Net kvapą užgniaužia ir kūnas pagaugais nueina, dar kartą nugirdus tariant tą nelemtą trumputį žodelį iš „k" raidės, kasdieniame mūsų leksikoje tapusį viskuo, kuo tik panorėsite: liūdesio, nevilties išraiška, savotišku kalambūru, pasiteisinimu, keiksmažodžiu, net grasinimu. Todėl, siekiant skaitytojus apsaugoti nuo galimo neigiamo poveikio, šis visuotinę psichozę keliantis vulgarizmas straipsnyje bus negailestingai cenzūruojamas.
Ir vis dėlto niekur nuo šios magiškosios „k" nepabėgsi - tyko ji už kiekvieno kampo. Ne „labas", ne „ačiū", ne „sudie" - visur tik „k****"! Laikraščiuose, radijuje ir televizijoje, benzino bakuose, knygynų ir parduotuvių lentynose. Ant pietų stalo, po stalu, darželinuko ir studento, artojo ir prezidento lūpose. Gerai, kad bent pastarąjį išsirinkome - juk šį kartą jis tikrai mus visus išgelbės. Na, o jei ir ne šįsyk, tai, be jokių abejonių, per kitą „k". Taip, taip - buvo jų anksčiau, tad bus ir ateityje. Tačiau, kad ir kaip pasuksi, - pas mus ji visuomet sunkiausia, stipriausia ir gajausia.
Bet, kaip sakoma, šunys loja, o karavanas eina. Tad ilgai nedvejojus teko pasileisti ta kryptimi, kuria pastaruoju metu lietuviškasis karavanas krypuoja intensyviausiai - į kaimyninę Lenkiją. Tik šį kartą ne skalsesnės (ar, tiksliau, pigesnės) duonos ieškoti, o su mūsų slaviškųjų kaimynų teatrine kultūra artimiau susipažinti, mat beveik visą gegužę vykusiame festivalyje „Varšuvos teatriniai susitikimai" buvo pristatoma įdomiausių Lenkijos teatrų sezono spektaklių panorama (nenorėdamas būti išvadintas veltėdžiu, savo visiškai nerimtomis užgaidomis negailestingai stekenančiu vargšą „k****nį" mūsų valstybės biudžetą, privalau pridurti, jog būrelio lietuvių kritikų ir kitų teatro žmonių išvyką finansavo Vilniuje įsikūręs Lenkų institutas, propaguojantis ir populiarinantis savo šalies kultūrą - begalinis ačiū jam).
Į Lenkiją atvykus kiek anksčiau nei planuota, pasitaikė puiki proga artimiau susipažinti su karo metais beveik nuo žemės nušluota, tačiau per stulbinamai trumpą laiką atstatyta šios šalies sostine ir jos kultūriniu gyvenimu. Varšuva - paradoksų miestas. Čia spaudos kioskuose greta bulvarinės spaudos ir pornografijos žurnalų pardavinėjami Konfucijaus ir Platono raštai, Chopino natų sąsiuviniai, čia susikerta Švento Kryžiaus ir Mikės Pūkuotuko gatvės, o įvairiausių teatrų, knygynų, antikvariatų, muziejų ir galerijų čia, rodos, ne mažiau nei greito maisto užkandinių. Ir turbūt ne veltui. Gegužės 16-ąją vykusi „Muziejų naktis", kurios metu įėjimas į visus muziejus ir galerijas buvo nemokamas, sulaukė tokio miestiečių dėmesio, apie kokį mūsų kultūrininkams tikriausiai - tik pasvajoti. Šeštadienio naktį Varšuvos centre įsikūrusios parodos šurmuliavo nuo lankytojų (daugiausia moksleivių ir studentų), o minties aplankyti daugelį ekspozicijų teko atsisakyti dėl begalinių eilių.
Prestižiniame miesto rajone, apsuptas užsienio valstybių atstovybių ir pasakiško grožio parkų, įsikūręs Zbigniewo Raszewskio teatro institutas privertė pasijusti savotišku našlaičiu iš trečiojo pasaulio šalies, kurios funkcionieriams į teatrą (ir apskritai į kultūrą) - paprasčiausiai nusispjauti. Teatro institutas, kartu su Adamo Mickiewicziaus institutu rengiantis „Varšuvos teatrinius susitikimus", ne tik organizuoja festivalius ir įvairias menines akcijas, bet ir leidžia scenos menus analizuojančią mokslinę ir grožinę literatūrą, propaguoja lenkų teatrinę mintį už šalies sienų (vieno iš jaunųjų instituto bendradarbių taip ir nepavyko įtikinti, kad kasmet Lietuvoje išleidžiamas teatrines knygas galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų). Raudonų plytų pastate veikia biblioteka, knygynas, vaizdo ir garso įrašų archyvas, netrukus duris atvers nedidelė salė, skirta, anot instituto vadovo Maciejaus Nowako, jaunųjų teatro menininkų eksperimentams. Lenkija - milžiniška šalis, tad ir jos rinka (tuo pačiu ir meno) nepalyginti didesnė. Tačiau juk tokios pat teatro meno institucijos gyvuoja ir gerokai mažesnėje Čekijoje, ir neką už Lietuvą didesnėje Slovakijoje... Tiesa, nemažai vilčių teikia sparčiai besiplečiantis Menų spaustuvės kultūrinis kompleksas Vilniaus senamiestyje.
