Paulius Ignatavičius
Europos teatro prizininkai Vroclave
Kovo 3 - balandžio 5 d. Vroclave buvo paskelbti Europos teatro apdovanojimai. Ryšium su tuo, kad UNESCO 2009 metus paskelbė Jerzy Grotowskio metais, Europos teatro apdovanojimai vyko mieste, kuriame Jerzy Grotowskis dirbo su savo trupe. Europos teatro prizas skiriamas menininkams, kurie savo kūryba skatina tautų tarpusavio supratimą bei pažinimą.
Šis tryliktą kartą teikiamas Europos teatro prizas (60 000 eurų) atiteko Lenkijos teatro įžymybei Krystianui Lupai. Festivalyje įteiktas ir XI naujosios teatro realybės prizas (30 000 eurų). Šį prizą pasidalijo Ãrpãdas Schillingas (Vengrija), Guy Cassiersas (Belgija), Pippo Delbono (Italija), Fransois Tanguy ir „Théatre du Radeau" (Prancūzija) bei Rodrigo Garcîa (Ispanija, Argentina). Europos teatro apdovanojimų festivalis vyksta nuo 1986 metų. Antrasis Naujosios teatro realybės prizas buvo įteiktas Eimuntui Nekrošiui, o aštuntasis - Oskarui Koršunovui.
Teatras, kuriame išsitrina ribos tarp tikrovės ir iliuzijos, kuris tampa pavojingas aktoriams ir žiūrovams, nes pretenduoja tapti intensyvesnis ir tikresnis už tą gyvenimą, kurį jie gyvena išėję iš spektaklio, yra įmanomas, bet tik subūrus aplink save žmones, kuriems gali patikėti savo intymiausias mintis, atverti savo baimes ir užkrėsti idėja, net jei ji utopiška. Vienas tokių režisierių yra Krystianas Lupa. Pamačiau du jo spektaklius: „Factory 2" - kolektyvinę fantaziją, inspiruotą Andy Warholo kūrybos, ir „Prezidentes" pagal Wernerio Schwabo pjesę (šiam spektakliui jau 10 metų), taip pat būsimo spektaklio apie įžymiąją aktorę Marilyn Monroe - „Persona Marilyn" - repeticiją.
Dabartinį Krystiano Lupos kūrybos etapą pavadinčiau biografijos menu. Sentimentalūs biografiniai filmai, idealizuojančios biografinės knygos, spektakliai, - visa tai, anot Lupos, tėra to žmogaus asmenybės sugriovimas, falsifikacija. „Ar aš esu tai, ką aš padariau, ar tai, ko nepadariau?" - klausia jis. Pats biografijos rašymas yra žmogaus apvogimas. Lupai įdomiau ne kalbėti apie žmogų, o į jį žiūrėti. Galbūt todėl jis ėmėsi savotiškos misijos įkūnyti scenoje jam įdomias istorines asmenybes. Lupa pats rašo spektaklio scenarijus, pats kuria savo spektakliams dekoracijas. Po Andy Warholo režisierių patraukė Marilyn Monroe, Georgijus Gurdžijevas ir Simone Weil.
„Ne kieno nors gyvenimas ar istorija, bet jo arba jos asmenybė su visu savo neišreiškiamumu", - sako Lupa. Ir išsirenka tokias asmenybes, kurios siekia peržengti ribas. Jam įdomios šių žmonių svajonės, jų savitaiga, saviapgaulė. Jis tyrinėja žmogų ir to neslepia. Aktoriui leidžiama atrasti jo paties asmenybės ir jo vaidinamo personažo asmenybės sankirtos tašką. Apie darbą su aktoriais kuriant spektaklį „Factory 2" Lupa kalba kaip apie nuotykį, rizikingą žygį, inspiruotą Warholo gyvenimo ir kūrybos. „Viskas, kas aišku, yra neįdomu. Juk tikrovė yra ten - tarp žodžių, tarp eilučių. Faktai - kalėjimas. Jei mes norime suprasti kitą žmogų, turime žinoti, ko jis trokšta, tai savotiškas privatumo pojūtis."
