„Teatro respublika: mūsų kraštas - be sienų", - išdidžiai skelbia 29-ųjų Varšuvos teatrinių susitikimų interneto organizatoriai. Tolimųjų reisų vairuotojams ar nuotykių Vakarų Europoje ieškotojams šis lenkiškas šūkis apie fizinį ir intelektualinį mūsų kaimynų slavų kultūros neaprėpiamumą gal ir sukeltų ironišką šypsnį ar ne itin malonius prisiminimus apie amerikietiškų kalnelių trasą primenančius siauručius, vingiuotus Lenkijos kelius. O mūsų teatro mėgėjams (tuo labiau žmonėms, rašantiems apie teatrą, aktyviai besidomintiems ir mėginantiems analizuoti teatrinius procesus bei jų raidą) tenka braukti ašarą ir nagus graužtis iš pavydo.
Vien profesionalų scenose, anot festivalio organizatorių, pernai suvaidinta apie pusę tūkstančio premjerų (po pusantros premjeros kasdien!). O kur dar gilią kultūrinę atmintį ir tradicijas turinti alternatyviojo lenkų teatro atšaka, mėgėjų ir studentų teatrai... Viena vertus, tokia spektaklių gausa ne visada garantuoja meninę spektaklių kokybę, teatrinės minties gylį ir filosofinius užmojus - neretai būna net atvirkščiai. Tačiau kita vertus, tokių plačių mostų teatro organizmas nori nenori diktuoja kultūros ir meno rinkos tendencijas. Tikriausiai net neverta skaičiuoti - aritmetika pernelyg paprasta.
Todėl mūsų verslo ir pramogų, o dar ir Europos kultūros sostinės centre stūksančio stiklinio operos ir baleto teatro stogą puošia milžiniškas ekranas, reklamuojantis ir pranešantis apie bet ką, tik ne apie kultūros ar meno renginius. O štai Varšuvoje, iš ramybe dvelkiančio Mikės Pūkuotuko skersgatvio išsukę ir kiek paėjėję judria Švento Kryžiaus gatve, pamatome ne mažiau paradoksalų dviejų kultūrinių tradicijų - klasikinės ir šiuolaikinės populiariosios - derinį. Tik jėgų išsidėstymas čia kitoks nei pas mus: visą trijų aukštų McDonaldo restorano sieną dengia milžiniškas plakatas, kviečiantis apsilankyti naujausiame Varšuvos operos teatro pastatyme - senovės graikų pasakojime apie Ifigeniją.
Atrodo, jog teatras Lenkijoje senokai tapo sudėtine ir neatskiriama vartotojiškos kultūros dalimi ir gana sėkmingai ir ryžtingai įsiliejo į neramius laisvosios rinkos vandenis. O mūsų teatrai, galimas daiktas, dėl vietinės valdžios negrabumo ir impotentiškos kultūros politikos ar dėl pačių kūrėjų ir meno institucijų vadovų trumparegiškumo vis dar plūduriuoja savotiškoje ekonominio nesvarumo būsenoje.
Ne mažiau svarbi čia atrodo ir lenkų teatro pasirinkta kryptis, ypač išryškėjusi paskutiniųjų Varšuvos teatrinių susitikimų metu: ne tiek politiškai, kiek socialiai orientuotas teatras, aktyviai, kartais net kiek agresyviai, reaguojantis į įvairius vietinės ir europietiškosios visuomenės poslinkius bei kolizijas. Šiuo požiūriu mūsų teatras atrodo gerokai nuosaikesnis ir tarsi skyla į dvi stovyklas: grynai pramoginio turinio ir kiek pakylėto stiliaus, tvirtos, aiškiai išreikštos filosofijos teatrinio vyksmo. Susidaro įspūdis, jog mūsiškis teatras daugiau teigia, negu klausia, dažniau sako, negu girdi, ar, tuo labiau, mėgina atvirai diskutuoti su žiūrovu. Į kiek aštresnę polemiką kartkartėmis ryžtasi leistis tik vienetai: Jonas Vaitkus, Oskaras Koršunovas, Agnius Jankevičius, savitą socialinio teatro kaukę besimatuojantis jaunasis Gintaro Varno teatro „Utopia" kolektyvas, dar keletas kitų. Tačiau ir pastarųjų spektakliai neretai pakvimpa kiek paviršutiniška kritika, o ne lygiaverte diskusija.