29-ąjį kartą organizuojamame festivalyje „Varšuvos teatriniai susitikimai" pristatyti ryškiausi Lenkijos teatrų sezono pastatymai: Krystiano Lupos, Krzystofo Warlikowskio, Grzegorzo Jarzynos, Jano Klatos, Agnieszkos Holland, Mariuszo Trelińskio, Paweło Wodzińskio, Michało Zadaros ir kitų darbai. Sakoma, jog festivalį galima laikyti pavykusiu, jei jo metu pasiseka išvysti 2-3 įdomius ir kokybiškus spektaklius. Nors visų spektaklių pamatyti nebuvo galimybių (ypač gaila, jog taip ir neteko apsilankyti K. Lupos „Factory II"), šiuo požiūriu „Varšuvos teatriniai susitikimai" pavyko - J. Klatos „Dantono byla", G. Jarzynos „T.E.O.R.E.M.A" ir K. Warlikowskio „(A)pollonia", nors visi ir itin skirtingi, paliko gilų įspūdį. Jų, o ir silpnesni kitų režisierių sukurti spektakliai, leido susidaryti bent apytikslį šiandienos Lenkijos teatro, vienaip ar kitaip linkstančio į tautos istorinės praeities reviziją, paveikslą.
iliustracija
Turbūt simboliška pažintį su lenkų teatru pradėti nuo jauniausios režisierių kartos atstovo, dar ketvirtajame teatro režisūros studijų kurse besimokančio Radoslawo Rychciko darbo. Ne mažiau prasminga pirmajam „pasimatymui" pasirodė ir jaunojo režisieriaus pasirinkta medžiaga - prancūzų literatūros teoretiko ir filosofo Rolando Barthes´o esė „Įsimylėjėlių diskurso fragmentai" - iškėlusi iš pirmo žvilgsnio gana nemenką „meilės iš pirmo žvilgsnio" pavojų.
Šiaip ne taip įkopę į penktąjį 230 m. aukščio stalininio giganto - Kultūros ir mokslo rūmų - aukštą, kuriame įsikūrusi nedidukė kamerinė Varšuvos dramos teatro erdvė, išvystame lyg niekur nieko po sceną ir žiūrovų salę šmirinėjančius ir tarpusavyje besišnekučiuojančius keturis aktorius, dviprasmiškomis šypsenomis pasitinkančius kiekvieną atėjusįjį. Jauni aktoriai dar neprasidėjus spektakliui atvirai flirtuoja su publika, mėgina kiek įmanoma susiaurinti psichologinę ribą, skiriančią juos nuo žiūrovų. Nors ir kiek beletrizuoto, mokslinio R. Barthes´o teksto-paskaitos specifika savaip organizuoja ir aktorių vaidybą, primenančią tai brechtiškajai tradicijai artimą „atsiribojimo" strategiją, tai performatyvų kūno teatrą. Aktoriai iš karto pabrėžia, jog jie yra tik aktoriai, atlikėjai, kūrybinio proceso dalis - lygiai kaip ir žiūrovai, kuriems vietoj emocinio susitapatinimo su personažais ar situacijomis pasiūloma lygiomis teisėmis dalyvauti intelektualiniame, analitiniame procese.
Spektaklis, kaip ir R. Barthes´o kūrinys, yra sudarytas iš paskirų, aiškiais tarpusavio ryšiais ar kokia nors fabula nesusietų fragmentų, primenančių iki skausmo pažįstamų kino filmų ar meilės romanų ištraukas. Šabloniškose situacijose (nerimastingas mylimojo laukimas, aistringas prisipažinimas telefonu, su gėlių puokšte į pasimatymą lekiantis vaikinas ar klasikinis lyčių nesusikalbėjimas) atsidūrę aktoriai operuoja nuvalkiotomis klišėmis, penkias minutes be perstojo publikai kartojamomis tipinėmis frazėmis („myliu tave") demaskuoja kalbos, kaip meilės, išraiškos mechanizmo bejėgiškumą. „Noriu aprašyti meilę" - raudonais dažais užrašo vienas iš aktorių ant didelės baltos drobės scenos gilumoje.
Žodžiams netekus prasmės, lieka kūnas. Tačiau meilės objekto akivaizdoje kūnas nebepaklūsta protui, racionaliam veiksmui, įprastai žmogiškajai plastikai ir tampa išglebusiu, deformuotu, groteskišku mechanizmu. Kiekvienas spektaklio fragmentas, prasidedantis ramiu mėginimu nuoširdžiai kalbėtis, nusakyti meilę, ilgainiui pereina į mechanišką laviravimą šabloniškomis lingvistinėmis struktūromis, mėginimą stringantį žodį papildyti gestu, mimika ir galiausiai baigiasi makabrišką orgiją primenančiu konvulsijų tampomų nuogų kūnų šokiu arba isteriškai, tarsi nevalingai išrėkiamu banaliu popmuzikos šlageriu. Jaunas režisierius R. Rychcikas tartum teigia, jog meilės esmę išreikšti, kalbėti apie ją įmanoma tik peržengus įprastą, įvairiausiomis klišėmis apaugusią formą, atsitraukus nuo įprastų socialinių ritualų prie spontaniško, dažniausiai vulgaraus ir groteskiško kūniškumo.
Įprastą draminį vyksmą pakeitus tiesioginių loginių saitų neturinčia situacijų ir vaizduojamų būsenų virtine, itin svarbus tampa spektaklio ritmas. Deja, „Įsimylėjėlių diskurso fragmentų" muzikiniai, judesio bei šokio numeriai čia atrodo per ilgi. Juk kiekviena imituojama situacija - iki maksimumo apibendrintas, devalvuotas simbolis, nuotrupa, semantiškai kondensuotas fragmentas ar užuomina, o, pavyzdžiui, dainos karaokės versiją ar sceninio judesio etiudą būtinai reikia atlikti visą - nuo pradžios iki pabaigos. Todėl ritmas trūkčioja, sceninis vyksmas tampa panašus į gana tiesmuką plastinių kūno galimybių demonstraciją, todėl spektaklis ima varginti ir net erzinti.
B. d.
