Dar nuo Anglijos karaliaus Artūro laikų istorijoje žeñklų vaidmenį atlieka Apvaliojo stalo posėdžiai. Režisierės Barbaros Wysockos „Dokumentinėje operoje apie Apvalųjį stalą" („Opera dokumentalna o okrągłym stole") karalių nebuvo. „Riterių" vaidmenis atliko komunistinės vyriausybės atstovai ir atstovai iš profesinės lenkų sąjungos „Solidarumas" („Solidarność"), 1980 m. inicijavusios streikus, davusius pradžią visuomeniniams, vėliau - ir politiniams judėjimams, pakeitusiems politinę santvarką 1989 m.
Smarkiai kylančios jaunosios režisierės Barbaros Wysockos opera vyko Lenkų teatro instituto salėje, kurios šoninę sieną puošė vaizdo projektorių rodomas užrašas: „Nėra laisvės be solidarumo". Operos veiksmo metu užrašo tekstas mažėjo, kol galiausiai liko tik žodis „nėra". Nežinia, ar jis iš dalies simbolizavo laisvės sąlygiškumą, ar tai buvo tiesiog šiuolaikinės multimedijos panaudojimas. Bet kurio atveju tas trumpas žodelis „nėra" tampa neblogu reziumė visai dokumentinei operai: nėra novatoriškų sprendimų, nėra vertimo, nėra interaktyvumo, nėra bendravimo tarp videoprojekcijų ir gyvų atlikėjų, nėra motyvų, sudominančių būtent dėl dokumentinės operos žanro.
Filmuota dokumentinė medžiaga iš „Solidarumo" bei tuometinės Lenkijos liaudies respublikos vyriausybės posėdžių ir rengiamų dokumentų istoriniam posėdžiui aplink Apvalųjį stalą, kuomet buvo nubrėžtos dabartinės šalies gairės buvo projektuojama ant galinės salės sienos, prieš ją - gyvą muziką atliekantys muzikantai, vokalistė Agata Zubel (sopranas) bei aktoriai Arkadiuszas Brykalskis ir Janas Peszekas. Valandos trukmės dokumentinė opera pateikia tarpusavyje nekomunikuojančias muziką ir dokumentiką, kurias gal net ir įdomiau būtų buvę stebėti pavieniui. Momentas, kuomet vokalistė ir pučiantis tūbą Zdisławas Piernikas atliko trumpą žmogaus ir instrumento dialogą galėjo būti vienas iš šios projekto leitmotyvų - skirtingų kilmių ir paskirčių obektų bendradarbiavimas, dialogai, pašnekesiai. Videoprojekcija - žmogus, žmogus - instrumentas, instrumentas - videoprojekcija. Tačiau, nepaisant visko, akyse bent reabilitavosi Lietuvoje organizuojama Naujosios operos akcija.
***
 |
| Tris kartus kartojama ta pati rytinė šeimos scena. S.Okolowicz nuotrauka |
Režisierius Grzegorzas Jarzyna 1998 m. tapo jauniausiu Lenkijoje teatro direktoriumi. Pastaruoju metu „TR Warszawa" teatras yra vienas populiariausių teatrų Lenkijoje, žiūrovus viliojantis ne tik garsiomis režisierių pavardėmis (Grzegorzas Jarzyna, Krzysztofas Warlikowskis, Janas Klata ir t.t.), talentingų aktorių trupe, bet ir balanso tarp naujų idėjų ir tradicijų išlaikymo.
