2009-ieji - Lenkijos metai / Metas Lenkijai
2009-ieji UNESCO paskelbti Jerzy´o Grotowskio metais. Legendinis teatro novatorius gimė Lenkijoje, Silezijoje. Ten pat gimė dar keletas žymių Lenkijos teatro režisierių, įskaitant Jerzy´į Jarockį ir pusiau vokietį Konradą Swinarskį, kuris buvo vienas žymiausių Bertoldo Brechto studentų. Taip pat jis buvo ir režisieriaus Krystiano Lupos ankstyvas globėjas Krokuvos Senajame Teatre. Šiemet Vroclave Europos teatro premija skirta Krystianui Lupai už spektaklį „Prezidentės", improvizaciją Andy´o Warholo tema „Factory2" ir triptiko „Persona" antros dalies atvirą repeticiją. Kristianas Lupa - ne tik vienas žymiausių šiandieninės Lenkijos, bet ir šiandieninės Europos režisierių. Taip pat jis mokytojavo lenkų režisieriams Grzegorzui Jarzynai ir Krzysztofui Warlikowskiui. Pastarasis Avinjono festivalyje, Popiežių rūmų garbės kieme šiemet pristatys savo naujausią spektaklį „(A)pollonia".
Lenkija 2009-uosius paskelbė poeto Juliuszo Slowackio metais, mat „tautos pareiga yra ne tik prisiminti vieną didžiausių lenkų poetų, bet ir pagerbti jo atminimą" teigiama seimo nutarime. Ypatingai, jei šiemet sueina 160 metų nuo poeto mirties ir 200 metų nuo jo gimimo. J.Slowackis glaudžiai susijęs su Lietuva, tiksliau - Vilniumi, kur Vilniaus Universitete studijavo teisę. O Vilnius irgi turi kuo pasigirti - šiemet Lietuvos sostinė taip pat ir Europos kultūros sostinė. Jau ta renginių kokybė ir gausybė!.. Kol Lietuvoje kultūra dūsauja dėl „ekonominio sunkmečio", kaimyninėje Lenkijoje, net ir neturinčioje šiemet „kultūros sostinės", ji aktyviai kvėpuoja. Teatrinių leidinių gausa, operatyviu darbu galintys pasigirti teatro institutai ar tradicija tapę teatriniai - kultūriniai festivaliai yra tik viena monetos pusė. O kita pusė atveria konkrečius asmenis ir jų darbus, kuriais šiemet ypatingai didžiuojasi lenkų scena. Pastarųjų metų lenkų derliaus gausumas gerokai kelia pavydą: Jano Klatos „Dantono byla" nuskynė pagrindinius apdovanojimus Torunės festivalyje, o dar tokios premjeros kaip Grzegorzo Jarzynos „Teoremat", Krystiano Lupos jau Vroclave prestižine Europos teatro premija apdovanoti „Factory2" ar repetuojama „Persona" su dalimi „Marilyn"... Be to, naujuosiuose savo teatro „Nowy teatr" namuose spektaklį „(A)pollonia" pristatė ir Krzysztofas Warlikowskis...
Kai gyvenimo esmė - mirtis
„Kas slėpė žydus?" - klausia vokietis pareigūnas, o Apolonios Machczyńskos tėvas tyli. Kone spengimu kankinančioje tyloje jis nepraveria burnos, kol užgęsta šviesos ir žiūrovas yra paliekamas su atviru klausimu. Kas slėpė žydus? Pavyzdinga Lenkijos pilietė? Pasiaukojanti dukra ir moteris? Pasaulio teisuolė? Ar egoistiška ir neatsakinga motina, kuri rizikuodama savo gyvybe galiausiai paaukoja ne vien savo, bet ir dar negimusio kūdikio gyvybę, palikdama našlaičiais tris savo vaikus. Kokia yra gyvybės kaina? Ir kieno gyvybė vertesnė? Ar keleto žydų, besislepiančių po grindimis, ar kūdikio, kuris buvo uždusintas, kad verksmu nieko neišduotų? Ar vertesnė yra gyvybė palestinietį žudančio žydo, ar žydą žudančio vokiečio? Ar tėvo paaukotos dukros, ar žmonos paaukoto vyro?
