iuolaikinį šokį kaip į visavertį meninę vaikų ir jaunimo raišką skatinantį dalyką Lietuvoje dar žiūrima kiek įtariai. Nors Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerija pradinio ir pagrindinio ugdymo bendrosiose programose greta dailės, muzikos ir teatro mini šokį ir šiuolaikinius menus, šiuolaikinio šokio pamokų, projektų bei užklasinės veiklos pasiūla mokyklose iki begalybės maža. Tai ne vien kvalifikuotų pedagogų stygius, ne vien LR švietimo ir mokslo ministerijos parengto ugdymo plano spraga, bet ir neaiški vaikų ir jaunimo kultūrinės edukacijos šiuolaikiniu šokiu apibrėžtis. Skirtas jaunai publikai, ugdantis mokinių saviraišką, kultūrinį ir socialinį identitetą, o kartu ir kaip profesionalus scenos menas šiuolaikinis šokis, deja, paklysta tarp LR švietimo ir mokslo kuriamų programų bei LR kultūros ministerijos remiamų meninių disciplinų. Guodžia nebent mintis, jog pirmuosius žingsnius žengiame ne tik mes, bet ir kitos Pabaltijo šalys - Latvija bei Estija.
Trečiasis Šiaurės ir Baltijos šalių šokio organizacijų suvažiavimas Keðja, vykęs baltųjų naktų apgaubtame Kuopio mieste Suomijoje, kaip sykis analizavo vaikų ir jaunimo kuriamą ir jiems skirtą šiuolaikinį šokį bei šiuolaikinio šokio kaip atskiros mokomosios disciplinos įvedimą mokyklose. Kalbėta ir apie šiuolaikinio šokio projektų bei festivalių pasiūlą vaikams ir jaunimui, vaikų ir jaunuolių saviraišką šokiu, apie choreografinę darbo metodiką ir gan intensyvią Šiaurės šalių mokyklų ir šokio institucijų bendradarbiavimo praktiką. Informatyvias paskaitas, seminarus ir netrumpas diskusijas kaip jau įprasta lydėjo meninė suvažiavimo programa. Šįsyk spektaklius siūlė net trys „persipinantys" renginiai: keturiasdešimtą kartą iš eilės rengiamas Kuopio šokio festivalis, penktus metus iš eilės rytų Švedijos šokio centro organizuojamas neformalus festivalis Paikallisliike bei specialiai trečiajam Keðja suvažiavimui parengtas Šiaurės ir Baltijos šalių vaikų šokio projektas Corridor.
Šokiu į viešumą
Pirmąją suvažiavimo dieną paskaitas itin taikliai pradėjo filosofijos mokslų daktarė, profesorė Sirkku Kotilainen, kalbėjusi apie jaunimo psichologiją ir saviraiškos tikslus bei naujosios medijos ir skaitmeninės kultūros svarbą jaunuolių kasdieniniame gyvenime. Kurdami šiuolaikinių menų spektaklius jaunimui ar įtraukdami jauną publiką į kūrybinį procesą suaugusieji neretai uždeda jaunimo kultūros štampą darbams bei projektams, nė nesusimąstydami apie gilesnius tikslus, kurie jaunuolius skatina kurti. Pristatydama savo tyrimą Kotilainen pabrėžė, jog eidami kūrybiniu keliu į viešumą jaunuoliai siekia ne vien išreikšti save, bet nori turėti galimybę pasisakyti viešai tiek socialiniais, tiek ir politiniais klausimais ir ypač susilaukti vyresniųjų dėmesio ir pagarbos. Potekstė, jog gerbti turėtume ne tik vyresniuosius, bet ir nebijančius klysti, dar altruizmo kupinus jaunesniuosius, buvo aiški kaip dieną.
Šio tyrimo gaires netiesiogiai iliustravo festivalio Paikallisliike metu rodytas trupės RaMa music & movement spektaklis Katiska. Aiškiai neapibrėžto siužeto spektaklis, kurį atliko penki niekur nešokę ir nevaidinę jaunuoliai, spinduliavo nuoširdumu, viešo pasirodymo galia ir besiformuojančiomis individualumo idėjomis. Spektaklio pradžioje švelnių, trapių rankų kompozicija tarsi iliustravo jaunuolių ir bene visų mūsų paauglystėje patirtą nedrąsumą, uždarumą, nepasitikėjimą savimi. Kiek tiesmukai, bet visgi prasmingai buvo panaudotos kaukės, kurias jaunieji atlikėjai nusiėmė spektaklio pradžioje. Paauglystės metu besiformuojanti asmenybė linkusi itin greitai ir dažnai keisti vieną ar kitą visuomenės grupę atitinkantį „veidą". Šito jaunuoliai scenoje atsisakė, tikslingai apnuogindami savo asmenybes, savo vidų, jausmus. Ir nors vienur akį rėžė nepatempi keliai bei pėdos, o kitur - perspausti mimikos elementai, vaikinų nuoširdumas ir besąlygiškas savęs atidavimas scenai sujaudino labiau nei kuris kitas techniškai išgrynintas šokio pasirodymas. Šokio, muzikos, dainų ir video meno junginys įrodė, jog ne tik galima, bet ir būtina kurti jaunimo atliekamus spektaklius kaip saviraiškos, savęs pažinimo, augimo ir tobulėjimo platformą.
