Literatūrinis teatras tampa patraukliu, kai parenkama jam tinkama erdvė. Italė Lucilla Giagnoni įspūdingoje kalnų viloje „Villa della Regina" prie kelių mikrofonų perskaitė dramą „Big Bang" apie nėščios moters potyrius ir šią medžiagą pavertė nepretenzingu teatru. Aktorė raiškiai interpretavo tekstą, spektaklis neprailgo, nors vyko vėsų pusiaunaktį
Festivalio spektakliuose neteko matyti obuolių, kuriuos taip mėgsta lietuviškas teatras; kai kuriuose spektakliuose kabojo „daug" reiškiančios sūpuoklės, ridinėjosi patys įvairiausi kamuoliai. Nepamirštamų įspūdžių paliko mūsiškio Beno Šarkos „pusseserės" šamaniškas ugnies teatras. Veiksmas vyko netoli Turino esančiame Monkaljeri miestelyje su ypatingo grožio aikšte. Prancūzė Lara Castiglioni nakties šviesoje skendinčiame grožyje apsibrėžė ratą, kuriame pradėjo ugnies spektaklį „Ugnies sniegas". Iš pradžių atrodė, kad tai tik įvairios šviesos manipuliacijos, mistiškai bandančios grąžinti žmogų į ritualinius pirmapradžius potyrius, tačiau pamažu žaidimas su ugnimi peraugo į sudėtingiausias figūras, skylančias į įvairias skulptūras, o žiežirbų gausa tarytum formuodavo naujas gyvybes. Kai gana arti sėdintys žmonės patirdavo bauginantį karštį (rodės, tuoj užsidegs rūbai), tai ši ugnies deivė vienu mostu nubraukdavo legendų išpuoselėtą jėgą, ir vėl viskas stodavo į savo vietas. Šiam vyksmui svarbus buvo muzikantas-dainininkas, kuris sėdėjo ant žemės ir grodamas įvairiais mediniais instrumentais dainavo ar kuždėjo šamaniškus užkeikimus. Stebino šio spektaklio tikslumas ir valdymo išmanymas. Pranašiškame spektaklyje-reginyje kartu su Castiglioni šoko ne tik ugnis, bet ir žarijos. Manau, kad Benas Šarka būtų laimingas, sutikęs šią sielos draugę.
Aikščių spektaklių kultūra Italijoje tokia sena, kad vienu ar kitu būdu į teatrinį žaidimą įtraukti žiūrovus italams nesunku. Aktoriai-akrobatai-šokėjai jaučia ne tik erdvę, žiūrovų reakciją, prisiderina prie gamtos stichijų. Karštoji Italija pilna nelauktų pasikeitimų, kada oro temperatūra smarkiai krinta žemyn (ypač kalnuose), todėl atlikėjai yra pasirengę netikėtoms improvizacijoms.
Tatjanos Baganovos trupės „Provincialnyje tancy" iš Maskvos spektaklis „Post Engagement. Diptych. Part I/II" buvo parodytas prie Alje pilies esančio Keturių upių fontano - Fontana dei Quattro Fiumi. Jo fone buvo suvaidintas eklektiškas spektaklis, reiškiantis absoliučiai viską, kas tik įmanoma.
Visi matyti spektakliai truko ne ilgiau nei pusantros valandos. Nors italų drama ir daugiažodė, aktoriai ją gali perskaityti tokia greitakalbe, kad ilgiausios „paklodės" tampa mažo formato pjesėmis. Lietuvoje tik mokydamiesi aktoriai sugeba kalbėti tokiu greičiu, o italams nieko nereiškia išberti tekstą taip, kad jis ir suintonuojamas, ir išgirstamas, o greitai beriami žodžiai, atrodo, kuria savaimines dramaturgines situacijas. Tai, be abejonės, lemia ir italų kalbos pobūdis.
Išvykus iš festivalinio miesto ir papuolus į Milaną, teko matyti porą spektaklių, kurie buvo rodomi „Improvizacijų teatro" festivalyje. Tai jau buvo labai panašu į tai, ką Vilniuje daro Andrius Žebrauskas ir jo suburta komanda. Tačiau tokiame teatre būtina žinoti kalbą. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad lietuviai „kerta" daug giliau ir išmintingiau. Jeigu pavyksta, kartais net žiežirbos skeliasi. Rimantės Valiukaitės, Ramūno Cicėno ar Audriaus Bružo sceninė artikuliacija pranoko matytų improvizacijų teatro aktorių sugebėjimus.
Pažinti kitą teatrinę kultūrą buvo tikrai įdomu. Tuo labiau, kad norom nenorom mintimis grįždavai į lietuvišką teatrą. O pagalvojus, kaip tokiame karštyje ir po atviru dangumi lietuvių komanda, vadovaujama Eimunto Nekrošiaus, repetavo Fiodoro Dostojevskio „Idiotą", sunkiai gali suvokti, kaip per trumpą laiką šis kūrinys buvo pritaikytas kur kas mažesnei Rusų dramos teatro Vilniuje erdvei. Eimunto Nekrošiaus teatrinė filosofija italams brangi (nors kai kurie ją jau pradeda kritikuoti) dėl to, kad ji tikra, autentiška, nefalsifikuota. Ji sukurta iš kūno ir kraujo, o ne iš plastmasės. Ypač prisilietus prie Florencijos meno gali suprasti, kad dalis kiekvieno italo ląstelių genetiškai atviros tikro meno pažinimui. Net jeigu jie kažką suvokia ir kitaip, jų intuicija aštri, nes šią tautą supa gausūs meno lobiai.