Warlikowskis pateikia klausimus, kadaise galėjusius būti grėsme gyvybei, o šiandien apeliuojančius į kolektyvinę pasąmonę ir - galbūt - kolektyvinę sąžinę. Ne pirmą kartą savo spektakliuose nagrinėdamas žydų klausimą režisierius nepateikia jų tautos kaip amžinos aukos simbolio - čia žydai tokie patys „visapusiški" kaip ir bet kurios kitos tautos atstovai: jie ne vien kenčia, bijo, saugosi, bet ir įduoda, žudo. Tai gali būti pateisinama aplinkybėmis (kūdikio uždusinimas - tik viena auka, lyginant su visais, ką jis būtų išdavęs), bet gali būti ir nepateisinama (kas nustatė, kad kūdikio gyvybė mažiau vertesnė už visus besislepiančius?). „(A)pollonia" demonstruoja pasaulio antihumanišką mechanizmą: žudyti. Kad liktum gyvas. O jei žudo šalia - tylėti. Kad liktum gyvas. Eklektiškai jungdamas veiksmus, derinant muziką su klyksmais, tylą su tamsa, video-projekcijas su lekcijomis, cirko motyvais ar gyvais atliekamais zongais, Krzysztofas Warlikowskis žiūrovams pateikia tiek vaizdinėmis priemonėmis, tiek idėjiniu užmoju, tiek muzikine prasme impozantišką pasakojimų apie žmonių (pasi)aukojimą koliažą, savo poziciją išreikšdamas nesislepiant už klasikinių tragedijų teksto. Viename lygmenyje sutelkęs antikines tragedijas (Euripido „Alkestidė", „Ifigenija Aulidėje" ir „Heraklis", Eschilo „Orestėja") ir šiuolaikinę prozą (ištraukos iš Hannos Krall reportažų ciklo „Pola", Johno Maxwello Coetzee´es romano „Elizabeth Costello", Jonathano Litello romano „Geranoriai", Mareko Edelmano memuarų „Meilė Gete" ir t.t.) režisierius imasi kalbėti apie karą ir jo padarinius žmonėms. Taip pat apie situacijos galimą daugiapusiškumą: ne visuomet kaltas yra budelis, o nuskriaustasis - auka.
Režisierius Krzysztofas Warlikowskis „Naujojo Teatro" („Nowy Teatr") inauguracijai įsuka viesulą, kurio epicentre sukasi auka ir išdavystė, tampančios pagrindiniais spektaklio motyvais, atsikartojančiais mituose, tragedijose, istoriniuose faktuose, šiandien ir vakar dienos paveiksluose ar net gyvai austrų aktorės-dainininkės Renate´os Jett atliekamose dainose. Spektaklio „stuburas" - trijų moterų - Ifigenijos (Magdalena Popławska), Alkestidės ir Apolonios Machczyńskos (Magdalena Cieleska) - istorijos. Ifigenija paaukojama tėvo, Alkestidė pasiaukoja vardan vyro Admeto gyvybės išgelbėjimo, o Apolonia Machczyńska, antro pasaulinio karo metais aukodamasi slepia 25 žydus, kol galiausiai yra išduodama. Ji galėtų būti išgelbėta, jei tėvas prisipažintų už Apolonią, tačiau tėvo lūpos kietai tyli. Warlikowskis neiškelia moterų aukų ant pjedestalo ir nevadina jų herojėmis. Auka gali būti nuteista, o budeliui suteikiama teisė pasiaiškinti. Warlikowskis, kurio pavardėje anglakalbiui iš dalies gali pasirodyti užkoduotas žodis „karas", apie šią žmonių nelaimę kalba atvirai ir be skrupulų. Į Agamemnono (Maciej Stuhr), grįžusio iš karo lūpas įdėtas J.Litello romano „Geranoriai" tekstas „<...> ir jūs būtumėt žudę, jei būtumėt buvę mano vietoje" patvirtina neįtikimą karo paradoksalumą: karas nesibaigia. Karas lieka jį išgyvenusių žmonių atmintyje. O tokie Agamemnono klausytojams teigiami faktai, kaip mirusių žmonių skaičius ar karo trukmė, pateikta minučių tikslumu verčia pasišlykštėti labiau nei isterinė priešmirtinė Alkestidės kalba apie sekso su delfinais privalumus.