Spektaklyje „Factory 2" aktoriai scenoje egzistavo konfliktuodami su savo personažu. Bet tai nebuvo kova. Greičiau žaidimas. Jie žaidė teatru, balansavo ant plono lyno tarp suvaidintos ir išgyventos tikrovės. Daugelis spektaklio scenų buvo panašios į Warholo filmų improvizacijas su neprofesionalais. Repetuodamas Lupa pats tapo savotišku „Andy", kurį suvaidino nuolatinis jo aktorius Piotras Skiba, improvizuodamas su aktoriais panaudojo filmuotos medžiagos ir scenoje vykstančio veiksmo akistatą. Pavyzdžiui, aktorė, žiūrėdama filmuotą medžiagą, kurioje matė save verkiančią dėl sunkaus gyvenimo, apsupta į Warholo filmų peržiūrą susirinkusių popžvaigždžių, juokėsi ir vadino save kvaile. Tad kur tikrasis aš?.. Beveik visi spektaklio personažai maniakiškai geidė pamatyti savo atvaizdą ekrane. Kamera buvo naudojama kaip subjektas, prieš kurį kiekvienas galėdavo atsiverti, tapti „matomas". Viskas kvepėjo realybės šou, tuštybe, popžvaigždėmis.
 |
| Rodrigo Garcia. Nuotrauka iš moose.nl |
Žvelgiant iš dabartinio taško, suvokiant, koks stiprus yra realybės šou, apskritai televizijos ir kino poveikis šių laikų visuomenei, Lupos spektaklis skatino mane klausti: kokia vaizdo kameros reikšmė žmogui? Nori nenori prisimeni tą pojūtį, kada pamatai save ekrane. Ši „nauja realybė" žavi, įtraukia, keičia, fiksuoja menkiausią judesį, projektuoja tave kitiems. Kamera - tai savotiška masturbacija, akimirkos džiaugsmas, naujas narkotikas, leidžiantis patirti „kaifą" tiesiog matant save kitoje erdvėje, nors ją išjungus pasidaro nejauku nuo to, koks esi iš tikrųjų.
Pats Lupa nieko nesistengė kritikuoti, įteigti. Jis kėlė klausimus, kurie buvo svarbūs ir Andy Warholui: kas yra menas? Kas yra kūryba? Kur riba tarp meno ir nemeno? Lupa Warholo lūpomis spektaklyje tarsi klausia: kas aš esu? Kas yra tai, ką darau? Tik vietoj Oskaro Koršunovo „Hamleto" veidrodžių jis naudoja kamerą, kuri leidžia aktoriams žaisti, fantazuoti, improvizuoti, balansuoti ties riba tarp savęs ir personažo, ironizuoti save, gyvenimą, mirtį, žmonių tuštybę. Po aštuonių valandų spektaklio visa salė atsistojusi apie dešimt minučių plojo, gėlės, kurias gavo aktoriai ir režisierius, buvo paliktos scenoje prie nežinia iš kur atsiradusio manekeno, besilenkiančio žiūrovams. Jautei didžiulę trupės pagarbą pasirinktai profesijai, matei žmones, nepraradusius džiaugsmo vaidinti.
Lupos spektakliuose aktoriai taip giliai jaučia personažą, kad, atrodo, nebelieka ribų tarp aktoriaus asmeninio pasaulio ir to, kuris atsiranda scenoje, o sidabrine folija išklijuota scena kaip magnetas traukia pasilikti, žaisti gyvenimą ir niekada iš ten neišeiti. Pats Lupa aktoriaus darbą šiame spektaklyje apibūdina taip: „Tai slapta žmogaus fantazija - pasiskolinti kito žmogaus kūną ir išeiti linksmintis."
Kitas Lupos spektaklis „Prezidentės" ir grįžus į Lietuvą pamatytas spektaklio „Kalkverkas" vaizdo įrašas leido geriau suvokti režisieriaus pasirinktą kūrybos kelią. Lupai svarbu žmogaus neišreiškiamumas. Jis įdeda žmogų į jam nepalankią situaciją, ar tai būtų visiškas skurdas ir dvi senos tik apie praeitį ir savo svajones plepančios moteriškės („Prezidentės"), ar buvęs kalkių fabrikas, nuolatos triukšmą keliantys kaimynai ir invalidė žmona („Kalkverkas"), ar apleista fotostudija („Persona Marilyn"), - visada žmogus yra lyg kalėjime, iš kurio veržiasi ištrūkti, bet jam tai nepavyksta, nes kalėjimu tampa jo paties nesugebėjimas artikuliuoti savo mintis, norus, atskirti saviapgaulę nuo to, kas jis yra iš tikrųjų. Būtent į klausimą, kas yra žmogus, Lupa niekada ir neatsako. Jis provokuoja, ir aš pradedu galvoti, kad iš tiesų tai, kas esu, yra daugiau mano fantazija.
