Kai dabartinis Susisiekimo ministras televizijos laidoje ištaria, kad „Baltic Rail" projektas jau turėjo būti įgyvendintas, o dabar dar tik deramasi dėl jo, suprantu, kad valdžia ne tik nesirūpino juo - taip valdžia užkirto kelią į normalų šiandieninės civilizacijos teikiamą žmonių bendravimą ir idėjų keliones. Juk jei projektas jau būtų baigtas, galbūt net normalu būtų ir sėsti į traukinį ir pasiekti Varšuvą per porą valandų, o ne per devynias. Ir savomis akimis išvysti naują Lenkijos teatro įvykį taip, kaip dabar dar autobusais tebesikrato roko žvaigždžių fanai, kad patektų į koncertą Prahoje ar kitame Europos mieste (jau nekalbu apie dvimiesčio „Vilnius-Kaunas" esminę transformaciją - juos turėtų jungti ne pastatai, smegenų ar mokslo centrai, išsidėstantys šalikelėse, o laikas, leidžiantis pasiekti kitą miestą per mažiau nei valandą ar leidžiantis po spektaklio grįžti namo). Be tokių galimybių tebesame „apgaubti" izoliacionistinio savosios svarbos dangčio, esame saugūs bailiai įvertinti šalia sklandančias idėjas ir jų svorį. Deja, buvimas savame kiaute ne tik saugus - jis tiesiog veikia demoralizuojančiai ir narciziškai. Po daugelio kaimynystėje vykstančių teatrinių ir kultūros apskritai įvykių, tokių, kaip Krzysztofo Warlikowskio naujasis spektaklis „(A)pollonia", begalima pakartoti Ramunės Marcinkevičiūtės padarytą išvadą naujausiame „Kultūros barų" straipsnyje: „Šiuolaikinis Lietuvos teatras yra dar toks nekaltas." Teatrologė neištarė žodžio - nesubrendęs. Bet būtent toks jis atrodo po Warlikowskio kūrinyje keliamų idėjų mąsto ir raiškos.
Absurdiška būtų teisintis, kodėl reikia rašyti apie spektaklį, kurio bent artimiausios „Sirenos" neatveš. Tiesiog jis turi būti aprašytas bent dėl to idėjų užmojo, nors naivu tikėtis, kad po straipsnio kas nors sės į traukinį ir važiuos į Varšuvos Pragos rajoną, buvusios degtinės gamyklos teritorijoje įsikūrusį „Konesero" kultūros centrą (Menų spaustuvės gerokai didesnis analogas), kur dabar laikinai vaidinama „(A)pollonia". Galbūt vėliau spektaklis bus perkeltas į Warlikowskio sceną „Naujajame teatre" (www.nowyteatr.org), į kur jis išėjo iš „TR Warszawa", išsivesdamas su savimi daug pagrindinių aktorių ir palikdamas Jarzyną su jo emancipacijomis estetikos srityje. Warlikowskio preferencijos kitos ir pernelyg skirtingi tapo jų keliai.
***
Turbūt tiksliausia būtų atpasakoti, ką mes matome tame naujajame Warlikowskio kūrinyje, nors įvykių ir raiškos priemonių 4 valandų darbe tiek daug, kad suklysti nesunku. Bet svarbiausia čia yra idėjos ir iškeliami klausimai.
Spektaklio tekstas nupintas iš gausių ir itin skirtingų šaltinių - viskas prasideda pasakojimu apie Januszą Korczaką ir į koncentracijos stovyklą išvežtus vaikus. Po to šokama į Aischilo aprašytą Ifigenijos paaukojimą („Agamemnonas"), o per Euripido tragediją „Alkestis" grįžtama į Antrojo pasaulinio karo laikų tikrą atvejį, aprašytą žurnalistės Hannos Krall apsakyme „Suspėti prieš viešpatį Dievą", o dar nukeliaujama J.M. Cootzes romano „Elizabet Kostelo" pėdsakais ir Rabindranato Tagorės bei Jonathano Littello tekstais. Ir visi jie kalba apie tą patį: pasiaukojimą vardan kito.
 |
| Jacekas Poniedzialekas (Admetas), Magdalena Cielecka(Alkestis) ir Mirtis (Maciejus Stuhras). |
Korczakas nenorėjo vaikų išleisti į mirtį vienų ir į traukinį įlipo su jais. Hannos Krall apsakyme varšuvietė Apolonia Marczyńska (iš čia viena pavadinimo traktuočių) per karą slėpė žydus, bet turėjo bėgti, nes, kaip pasirodė vėliau, Pasaulio teisuolio medalio iškilmių metu, ją išdavę kiti žydai. Ir nors ją įsimylėjęs vokietis suteikė Apolonijos tėvui „šansą" - melagingai prisipažinti, kad jis slėpė, ne ji - tėvas kaltės sau neužsikrovė. Ar buvo ir liko nekalti žmonės, gyvenę aplink Treblinkos koncentracijos stovyklą ir neva nežinoję, kas už jos sienų dedasi ir kodėl taip šlykščiai dvokia kamino dūmai? Ar visais atvejais pareiga pateisinama, kaip kad mano Apolonijos išgelbėtos mergaitės sūnus, Izraelio kareivis, nužudęs palestinietį ir ištaręs „Antrąkart elgčiausi taip pat", ar jau Izraelio kareivis yra „moraliai aukščiau" nacių viršininko?