Pats pasiaukojimas yra lygiai toks pat nevienareikšmiškas kaip ir žmogaus poelgiai ar galima situacija. Ryškiausiai tai atspindėtų viena paskutinių spektaklio „(A)pollonia" scenų, kuomet teikiamas Pasaulio Teisuolio apdovanojimas. Scenos viduryje - Izraelio Aukščiausiojo Teismo teisėjas-klounas (Andrzej Chyra). Jo dešinėje - vienintelė Apolonios Machczyńskos išgelbėta mergaitė ir jos anūkas. Kairėje tebevaizduojama scena, kuomet tėvas nesiryžta prabilti, Apolonia verkdama prašo neliesti vaikų (manekenų), o vokiečių kareiviai nerimsta be atsakymo į „kas slėpė žydus?". Pasaulio teisuolio apdovanojimas teikiamas Apolonios sūnui Sławekui (Marek Kalita), kuris skaito Andrzejaus Czajkowskio eilėraštį. Tikėjęsi sentimentalaus graudulio liko nustebę - Sławekas anaiptol nesididžiuoja motinos poelgiu, o laiko tai išdavyste - ji pasirinko mirtį, o ne savo vaikus. Tokio eilėraščio skaitymas Pasaulio Teisuolio medalio įteikimo ceremonijoje tampa kone nepadoriu aktu dėl necenzūrinio ir įžeidaus, nors ir skaudaus jo turinio. Taip pat ši scena primena apie galimą pasiaukojimo bergždumą: Apolonios išgelbėtos mergaitės anūkas - žydas, žudantis palestiniečius. Ar tikrai „išgelbėjęs vieną gyvybę išgelbėja visą pasaulį"? Pasiaukojimas tampa mirčių priežastimi. O mirtis - gyvenimo esme.
Spektaklio veiksmas vyksta ypatingai tinkamoje aplinkoje - prieškariniuose garažuose, išlikusiuose po antro pasaulinio karo ir dar nemačiusiuose restauravimo. Patalpa apipavidalinta ilgametės Warlikowskio scenografės Małgorzatos Szczęśniak, kuri ir spektaklyje „(A)pollonia" neatsisako savo braižo: spektaklis įrėmintas baltų plytelių sienomis, veiksmas dažnai vyksta organinio stiklo „kambariuose", iš kurių viename matoma vonios kambario armatūra - pisuarai, kriauklės. Viename interviu Warlikowskis yra sakęs, kad jis visuomet turėjo polinkį į vadinamojo „tradicinio teatro" neigimą, nes jam jis neįdomus. Warlikowskiui, kaip jis pats teigia, įdomus yra pats gyvenimas, kurio atspindžiai, dėka ir scenografės Małgorzatos Szczęśniak, paneigia tradicinį grožio supratimą, neigia meno estetizaciją. Pailga scena ir keletas vaidybos aikštelių joje sugestijuoja fragmentišką, kiek iracionalių jungčių veiksmo dėliojimą. Antikiniai herojai čia sušiuolaikinami ir klasikinėmis tapusiose tragedijose yra atskleidžiamas universalumas - tiek šeimyninės tragedijos plotmėje, tiek išryškinant aukos motyvą. Warlikowskis eksperimentuoja su forma ir nesibijo žanrų bei medijų samplaikos: cirkas ir paskaita, gyvai atliekamas koncertas ir virtuali konferencija „skype", televizinis „realybės šou" ir pats... teatras?