Juk žmogaus fantazija yra daug galingesnė ir įdomesnė už jo realius veiksmus, o galų gale, ar yra svarbu tai, ką mes vadiname tikrove, jei tai tik mūsų pačių sugalvota sąlyga, kaip ir pats teatras.
Kitas režisierius, kurį norėčiau išskirti iš festivalio dalyvių, yra italas Pippo Delbono. Programėlėje perskaitęs, kad bus rodomas spektaklis, kuriame dalyvaus fizines ir protines negales turintys žmonės bei iš gatvės paimti valkatos, suabejojau spektaklio verte. Bijojau to nejaukaus momento, kada scenoje viskas daroma nuoširdžiai, bet mėgėjiškai. Pasirodo, stipriai klydau.
 |
| Pippo Delbono (dešinėje). Nuotrauka iš e-teatr.pl |
Mačiau tris Delbono spektaklius. Visi vyko tą pačią dieną, visuose Pippo pats ir vaidino. „Sakoma, kad išprotėti yra gana sunku, o aš sakau - tai labai lengva", - per pirmąjį savo spektaklį-hepeningą „Teatro kelionės istorija" kalbėjo režisierius. Jam pačiam yra tekę gydytis beprotnamyje, ten jis ir sutiko vieną pagrindinių savo trupės aktorių. Bobo - tai Pippo Delbono gyvenimo kelionės draugas, kurčnebylys, kurį Pippo ištraukė iš Aversos beprotnamio. Vėliau jie ilgus metus dirbo kartu, kol Bobo kartu su Pippo pavyko suvaidinti keletą scenų. „Bobo reakcijos būdavo paprastos ir daug daugiau pasakančios nei aktoriaus profesionalo", - sakė Delbono. Vroclave juodu suvaidino Becketto pjesę „Belaukiant Godo". Vienas Delbono trupės profesionalus aktorius prie mikrofono skaitė tekstą, o Pippo kartu su Bobo, užsimaukšlinę skrybėles, be žodžių žaidė teatrą. Jie šoko, kalbėjosi ženklais, kvailiojo kaip vaikai, o visos reakcijos ir santykiai buvo aiškūs ir tokie paprasti, kad kilo klausimas, ar kartais profesionalai, giliai besikapstydami pjesėse, nebando atitolinti esmės. Mintis, kad Becketto pjesė yra tiesiog apie dviejų žmonių džiaugsmą leisti laiką kartu, jiems atrodo pernelyg paprasta, net banali.
Būtent tai ir darė Pippo su Bobo - džiaugėsi būdami scenoje. Čia išryškėjo unikali Delbono, kaip režisieriaus, savybė - gebėjimas derinti skaudžias temas su sveika ironija. Pippo ir Bobo patys gyvenime yra kaip Estragonas ir Vladimiras, belaukiantys Godo. Tiek daug džiaugsmo, pagarbos partneriui, teatrui ir sveikos, gyvenimą šlovinančios energijos plūstelėjo iš scenos, kad salė verkė ir juokėsi. Tokio „įelektrinto" spektaklio dar niekada nebuvau matęs.
Kitas Delbono darbas „Samdytų žudikų, teroristų laikas" - tai dviejų žmonių, netekusių artimųjų, susitikimas. Šiam spektakliui, kuris taip pat primena hepeningą, - 23 metai. Pippo su argentiniečiu aktoriumi Pepe Robledo pasakoja dvi realias, jų gyvenime nutikusias istorijas: Pippo avarijoje prarado draugą, Pepe´s sesuo žuvo per teroristų sprogdinimą. Istorijos nėra svarbios, svarbiausia tai, kaip jie kartu leidžia laiką, ironiškai komentuodami savo skausmą. Spektaklis panašus į gerai surežisuotą humoro vakarą, o tai padaryti tikrai be galo sudėtinga. Pamažu garsėjant muzikai ir tylant jų žodžiams, gęsta šviesos, ir scenoje matai išnykstančius du žmones, besikalbančius apie nieką.