Visi šie klausimai jungiami eklektiškai, persipina vienas su kitu interaktyviomis scenomis - bet ne vien puikiai naudojamu video ar tiesiogine transliacija, kur ant didelės erdvės sienų matome kameriškai tiksliai vaidinančius ir kameros disciplinuojamus aktorius. Interaktyvumas Warlikowskiui yra beveik idėjinis klausimų perpynimas, lydimas Renate Jett ir jos grupės gyvai grojamų postroko „zongų". Iš vienos epochos drąsiai šokama kiton, ir taip prisikasama prie mūsų kultūros šaknų graikų mituose. Grįžęs iš Trojos karo Agamemnonas kiek patetiškai ima į detonuojantį mikrofoną rėkti žuvusiųjų per Antrąjį pasaulinį karą statistiką. Išvada - mirtis tada šienavo po gyvybę kas 4,06 sekundės. Ir kita išvada (nes Agamemnonas pats sutiko paaukoti savo dukterį Ifigeniją, kad grįžtų namo) - niekada nesakyk, kad nežudysi. Sakyk, kad pasistengsi to nedaryti. O karas nesibaigia niekuomet.
Tačiau patetikos visame spektaklyje nėra. Stulbina priešinga: Warlikowskis vienoje vietoje parodo tarsi televizijos laidos apklausą, kur aktoriai Jacekas Poniedzialekas ir Magdalena Cielecka kaip vyras ir žmona atsakinėja į tuo pačius klausimus. Atsakymai, vienas kito supratimas daug kur beveik idealus. Ji, besilaukianti ir mylinti žmona, - ir čia pat šokama į naują siužetą - yra Alkestis, ir sutiktų atiduoti savo gyvybę už vyrą Admetą. Į gyvenimo sceną ateinanti Mirtis (Maciejus Stuhras) šeimininkauja prie jų pietų stalo, ruošdama injekcijas su nuodais. Stebi paskutinę šeimos vakarienę drauge su viską filmuojančiu operatoriumi (tiesioginė transliacija visada fiksuoja laiko mirtį). Tokiomis „šiuolaikinimo" priemonėmis režisierius iš esmės kelia klausimą, į kurį reikia atsakyti be galo intymiai ir atsakingai: ne „kada nors", ne „apskritai", o - ar tu iš tiesų galėtum pasiaukoti kito vardan? Ar tu myli ir brangini ką nors labiau nei save? Klausimas smenga kiekvienam į jausmų ar smegenų centrus, ir nevalia atsakyti „iš inercijos" ar „korektiškos garbės". Prieš ištariant atsakymą stoja ilga tyla - Apolonijos tėvas į klausimą, ar slėpė žydus, tyli bent minutę. Tylą nutraukia spektaklio pertrauka, Apolonijos tėvas neišsižiojo.
Antroji spektaklio dalis prasideda ilga gyvūnų teisių gynėjos eksplikacija. Warlikowskis mėgsta metodą ex cathedra tiesiogine prasme - taip nuo katedros į žiūrovus/veikėjus „Angeluose Amerikoje" kreipėsi žydų rabinas ir senas komunistas. Čia gyvūnų gynėja bent 15 minučių sako ilgiausią monologą, prikaustydama visų akis prie jos gestų ir žodžių - varijuodama ne tik temomis apie eksperimentus su beždžionėmis, aprašytus Kafkos „Pranešime akademijai" bei lygindama gyvūnus, siekiančius vaisiaus ne dėl išlavinto proto pastangų, o kad nemirtų iš bado, su Treblinkos gyventojais. Aktorė tai sako tipinga, kone ideliai nukopijuota savimi besigėrinčios Hillary Clinton maniera, ir čia išgaunamas tas paradoksalus efektas, kai gali juokais lūžti nuo formos, bet kraupti nuo turinio. Ir vėl grįžtama atgal į mitą: pasirodęs Heraklis gali išgelbėti Alkestis, sugrąžinti ją Admetui. Heraklis - savimi pasitikintis kiek girtas kaubojus (nuostabus Andrzejaus Chyros vaidmuo), kurio dar laukia Augėjo arklidės, bet jis sutvarkys tuos reikalus, jis ramus. Leidžiasi į Hadą, kuris scenoje - už pleksiglaso įkurdintas tualetas, kuriame jau ant unitazo sėdi Oresto nužudyta Klitemnestra, o šis per „messendžerį" bendrauja su Apolonu ir kitais (ekrane rašoma „šiandieniškai" - @pollo), - Warlikowskis galingu epiniu pasakojimu net šiuolaikines priemones paverčia savotišku metafiziniu ryšiu. Bet Admetas jau, lyg negirdėdamas Heraklio, sako kalbą prie Alkestis karsto, o ši, prisikėlusi, staiga pakreipia tragediją kita puse: ne, ji nesiaukojo dėl Admeto, jai paprasčiausiai buvo gerokai pakyrėjusi ta namų aplinka ir rutina, todėl, nematydama kitos išeities, ir sutiko mirti „vardan". Neva vardan. Taip vėl nubraukiama ne tik patetika, bet ir meilės triumfas.
