Liuda Jonušienė
Gegužės 5 dieną municipaliniame Panevėžio „Meno" teatre bus rodomas ką tik čia pasibaigusio V kamerinių spektaklių festivalio laureatų spektaklis. Prieš tai, žinoma, bus apdovanojimai, nedidelėje erdvėje aidės plojimai, bus daug festivalio vertinimo komisijos narių, šeimininkų ir svečių sveikinimų, palinkėjimų, šiaip gražių ir prasmingų žodžių.
Jau jokia paslaptis - laureatais pirmą kartą tapo šeimininkai, parodę ir po apdovanojimo dar kartą rodysiantys praeito sezono premjerą - Rimo Morkūno režisuotą P.Shafferio pjesę „Equus".
Šis faktas šiek tiek ypatingas, nes pagrindinio vaidmens atlikėjui, J.Balčikonio gimnazijos abiturientui Martynui Klementjevui tai buvo aktorinis debiutas. Ir, sprendžiant tiek iš žiūrovų, tiek iš festivalio žiuri reakcijos, visai neprastas.
Daugiau kaip per dvi savaites trijų miesto teatrų salėse panevėžiečiams iš viso parodyta iš visos Lietuvos suvežtų 15 kamerinių dramos, komedijos, šokio, pantomimos, vieno aktoriaus spektaklių, o taip pat atskirai nevertintų, bet labai šiltai sutiktų vaikams skirtos dramaturgijos pastatymų.
Per 5 egzistavimo metus iš nedidelio ir gana atsitiktinio daigelio festivalis išaugo į įdomų ir savitą reiškinį, kurį šiemet globojo pats kultūros ministras, pasirodęs nedidukei teatro bendruomenei de facto, festivalio programai persiritus į antrąją pusę.
O jau pačią pirmąją dieną, kuri buvo „okupuota" Vilniaus keistuolių, parodžiusių du spektaklius - vaikams - „Interviu su šlykštukais", o vakare - Aido Giniočio režisuotą vieną naujausių pastatymų, M.Schisgalo „Mašininkus", tapo aišku, kad dėl festivalio prizo rungsis brandūs ir įdomūs teatrų darbai. Reikia pasakyti, kad „Mašininkai" su Aldona Vilutyte ir Daliumi Skamaraku ilgokai pirmavo simbolinėje kovoje tiek dėl pereinamojo prizo, tiek dėl didžiausių žiūrovų simpatijų.
Vėliau buvo ir daugiau spektaklių, kurie per baigiamąjį aptarimą pretendavo į festivalio geriausiojo vardą. Tai ir Nacionalinio dramos teatro kamerinis tragifarsas, S.Mrožeko „Našlės"; ir pernykščio laureato, Kauno kamerinio teatro netradicinė pjesė, K.Kostenko „Hitleris ir Hitleris"; ir Kauno valstybinio dramos teatro skalpelio pjūvio komedija, M. von Mayenburgo „Bjaurusis". Tačiau paskutinįjį vakarą „Meno" scenoje šeimininkų parodytas „Equus" vainikavo ne tik festivalį, bet ir visas diskusijas dėl jo laureato vardo.
Nieko nuostabaus, kad ypač provincijoje spektaklio sėkmę didele dalimi lemia ryškūs vardai. (Laimei, skambantys nebūtinai vien per televiziją.) Panevėžiečiai per trumpą laiką turėjo progos pamatyti tokias spalvingas asmenybes, kaip S.Balandis, M.Jampolskis, A.Rubinovas, G.Ivanauskas, J.Urnikytė, A.Mažonas, A.Tamulytė, S.Šidlauskas, V.Fijalkauskas ir nemažai kitų puikių aktorių. O šiems, manau, buvo smagu žinoti, kad tarp žiūrovų visą tą laiką buvo šių metų Padėkos Auksiniu scenos kryžiumi apdovanotas jų kolega Stasys Petronaitis, garsieji J.Miltinio auklėtiniai Regina Zdanavičiūtė, Valdas Jatautis, Eleonora Matulaitė, Eleonora Koriznaitė.
Kad ir kaip džiugiai čia jums apie viską pasakočiau, turiu pripažinti, kad iš esmės Panevėžyje nenutiko nieko itin sukrečiamo, nenušvito joks teatrinis apsireiškimas, negimė jokia legenda. Tačiau teatro mėgėjams tai buvo puikios pavasario dienos, jaukūs susitikimai su pamėgtais ir naujais režisieriais, su seniai mylimais aktoriais ir kylančiomis scenos žvaigždėmis, su skirtingais vaidybos meno žanrais ir šiuolaikine tarptautine dramaturgija. Jausmas toks, tarsi pabuvota jaukiame kambaryje prie židinio, maloniai skleidžiančio šilumą ir žadinančio šiek tiek primirštus gerus jausmus. Gal toks ir yra kamerinio teatro pašaukimas?
Gaila tik, kad patys teatralai nebeturi kažkada seniau egzistavusios galimybės tokių festivalių metu pamatyti kolegų darbų, pabendrauti ir tiesiog pagyventi savo profesinės šventės atmosferoje.
Beje, renginio Panevėžyje estafetę iškart perima Kauno kamerinis teatras, savo mieste rengiantis jau tarptautinį monospektaklių festivalį. Panašu, kad mažos erdvės, keli ar net vienas aktorius scenoje ir vos keliasdešimt žiūrovų slėpiningoje salės prietemoje - savo gilumu ir atradimų džiaugsmu, o dar labiau subtilia vidine prabanga, pagaliau pigesniais bilietais, jaukumu ir nepretenzingumu vilioja tiek kūrėjus, tiek organizatorius, tiek žiūrovus. Tuo ir pasidžiaukime laikais, kai džiaugtis turime labai mažai kuo.