Beveik visą gegužę Varšuvoje vykusio teatro festivalio tematinis laukas vienaip ar kitaip susitelkė ties gana senų istorinių įvykių - daugiausiai žydų holokausto, dabartinių žydų ir lenkų santykių dialektikos ar sovietmečio politinių ir visuomeninių peripetijų - revizija ir permąstymu. Iš pirmo žvilgsnio toks pasiryžimas kapstytis po daugiau nei pusės amžiaus senumo istorinius kataklizmus gali stebinti. Gal žydų (ir apskritai tolerancijos) klausimo lenkų režisierius imtis privertė visoje Europoje, ypač Lenkijoje, kylanti nauja rudojo skustagalvių teroro banga. Verta prisiminti, kokio pasisekimo sulaukė jaunos rašytojos ir dramaturgės Dorotos Masłowskos romanas „Lenkų ir rusų karas po baltai raudona vėliava" ir neseniai pasirodęs to paties pavadinimo filmas, kiek ironiškai pažvelgęs į skausmingą šiandienos Rytų Europos neonacizmo klausimą.
Nepaisant tam tikro tematinio panašumo, skirtingų kūrėjų buvo pateikti žanriškai, stilistiškai ir konceptualiai gan įvairialypius interpretaciniai sprendimai. Vroclavo „Współczesny" ir Tel Avivo „Habima" teatrų koprodukcija „Bat Yam - Tykocin" - du skirtingi savarankiški spektakliai, lyg pratęsiantys ar papildantys tą pačią istoriją apie praeities persvarstymą ir istorinės tiesos paieškas. Pirmąją dalį Vroclave su lenkų aktoriais pastatė Izraelio režisierė Yael Ronen, antrosios - „Tykocin" - autoriumi tapo jaunojo lenkų teatro viltimi vadinamas Michałas Zadara ir žydų aktorių trupė.
Abu spektakliai pasirodė labiau vertintini ne tiek už kokius nors meninius sprendimus, režisierių išmonę ar aktorių darbus, kiek už aktyvią pilietinę laikyseną, mėginimą prisikasti prie dviejų tautų - lenkų ir žydų - nacionalinio charakterio ypatybių ir XX a. istorinių kataklizmų nulemtų jųdviejų santykių šiandien. Žydų režisierės darbe „Bat Yam" pasakojama apie vieną žydų šeimą, išsirengusią keliauti į Lenkijos miestelį Tykociną, kur kadaise buvusiame gete gyveno jų senelis. Jis, beje, buvo vienas iš trijų žmonių, per stebuklą išsigelbėjusių nuo nacių naikinimo mašinos. Kiekvieno šeimos nario tikslai skirtingi: senelis nori aplankyti vaikystės metus ir visos jo šeimos žūtį menančius namus, tėvas - susigrąžinti okupantų kadaise užgrobtą senelio šeimos turtą, duktė - susukti dokumentinį filmą ir taip toliau. Po ilgos ne itin reikšmingų nuotykių serijos, suradę žuvusių giminaičių namus, jie netikėtai ten sutinka senelio vaikystės pažįstamą. Dabar ji apdovanota už herojiškumą ir pasiaukojimą gelbstint žydus, bet senelis žino, kad tai melas. Tačiau, pasak vieno spektaklio personažo, bendruomenė džiaugiasi, jog tarp jų yra didvyrė, ir niekam nė kiek nesvarbu, ar teisingai, ar neteisingai ji tą apdovanojimą gavo.
Y. Ronen rankose ši istorija tampa gan banali situacijų komedija su liūdna, tačiau toli gražu ne tragiška pabaiga. Spektaklis - tarsi nesibaigianti virtinė nereikšmingų peripetijų, komiškų situacijų, nesusipratimų, žaidimų šablonais ir nacionaliniais charakteriais. Nė kiek ne gilesnė pasirodė ir antroji šios dviejų vaidinimų kompiliacijos dalis - lenkų režisieriaus su žydų aktoriais sukurtas spektaklis „Tykocin". Čia tarsi pratęsiama ta pati istorija: būrys žydų žurnalistų ir istorikų pasileidžia į tos pačios pseudodidvyrės paieškas, siekdamas išsiaiškinti tiesą ir demaskuoti apgavikę. Lenkų režisierius M. Zadara savuosius personažus įtraukia į šelmiškai „balaganišką" parodijų ir flirto su publika sūkurį, regis, ne itin daug dėmesio skiria konstruktyvaus pasakojimo formavimui, o labiau susitelkia ties karikatūriškų charakterių ir publikos žaidimu. Žydų aktoriai ramių ramiausiai atsiriboja nuo visko, kas vyksta scenoje, leidžiasi į tiesioginį kontaktą su žiūrovais, pasibaigiantį mėginimu demaskuoti ne tik spektaklį, bet ir visą projektą kaip grynai komercinį, menkavertį dalyką. Sarkazmas ir ironija aiškiai juntami, tačiau tiek ir telieka - pasakojimas nugrimzta į trečią planą, užsimiršę aktoriai pradeda juokinti publiką, ši jidiš kalbos nesupranta, negali akimirksniu gyvai reaguoti ir pradeda nuobodžiauti.