Trečiasis matytas spektaklis net pranoko ankstesnius savo idėja ir jos atlikimu. Pirmuose spektakliuose scenografijos beveik nėra. Užtenka kelių kėdžių, juodos teatro dėžutės ir gero apšvietimo. Spektaklio „Laukinė tamsa" erdvė - balta, primenanti ligoninę. Scenoje stovi didelis prabangus rusvas krėslas, o galinė balta siena retkarčiais prasiskiria ir atveria juodą erdvę, iš kurios ateina skirtingi personažai. Spektaklis skirtas AIDS sergantiems žmonėms. Čia Pippo Delbono be baimės kalba apie mirtį.
Pradžioje pasirodo visus šiurpinantis, nepaprastai liesas aukštas vyras. Su kraupia balta kauke jis artėja link publikos, bet staiga sustoja ir prisijungia prie kitų visuomenės atstumtų, jau išsirikiavusių į eilę prie galinės baltos sienos. Visi laukia ateinančios seselės juodu peruku - „mirties", kuri, atsisėdusi nugara į publiką, šaltai skaičiuoja nelaimėlius. Pakvimpa tamsa, mirtimi, bandymu šokiruoti publiką, bet jau kitame epizode liesasis vyras atsisėda į prabangų krėslą, paprašo paleisti fonogramą ir nuostabiu balsu sudainuoja dainą „My way". Gražiai apsirengusi moteris padovanoja dainininkui gėlių. „Dabar mane pabučiuos", - išduoda publikai paslaptį aktorius. Ši Franko Sinatros ir daugelio kitų dainuota daina tapo viena iš spektaklio inspiracijų. „Dainos žodžiai man pasakoja apie viltį. Jie sako man, kad virš sunkaus pilko dangaus visada slepiasi saulė", - sako Delbono. Jis kalba apie mirtį, šlovindamas akimirką, kurioje gali gyventi. Jis visur ieško šviesos, ironijos, šypsenos.
Būtent tokie jausmai ir mintys apėmė mane pamačius kone paveikiausią viso festivalio sceną. Tyloje, tuščioje baltoje erdvėje bėgiojo du cirko klounai. Vieną jų vaidino Dauno sindromą turintis aktorius, kitą - anksčiau minėtas Bobo. Jie slėpėsi už baltų kulisų ir žaidė su žiūrovais slėpynes, netikėtai iškišdami galvas iš savo slėptuvių ir tarsi sakydami: „Ei, mes šypsomės jums. O kur jūs?" Norėjosi apkabinti režisierių ir padėkoti jam už tai, kad jis kuria teatrą, gydantį žmonių mintis. Supratau, kad Pippo spektakliai tėra menka režisieriaus gyvenimo ir darbo su ligotais, likimo nuskriaustais žmonėmis dalis. Jis jų neguodžia ir nedejuoja, bet stato su jais puikius spektaklius.
Iš festivalio laureatų sąrašo norėčiau išskirti dar vieną režisierių: tai Ispanijoje dirbantis argentinietis Rodrigo Garcîa. Su šio režisieriaus kūryba, kupina kapitalizmo ir globalizacijos kritikos, pirmą kartą susipažinau tarptautiniame festivalyje „Sirenos ´05", kur jis buvo pristatytas kaip „skandalingiausias" festivalio svečias. Lietuviai turėjo galimybę pamatyti jo „Ronaldo, McDonaldo klouno, istoriją". Scenoje buvo mėtomasi prekybos centruose nupirktomis vištomis, į tuštinimosi angą per piltuvėlį pilama kokakola, o po spektaklio, rėkiančio „apie keršto teatrą, kurio misija išplėšti žarnas romantiškam nuolatinio vartojimo mitui", tiesiog troškau nueiti į „McDonaldą" ir prisivalgyti, kiek širdis geidžia. „Antikapitalistinis, brutaliais instinktais paremtas skandalingasis teatras" tapo man vienu šlykščiausių atradimų. Vroclave Rodrigo Garcîa mėgino grįžti porą tūkstantmečių atgal, į romėnų teatrą, kuriame buvo kankinami gyvi žmonės. Kaip vieną iš spektaklio „Išbarstyk mano pelenus ant Mikio" („Scatter my Ashes over Mickey") raiškos priemonių jis pasirinko žiurkėnų kankinimą akvariume. Aktorius (šiais laikais, pasirodo, juo gali tapti bet kas, nors prisimenant Delbono draugą Bobo, su kuriuo jis metų metus tobulino keletą scenų, norisi Garcîai uždrausti rodytis teatre), traukė iš dėžutės žiurkėnus ir skandino juos akvariume, o šie, bejėgiškai besikapanojantys, buvo tiesiogiai filmuojami ir rodomi didžiajame ekrane. „Ritualą" lydėjo trūkčiojanti, garsi elektroninė muzika, šalia „tiesioginės transliacijos iš akvariumo", kitoje projekcijoje buvo rodomas kapitalistinę visuomenę kritikuojantis tekstas. Toliau sekė epizodas, kur du aktoriai „dulkino vienas kitam galvas" tiesiogine žodžio prasme. Kai miltuotas, nežinia kokiu baltu skysčiu nežinia kodėl apsipylęs „pabaisa-aktorius" gulėjo paslikas ant žemės ir neva nebegalėjo pakilti, persivartojęs kapitalizmo produktų, o jam prie rankų pirštų buvo pririštos varlės, kurios kankinosi šokinėdamos, neištvėrėme ir kartu su aktore Agne Šataite palikome salę.