Grzegorzo Jarzynos spektaklis „Teorema" („T.E.O.R.E.M.A.T.") pagal to paties pavadinimo Piero Paolo Pasolinio filmą pademonstravo subtilų gebėjimą laviruoti ant kičo ribos. Skirtingai nei Jano Klatos „Dantono byla", tokį pati uždavinį atlikusi kone „bjaurumo estetikos" forma, Jarzynos spektaklis siūlo hiperestetiką, kuomet kiekviena scena primena atskirą paveikslą - pastelinį, švarų, melancholišką. Spektaklis pradedamas hipnotizuojančia introdukcija: tris kartus kartojama ta pati rytinė šeimos scena: tarnaitė Emilija, dengianti stalą, makiažą besidaranti motina Liučija, prie popierių ant stalo palinkęs tėvas Paolo, lėtais judesiais plaukus besišukuojantys sūnus Pietro ir dukra Odeta. Kinematografiškai iš tamsos išnyrantys scenos-kadrai juda tarsi slow-motion tempu. Žiūrovas yra pastatomas į nekalto oportunistinio vojeristo poziciją ir turi teisę pasitenkinti paveiksliška scenų estetika ir ypatinga akimirkos energetika.
Liūdni ar nuo pasaulio malonumų atitrūkę šeimos narių veidai asocijuojasi su neparagautos nuodėmės ilgesiu ir monotonijos atbukinta dvasia. Netikėtai į 20 a septintojo dešimtmečio stiliaus pastelinių spalvų vilą erotikos įnešęs Svečias pakeičia šeimos gyvenimo sampratą. Atvykėlis į sceną atsineša kiek hipertrofuotą seksualumą, liaunu kūnu skleisdamas geidulingą energiją visiems šeimos veikėjams. Apatiškas, katiniškų judesių Svečias suvilioja visus vilos gyventojus paaugliškame savęs ieškojime pasimetusį sūnų, tėvą tarsi Dievą garbinančią dukterį, gražuolę žmoną ir ją atstūmusį darboholiką vyrą ir net dievobaimingą seną guvernantę. Per kūną Atvykėlis apčiuopia šeimos vidinius skaudulius ir kompleksus. Pačią pirmąją ant grindų „nukryžiuodamas" tarnaitę Emiliją, Svečias pakloja pagrindą tolimesniam jos virsmui šventąja. Somnambuliškame ritme skendinti šeima po kertinio lūžio jų gyvenime - Svečio viešnagės - ima kvestionuoti iki šiol tvirta laikytą vertybių sistemą, pajunta dvasinę tuštumą ir vienatvę.
 |
| Motinos pasidavimas Svečio žavesiui - bendras gėrìmas iš taurių, „užnuodytų" cigarečių dūmais. K.Dobrowskio nuotrauka |
Svečias labiau priminė ne demonišką gundytoją, o šventą žigolo, pavargusį nuo savo misijos ir pasiaukojimo jai. Tačiau Sebastiano Pawlako vaidinamo Svečio vien angelišku nepavadinsi. Nepažįstamasis gundytojas savo velnišką pradą atskleidžia ne laikysena, o suviliotųjų namiškių gyvenimo korekcija jam išvykus. Paragavę nuodėmės, šeimos nariai nebegali gyventi kaip anksčiau ir kiekvienas jų iš mechaninės lėlės virsta žmogumi - kenčiančiu, ieškančiu, pavargstančiu, taip keldami asociacijas su Prarasto Rojaus ilgesiu.
Minimalus teksto kiekis veda į bežodį bendravimą, šeimos narių išgyvenimus perteikiant vizualiai. Ypatingai patraukliai atrodė motinos pasidavimas Svečio žavesiui - bendras gėrìmas iš taurių, „užnuodytų" cigarečių dūmais. Tylios vidinės revoliucijos pradininkas Svečias sudrebina visų šeimos narių vidinius pasaulius. Tėvas, Motina ir jų vaikai tampa suluošintais, dvasios ramybės ar seksualinio pasitenkinimo ieškančiais žmonėmis, nuvargintais iki tol tikėtos tiesos trapumo. Spektaklio tema lygiai tiek pat gali būti buržua atstovų savos tuštybės suvokimas, santykio su savimi ir Dievu paieška bei bendro šeimos dvasinio lūžio paveikslas. Labai estetiškas paveikslas.
B.d.