Spektaklio pavadinimas „(A)pollonia" siūlo keletą galimų reikšmių. Tai gali būti paralelė tarp graikų dievo Apolono, suteikusio Admetui galimybę likti gyvam, jei ras mirčiai auką vietoje savęs ir tarp Apolonios Machczyńskos, išsaugojusios žydaitės Ryfkos gyvybę mainais į savo. Taip pat galima pavadinimą traktuoti kaip Lenkijos skaudulių istoriją. Devynioliktame amžiuje vardas Apolonia simbolizavo rezistenciją prieš Rusiją (Polonia - Lenkija). Antrą spektaklio dalį pradėjusi Elizabeth Costello (Ewa Radwan-Gancarczyk), varijuodama tarp koketavimo su klausytojais ir emocijų proveržio, perskaito pranešimą, kuriame kvestionuoja kiek atsakomybės už mirtis tenka tiems, kurie buvo šalia, bet nieko nedarė. Ne vien Apolonios Machczyńskos tėvas ar Admeto tėvas, tačiau ir žmonių, gyvenusių šalia koncentracijos stovyklų (konkrečiai - Treblinkos koncentracijos stovyklos) pavyzdys - visi gyvena tylėdami, kad už žodžius nebūtų nužudyti. Costello išveda paralelę tarp žydų holokausto ir iki pat šių dienų tebevykstančio gyvūnų genocido - ar tikrai norėdami išgyvent žmonės privalo žudyti? Tačiau Apolonia spektaklyje tampa archetipu. Net jei jos vardas ir teikia aliuziją konkrečią šalį ar tautybę, istorijos ir žmonių poelgių konkrečioje situacijoje universalumas drasko žaizdą kiekvieno viduje. Ir tam tikra prasme švari sąžinė gali būti sudrumsta. Kiekvieno.
„(A)pollonia" - tai Warlikowskio pateikiamas sąmonės srautas, provokuojantis ne konkrečius atsakymus, o tik dar daugiau klausimų. Antikos laikais žmogaus mirtis galėjo būti dievų bausmė ar jų lemtis. Ifigenijos mirties reikalavo dievai, Alkestidė atidavė save į mirties rankas dėl to, kad liktų gyvas jos vyras Admetas. Kažin, kaip šiandieninis tylusis Dievas turėjo reaguoti į Apolonios Machczyńskos mirtį? Ar antikoje žudymas turėjo alibi - dievai? O koks šiandieninis? Išgyvenimo mechanizmas ir tiek? Žudyk, kad nebūtum nužudytas? Ar aukokis, kad nebūtų paaukotas kitas? Ar Ifigenijos, Alkestidės ir Apolonios aktą tikrai galima traktuoti kaip pasiaukojimą? Šalia kiekvienos iš šių trijų moterų buvo dar vienas asmuo: išdavikas. Jei jo nebūtų buvę, ar Ifigenija savanoriškai būtų pasiūliusi aukoti save dėl Heladės? Ar Alkestidė būtų pati pasisiūliusi mirti vietoje vyro, jei jis nebūtų prašęs ar jei jo tėvas būtų sutikęs pirmas? Ar Apolonia, jei nebūtų paaiškėjusi tiesa apie žydų slėpimus, būtų dėl kažko aukojusis? Ar ji būtų aukojusis, jei pirmas tai padaryti būtų sutikęs jos tėvas? Ar Ifigenija vardan Heladės aukojosi taip pat, kaip šiandien dėl savo tautų aukojasi teroristai-savižudžiai? Tai klausimai - iš vienos pusės gali ypatingai ryškiai atspindėti šiandieną, tačiau tuo pačiu - tai universalūs klausimai, kurie gali išplaukti iš bet kurios epochos ar laikmečio. Tačiau šiandien kertinį motyvą Warlikowskis pateikia gana aiškų: o tu, aukotum(eisi)? Ar ne?
