Sandra Kliukaitė
Dar tuomet, kai skandalistas Andy Warholas Niujorke maksimaliai išpopuliarino bohemišką ir nerūpestingą gyvenimo būdą lofte, į tradicines raiškos formas nebetelpantys Vakarų Europos menininkai gimdė unikalų architektūrinį ir kultūrinį fenomeną - meno fabriką. Tai buvo pankiškas ir maištingas 8-tasis dešimtmetis, be kita ko, pasižymėjęs fabrikų bankrotais ir pramoninės gamybos emigracija iš miestų centrų į užmiesčius. Tarp maišto, kitokių talentų ir kitokių sienų gimę meno fabrikai, rašė savus linksmybių scenarijus, o apleistas pramonės teritorijas netrukus pavertė naujomis gero laiko ir pinigų leidimo vietomis...
Iš tiesų, startinė meno fabriko mintis ir esmė buvo nekomercinės kūrybos ir įvairių meno formų sklaida niekam nereikalingame, apleistame pramonės architektūros objekte. Tačiau niekas nesakė, kad meno fabrike nebus galima užsiimti verslu. Ilgai laukti nereikėjo, kol paaiškėjo, kad apleistame fabrike įsteigtas ir tinkamai išvystytas meno fabrikas gali tapti idealia terpe meno ir verslo santykiavimui ir, tarsi, savaime saugoti vertingą pramonės architektūros paveldą. Be to, tokie fabrikai publikai pasiūlė ne tik neįprastą industrinę architektūrinę aplinką, bet ir tokius novatoriškus, eksperimentinius meno produktus, kokius retai kada siūlė nelanksti, vien tik valstybės išlaikoma meno institucija.
Progresyvūs, didieji Europos meno fabrikai, įsikūrę įspūdingos architektūros senuosiuose pramonės paveldo kompleksuose yra daugiafunkciai, išvystę tikrų tikriausią kultūros ir pramogų industriją, kurios papildomas privalumas - finansinė nauda. Po vienu stogu čia telpa vizualinių menų kūrėjai, muzikos, kino, teatro, šokio eksperimentai, interaktyvios meno formos, o kartais net ir alternatyvaus sporto rūšys, tokios kaip prancūziškasis parkūras (pranc. la parkour) ar riedlentininkai. Meno fabrikuose dažnai įsikuria ne pelno siekiančios organizacijos, tačiau čia rengiami ir komerciniai renginiai, veikia parduotuvėlės ir net roko ar elektroninės muzikos festivaliai - pritraukiantys minias jaunimo. Čia taip pat veikia barai, restoranai, klubai, leidybos ir reklamos agentūros, knygynai, fotostudijos, žurnalų redakcijos, radijo stotys, loftai, nakvynės namai, plėtojamas turizmas ir kt.
Vienas iš geriausių sėkmingo meno fabriko pavyzdžių - kūrybinių industrijų gigantu tituluojamas - „Kaapelitehdas" Helsinkyje. Šis, tarp alternatyvos ir komercijos balansuojantis fabrikas yra įsikūręs buvusioje „Nokia Ltd." kabelių gamykloje, pastatytoje 1939-1944 metais (architektas Waino G. Palmqvistas, rekonstrukcijos autoriai „Heikkinen & Komonen", „Pia Ilonen etTotal"). Visas 43 000 m² ploto pramoninis kompleksas, priklausantis „Real Estate Company Cable Ltd.", yra nuomojamas. Čia veikia meno galerijos, fotografijos muziejus, teatras ir teatro muziejus, scenos menų studijos, radijo stotys, vaizdo ir garsų įrašų studijos, kūrybinės dirbtuvės, įsikūrę restoranai ir kavinės, viešbutis, biurai, menų mokyklos, menininkų loftai, o praeitais metais fabrike sėkmingai suorganizuotas ir „Helsinkio dizaino savaitės" turgus (Helsinki Design Week´08 / Design Market). Žiniasklaida teigia, kad „Kaapelitehdas" meno fabriko metinė apyvarta siekia 3,5 mln. eurų, o per metus čia apsilanko net keli šimtai tūkstančių lankytojų.
Mūsų kaimynai lenkai, puikiai sugebantys panaudoti tai, kas jiems nelabai reikalinga - buvusį Varšuvos gumos fabriką, statytą praeito amžiaus pradžioje, taip pat pavertė meno fabriku. Tai „Fabryka Trzciny". Šis nemažos komercinės sėkmės sulaukęs objektas, stovi kriminaline praeitimi liūdnai pagarsėjusiame Praga rajone, kasmet keičiančiame savo nešlovingą reputaciją į gerąją pusę. „Fabryka Trzciny" beveik tobulai derina pop ir alternatyviąją kultūrą. Čia galima ne tik išgerti populiariojo „Heineken´o" alaus, pailsėti stilingoje industrinėje lounge zonoje ar užsukti į rožinį WC, bet ir pamatyti visą spektrą kultūrinių scenarijų, varijuojančių nuo pop muzikos koncertų, madų šou iki roko, džiazo pasirodymų, nekomercinio kino filmų ar šiuolaikinio meno parodų.