Manau, kad teatro režisierius yra atsakingas prieš visuomenę už savo spektaklius ir nėra laisvas rinkdamasis raiškos priemones. Režisieriai, kurie pasitelkia smurtą, yra tiesiog nekūrybingos asmenybės, nes „sustatyti" šokiruojančią sceną yra taip pat lengva, kaip vištai nukirsti galvą. Bet „sensacingasis" Rodrigo paskatino mane susimąstyti, kodėl tokie spektakliai egzistuoja.
2008 m. Sofijoje vykusio 24-ojo Tarptautinio kritikų asociacijos (IATC, International Association of Theatre Critics) kongreso tema buvo „Teatras ir humanizmas šiandienos smurto pasaulyje". Šio kongreso pranešimai buvo įtraukti į Vroclavo festivalyje pristatytą knygą. Mano dėmesį patraukė mums gerai pažįstamo latvių režisieriaus Alvio Hermanio straipsnis „Speaking About Violence" („Kalbant apie smurtą"). Norėčiau pacituoti kelias jo mintis: „Jei viešos bausmės būtų praktikuojamos šiandien, galėtume būti visiškai tikri, kad jos susilauktų daug daugiau žiūrovų, nei dabar jų surenka teatrai. (...) Žiūrovai, nuo paauglių iki namų šeimininkių, mėgsta susitapatinti su nusikaltėliais arba bent jau su žmonėmis, kurie laiko rankose ginklą. Galima manyti, kad šiuolaikinė visuomenė geidžia juodžiausių savo ydų: teroro, naikinimo ir kraujo. Taip gali tikrai pasirodyti, jei pažvelgsime, kas vyksta Europos teatro scenose šiandien. Bet ar tai tiesa? (...) Kodėl teatro kūrėjai yra įsitikinę, kad geriausia bendrauti su auditorija naudojant agresiją ir smurtą? Kodėl teatro profesionalai, kurie bendraudami su savo šeimos nariais stengiasi išvengti agresijos, mano, kad kaip tik agresija, smurtas yra geriausias būdas bendrauti su publika?.."
Galbūt smurto geismas slypi pačioje žmogaus prigimtyje? Galbūt sterilioje ir hermetiškoje visuomenėje atsiranda poreikis patirti šiurpinančius, bauginančius, šlykščius išgyvenimus, stipresnius, nei mums gali pasiūlyti rutinos suėstas gyvenimas. Būtent teatras yra erdvė, kur smurto prigimtis gali tapti tyrimo objektu. Tad ačiū Garcîai, kad privertė susimąstyti bent apie tai.
Europos teatro apdovanojimai baigėsi kuklia ceremonija. Čia karaliavo ir visas publikos simpatijas pelnė Krystianas Lupa. Kitiems penkiems režisieriams dėmesio buvo skirta nepalyginti mažiau. Eidamas atsiimti savo prizo prancūzų režisierius Fransois Tanguy netyčia paslydo scenoje, salė nuščiuvo, o jis ramiai priėjo prie mikrofono ir pasakė: „Tai buvo atsitiktinumas, gyvenimas - tai atsitiktinumas, teatras - tai atsitiktinumas. Ką dar turėčiau pasakyt? Vienas, du, trys... baigiau."