 |
| Pasaulio teisuolio apdovanojimo ceremonija. Magdalenos Hueckel nuotraukos |
Finalinis spektaklio „skyrius" vadinasi „Paskutinis Heraklio žygdarbis". Bet tai ne aukso obuolio atnešimas iš hesperidžių sodo, tai kur kas sunkiau - Pasaulio teisuolio apdovanojimo ceremonija, kuriai Heraklis/Chyra persirengia idiotišku klounu, TV šou konferansjė ir entuziastingai rėkia klausimus - „Irr kas jūsų motiną išdavė vokiečiams? Žydaiii? Kaimynaiii?" Paskutinis žygdarbis tebesitęsia per amžius - tai yra neišsprendžiamas bandymas surasti bendrą vardiklį, kaip po tiekos mūsų civilizacijų aukų ir žudynių sugyventi kartu. Finalinėje scenoje visi - jau tarsi šiuolaikiniai žmonės, o drauge ir Nowy Teatr aktoriai - sėdi bendrame bute, galbūt kibuce, ir šoka pagal čia pat grojamą muziką, geria, valgo. Kiek įmanomas tas bendrabūvis, kuriame, kaip puikiai suprantame, esam mes visi?
Spektaklio pavadinimu Warlikowskis vartalioja keletą prasmių - tai ir minėta įvykio „kaltininkė" Apolonia Marczyńska, ir dievo Apolono valdos, ir priešdėlis „a" kaip galbūt paneigiantis einantį toliau žodį - Polonia, Lenkija. Šis spektaklis - tarsi tiesioginė paties režisieriaus teatrinė eksplikacija, man ataidėjusi iš jo susitikimo su lietuvių žiūrovais per „Sirenų" festivalį po „Apvalytųjų": „Lenkai keturiasdešimt metų žinojo, kad tuos nusikaltimus padarė vokiečiai. Įvykus pokyčiams, laikraščiuose kildavo polemika, nes pasirodydavo informacija: visai nereikėjo vokiečių, kad lenkai imtų žudyti žydus. Lenkai ėmė mąstyti apie tai. Pusė Lenkijos įrodinėjo, kad tai melas. Kita pusė išgyveno baisų sukrėtimą.". Žydų klausimas Warlikowskiui aktualus, bet ne vien kaip tautos, o greičiau kaip Kito egzistavimo ir iš praeities atėjusios kaltės: „Reikia pasakyti, kad mes, jauni žmonės, turime perimti mūsų tėvų palikimą. Ir jeigu norime sukurti naują visuomenę, kuri turėtų žodžio laisvę, kur žmonės nemeluotų patys sau, reikia nebėgti nuo sunkių temų. Reikia atsakyti sau į sunkius klausimus. Pavyzdžiui: ką lenkai padarė su žydais? Man 35 metai, aš nuo to nebėgu, aš kalbu. Ir tada aš tampu lenku. Tada su manimi galima kalbėti apie tai, ką mes norime padaryti, o ne apie tai, ką nori papasakoti šitie pavargę tėvai ir seneliai. Jie gyveno pogrindinį (požeminį) gyvenimą, sistema juos smaugė, rusai, partija, komunizmas kamavo. O mes - be tų pančių. Mes švarūs. Ir todėl mes neturime gyventi tamsoje." (Teatras, 2004, Nr.4).
Tuo metu Warlikowskis kalbėjo stulbindamas savo energija klausytojus. Po penketo metų jis tai pakartojo scenoje. Tai žodiniai ir teatriniai išsisakymai žmogaus, kuris savo teatru nori būti ir yra pilietis, kuris rūpinasi ir naudojasi tuo, ką jam suteikia teatro menas. Jo teatras nėra nekaltas, t.y. naivus ar nebrandus. Jis pasakoja tai, apie ką reikia, kas rūpi ir ką skauda pasakoti. Jis tiesiogiai mus sužeidžia protinio, o kartais ir jausmų katarsio galimybe - ta, kuri ir pradėjo mūsų civilizacijos teatrinę kultūrą, o mes ją tęsiame, kartais vykusiai ir atsakingai, kartais šokdami.