Nestandarto ar neformato mėgėjai kartais pasiryžta keliauti „pasikultūrinti" ir į pačius miesto paribius, kuriuose taip pat neretai steigiami meno fabrikai, propaguojantys netradicines laisvalaikio formas. Didžiulio ploto Amsterdamo „NDSM" meno fabriko, įkūrimas nebenaudojamoje laivų dokų teritorijoje, kainavo net 9,2 mln. eurų, tačiau investicijos jau seniai atsipirko, surengus eilę neeilinių kūrybiškų komercinių renginių, suprojektavus naujus loftus, riedlenčių ir riedutininkų trekus bei kt.
 |
| NDSM |
Jūriniai mūsų kaimynai švedai, taip pat turi nemažiau įspūdingą meno fabriką Norsborgo priemiestyje, įsikūrusį dar 1910 m. statytose fermose (netoli Stokholmo). Neįprastu vardu „Subtopia" pakrikštytas meno fabrikas jau seniai nebeturi nieko bendro su agro-kultūra. Šiandien visa 12 000 m² ploto teritorija atiduota kūrybinėms industrijoms: vizualiniams ir scenos menams, kino festivaliams, dizainui, verslui ir net šiuolaikiniam cirkui. Čia reziduoja viena iš pačių garsiausių pasaulyje šiuolaikinio cirko trupių - „Cirkus Cirkör". O štai garsiosios Brėmeno skerdyklos, dar 8-ajame dešimtmetyje vokiečių transformuotos į meno fabriką, makabrišką pramonės architektūros objektą sugebėjo paversti vienu lankomiausių taškų šiame mieste. „Kulturzentrum Schlachthof" (vok. Schlachthof - skerdykla), įsteigtas dar 1979 m., priklauso Brėmeno savivaldybei, tačiau ši priklausomybė nei kiek netrukdo čia vystyti komercinę meninę veiklą. Šiandien XIX amžiaus skerdyklose veikia teatrų ir koncertų salės, menininkų studijos, rengiami masiniai elektronikos ir kitų muzikos stilių vakarėliai, organizuojamos parodos, audiovizualiniai renginiai. Lauke stovi lauko scena, skirta open-air festivaliams, taip pat yra riedlenčių trekas, lauko kavinės ir kt.
Žinoma, rašant apie Švedijos fermas ir Brėmeno skerdyklas, neįmanoma negalvoti apie buvusias Kauno Aleksoto skerdyklas (sovietmečiu Mėsos perdirbimo kombinatas). Dar tarpukariu pirmųjų Lietuvos milijonierių - pramonininkų Vailokaičių ir Ko. įsteigtas mėsos perdirbimo fabrikas, šiandien tapo neoficialiu ir kol kas vieninteliu Kauno meno fabriku. Čia jau sukurta pradinė kūrybinių industrijų platforma, ant kurios ateityje tikėtina bus pastatyta ir kur kas daugiau, nei kartais vykstantys elektroninės muzikos festivaliai, vakarėliai, parodos ar verslininkų ir menininkų susibūrimai. Šiuo atžvilgiu, kur kas prasčiau sekasi senajam Klaipėdos tabako fabrikui, kuris tarsi įstrigo stagnacijos būsenoje. Na, bent jau teoriškai įkvėpti gerų idėjų Klaipėdai galėtų Marselis, ir čia sėkmingai veikiantis istorinis prancūziškasis „Friche la Belle de Mai" tabako fabrikas. Meno fabrikais turtingoje Prancūzijoje, kurioje veikia daugiau kaip dvi dešimtys meno fabrikų, išskirti norisi būtent šį, nes tai yra tos pačios tabako pramonės architektūrinis objektas. Į scenos menus orientuotas „Friche la Belle de Mai", įkurtas 1990 m., šiandien produktyviai išnaudoja beveik visą 12 hektarų teritoriją. Čia veikia teatro ir šokių salės, meno galerijos, muzikos ir vizualiųjų menų studijos, kinas, radijo stotis, biurai, baras bei restoranas ir kt. Fabriko savininkas taip pat Marselio miesto savivaldybė, nuomojanti fabriko pastatus „Système Friche Théâtre" organizacijai.
Į „Friche la Belle de Mai" meno fabriką savo orientacija šiek tiek panaši Lietuvos meno fabrikų pionierė - „Menų spaustuvė", įsikūrusi tarybinėje „Tiesos" spaustuvėje, Vilniaus senamiestyje. „Menų spaustuvė" - kol kas yra vienitelis lietuviškas tvarinys, priklausantis „TEH" tinklui („Trans Europe Halles"), įkurtam dar 1983 m. Briuselyje. Vienas seniausių ir įtakingiausių Europos kultūros organizacijų tinklų jungia daugiafunkcius, tarpdisciplininius Europos kultūros centrus, įsikūrusius apleistuose gamybiniuose ir komerciniuose pastatuose. Šiandien šiam tinklui priklauso 49 meno fabrikai, esantys 25-iose Europos šalyse. Tiesa, pabaigai, norisi kiek nustebinti ir pasakyti, kad meno fabrikai, tarsi virusas plinta ne tik post-industriniuose Europos miestuose, bet ir kituose planetos kontinentuose. Meno fabrikų, įsikūrusių industrinėje aplinkoje, jau yra net tokiose šalyse kaip Turkija, Taivanas ir net Kenija...
Daugiau apie straipsnyje minėtus meno fabrikus čia:
„Kaapelitehdas": http://www.kaapelitehdas.fi
„Fabryka Trzciny": http://www.fabrykatrzciny.pl
„NDSM": http://www.ndsm.nl
„Subtopia": http://www.subtopia.se
„Kulturzentrum Schlachthof": http://www.schlachthof-bremen.de
„Friche la Belle de Mai": http://www.lafriche.org
„Trans Europe Halles": http://www.teh.net
„Menų spaustuvė": http://www.menuspaustuve.lt