Po spektaklio vykusiame choreografės Raisos Foster, kompozitorės Maijos Koskenalustos bei penkių atlikėjų pokalbyje su žiūrovais įdomiai nuskambėjo frazė, jog vaikinai spektaklį Katiska nelaiko šokio spektakliu. Visuomenėje paplitusi norma, jog šokis - moteriškas reikalas, privertė giliai atsidusti. Keisti, plėsti bei kreipti kita linkme šį požiūrį galime tik įsiliedami į vaikų ir jaunimo aplinką - per šokio ir kitų menų sklaidą darželiuose, mokyklose ir laisvalaikio praleidimo centruose.
Šokis - atskira mokyklinė disciplina
Kertinis trečiojo Keðja suvažiavimo akmuo buvo šokio kaip atskiro (privalomo) mokomojo dalyko įvedimo į darželius bei mokyklas siekis. Pritardami, jog vaikai bendrauja per judesį, o jaunimas šokiu siekia būti išgirstas ir suprastas vyresniųjų, dauguma suvažiavimo dalyvių ne tik analizavo vaikų ir jaunimo ugdymo menais planą, bet ir sprendė tėvų bei mokytojų nesuinteresuotumo šiuolaikiniu šokiu problemą.
Kritiškai artikuliuotas buvo ir tas aspektas, jog šokio kaip profesionalaus meno sklaida mokyklose neretai atitinka fizinio lavinimo discipliną. Savaime aišku, jog mokyti meno tiek vaikus, tiek jaunimą ir suaugusiuosius yra neįmanoma - menas gali būti tik kuriamas. Todėl ir šokis kaip tam tikra judesio forma didžiojoje dalyje mokyklų dažniau siejamas ne su mokinių ir moksleivių saviraiškos galimybėmis ir jų gerove, bet su kūno kultūra. Anot Helsinkio teatro akademijos šokio pedagogikos profesorės Eevos Anttilos, meno, mokymosi ir kasdienybės patyrimai turėtų susilieti į tokią metaforišką vietą, į tokį kūrybos procesą, kurio metu vaikų ir jaunimo ugdymas įgautų daugialypių spalvų. Tiesa, tiek profesorė tiek ir kiti suvažiavimo dalyviai šypsodamiesi sutarė, jog meno ir mokslo „santuoka" dažnai sukelia keistą cheminę reakciją, o mokinių ir moksleivių ugdymas menu yra ganėtinai naujas, savarankiškas ir dar daugumai gerai nežinomas reiškinys edukacinėje sistemoje.
Kita ne mažiau svarbi medalio pusė - choreografų, šokėjų bei šokio pedagogų darbas darželiuose ir mokyklose. Kurdami šokio projektus vaikams ir jaunimui choreografai, viena vertus, siekia ugdyti jaunų, besiformuojančių asmenybių raišką ir savimonę, kita vertus - jų pečius dažnai užgriūna svarbi didaktinė užduotis - supažindinti darželių auklėtojus, mokyklų mokytojus bei vaikų tėvus su šokio meno estetika. Visgi imdamiesi tokio prometėjiško darbo choreografai, šokėjai ar šokio meno studentai neretai plačiau atveria darželių ir mokyklų duris menams, deda pamatus kasmetiniams šokio projektams, tiesia tiltus tarp mokslo institucijų ir šokio organizacijų bei įtraukia visą šeimą į kultūrinius mažųjų ir jaunimo renginius.
O kurgi stovime mes? Žinoma, džiugu, jog galime skaičiuoti, kelintą kartą iš eilės jau buvo rengtas šiuolaikinio šokio festivalis vaikams ir jaunimui „Dansema" (antrą). Tačiau kiek šiuolaikinio šokio projektų aplankė Lietuvos darželius ar mokyklas? Kiek ugdymo institucijų šokio meną kaip visavertį dalyką įsileido į griežtai normuotų edukacinių disciplinų sąrašą? Štai čia vėl tenka gręžtis į Vakarus ir sekti vakariečių įmintomis pėdomis bei stipriai kabintis į Šiaurės šalių išganingai mums ištiestą ranką - pinti tvirtą šiuolaikinį šokį puoselėjančią grandinę.
Koridorius
Kuopio vykusi vaikų ir jaunimo šokio stovykla paskutinę Keðja suvažiavimo dieną rodė baigiamąjį darbą „Koridorius" - devynių dalių mozaikinį spektaklį. Savaitę trukusioje šokio stovykloje dalyvavo įvairių amžiaus grupių vaikai ir jaunimas iš Suomijos, Švedijos, Norvegijos, Danijos, Islandijos ir Lietuvos, o tam tikros projektinio spektaklio dalys susinėrė iš įvairiose šalyse choreografo Isto Turpeinen vestų šokio dirbtuvių ištraukų. Daugiau nei valandą trukęs šokio spektaklis, kupinas nuoširdaus vaikiško atlikimo, jaunimo veržlumo ir paaugliškos drąsos, puikiai iliustravo Šiaurės ir Baltijos šalis jungiantį bendradarbiavimo koridorių. Ir nors tam tikros spektaklio dalys, kurias atliko šokio „neragavę" vaikai, ne itin derėjo su tomis, kurias šoko baleto ar choreografijos mokyklų jaunuoliai, paties projekto kaip tokio svarba neapčiuopiamai didelė. Tikėkimės, kad tokių projektų daugės ne tik kaip dar vienos iš Keðja suvažiavimo rengiamų dalių, bet ir kaip vieno iš atskirų kultūros, švietimo ir mokslo politikų remiamų projektų.