Regis, jog abu spektakliai visų pirma buvo savotiškas socioterapijos seansas patiems autoriams, sugebėjusiems grakščiai ir lengvai, per juoko, parodijos ir sarkazmo prizmę pažvelgti į opias visuomenines abiejų tautų problemas ir gan įtemptą tarpusavio santykių istoriją.
Priešingai panašios istorijos vingiais keliavo Varšuvos naujojo teatro (Teatr Nowy) meno vadovas, režisierius Krzystofas Warlikowskis spektaklyje daugiaprasmiu pavadinimu „(A)pollonia". Neaišku, ar tai lotyniško Lenkijos pavadinimo, ar vienos iš spektaklių herojų, ar graikų dievo Apolono vardo variacija. Tačiau K. Warlikowskis neužsibrėžė atsakyti į klausimus, pamokyti ar kaip kitaip manipuliuoti žiūrovo sąmone. Veikiau atvirkščiai: režisierius kelia problemas, apnuogina spektaklio personažų žaizdas, tampančias universaliais žmonijos skauduliais, savotiškomis stigmomis, įgimtos nuodėmės ženklais.
Spektaklio audinį režisierius formuoja iš galybės skirtingų laikotarpių, estetinių ir žanrinių charakteristikų tekstų. Dokumentinis Hannos Krall pasakojimas apie hitlerininkų aneksuotoje Lenkijoje vykdytą žydų genocidą, persekiojamuosius gelbėjusią ir dėl to mirtimi nubaustą lenkę Apoloniją, perpintas Aischilo, Euripido, Johno Coetzee´s ir daugybe kitų tekstų, čia įgauna tvirtą bendražmogišką pagrindą, todėl ir graikų tragedijos, ir Antrojo pasaulinio karo metų istorija tampa universalia karo, pasiaukojimo, laisvės fenomenų analize ir nuskamba itin naujai.
Vienos stilistinės ar žanrinės paradigmos nesilaikoma - spektaklis visuose lygmenyse alsuoja eklektizmo dvasia: spektaklyje susipina kabaretinė muzika ir šaižus postrokas, antikinis mitas, dokumentika, realybės šou iliuzija ir internetinės vaizdo konferencijos (taip su žmonėmis spektaklyje „(A)pollonia" bendrauja dievai, pvz., @polonas69. Ir kodėl ne: ar ne tokie pat „viešai anonimiški" yra mūsų šiandienos stabai ir stabukai?), klounada, manipuliavimas plastikiniais manekenais, groteskinė vaidyba ir kita.
Apie ką spektaklis? Sunku pasakyti... Kiekvienas čia turėtų rasti tai, ką surasti ir pažinti labiausiai bijo - save, savo didžiausias baimes ir skausmus, gėdą ir kaltę dėl to, ką padarė, ir dėl to, ką vis vien kada nors padarys. Galima mėginti perpasakoti, ką regime scenoje, tačiau tai jau ne sykį buvo padaryta mūsų kultūrinėje žiniasklaidoje.
Apmaudu, jog dėl itin intensyvaus gastrolių tvarkaraščio šio lenkų režisieriaus darbo neišvysime šių metų „Sirenose". Tačiau rudenį Lietuvoje turėtume pamatyti naują lenkų teatro grando Krystiano Lupos pastatymą ir daugybę apdovanojimų Lenkijoje ir užsienyje pelniusią Jano Klatos „Dantono bylą". Lieka ilsėtis ir laukti.
Ir pabaigai. Varšuvos teatriniams susitikimams pasibaigus, Lietuvos kultūrinėje spaudoje pasipylė daugybė šiame festivalyje rodytų spektaklių recenzijų. Sistema paprasta kaip du kart du: vieni pakvietė, kiti parodė, treti parašė. Iškritus bent vienai iš šių grandžių, teatro mechanizmas stringa. Gal ir mes turime ko iš lenkų pasimokyti?
