Jaunosios kartos režisierius Albertas Vidžiūnas Šiaulių dramos teatre režisuoja Jono Fosse´o „Vieną vasaros dieną". Premjera numatoma balandžio 25 ir 26 dienomis. Scenografijos autorius - Albertas Vidžiūnas, kompozitorius - Antanas Jasenka, spektaklio choreografija - Vestos Grabštaitės, kostiumų dailininkė - Jurga Sutkutė, vaidina Vilija Paleckaitė, Virginija Jakštaitė, Monika Šaltytė, Viktorija Krivickaitė, Danguolė Petraitytė, Mindaugas Jurevičius, Povilas Liubinas, Aurimas Pintulis.
Režisierių ALBERTĄ VIDŽIŪNĄ kalbina SVAJŪNAS SABALIAUSKAS.
Albertai, gyveni Vilniuje, bet per trejus metus Šiauliuose statai trečią spektaklį. Kuo traukia Tave šis miestas?
Jei būtų XVII amžius, galėčiau pasakyti, kad Šiaulių dramos teatras yra mano mecenatas (juokiasi - aut. past.), kur galiu ramiai kurti, augti, ieškoti, klysti.
Kiekvienas jaunas kūrėjas turėtų susirasti teatrą, grupę žmonių, kurie leistų nesiblaškant, beprasmiškai neaukojant energijos, stabiliai vienoje vietoje dirbti su tais pačiais žmonėmis.
Dvejus metus blaškiausi po įvairius teatrus, nepriklausomus projektus, kol priėjau aklavietę ir supratau: taip toliau tęstis negali. Išblaškyta daug energijos, nekalbant apie kūrybinę. Naujas žmogus, atėjęs į teatrą, dažnai susiduria su įtarumu, nes neturi tų kreditų, kokius turi vyresni režisieriai. O tada, kai tavimi nepasitikima, niekas negali gimti.
Šį kartą režisuoju norvego Jono Fosse´o pjesę „Vieną vasaros dieną". Tai pjesė apie tragišką šeimos likimą. O kiekvienas kūrėjas pasąmoningai siekia bet kokioje tragedijoje skleisti pozityvią energiją.
Seniai domėjausi J. Fosse´o kūryba. Ir džiaugiuosi, kad būtent Šiaulių dramos teatre pristatysime šį dramaturgą.
Ar nesijaučia jaunas kūrėjas didžiųjų Lietuvos režisierių Rimo Tumino, Oskaro Koršunovo, Eimunto Nekrošiaus šešėlyje?
Susidaro kurioziška situacija: atrodytų, kad mes, jaunieji kūrėjai, turėtume jausti šešėlius, bet, pasirodo, autoritetą turi nugalėti ne režisieriai, aktoriai ir net ne žiūrovai, o kritikai. Ir didžiausia problema, kad to nevyksta. Aktoriai dirba su jaunais ir su pripažintais režisieriais. Žinoma, jie vertina darbo kokybę ir kartais būna negailestingi.
Lietuvoje dabar ir šlavėjas, ir prezidentas kalba apie sunkmetį. Ar teatre taip pat sunkmetis ir krizė jaučiama? O gal krizė - tai tik išpūstas burbulas?
Pasirodysiu ciniškas, bet man patinka krizės. Pasižiūrėkime, kokius penkerius metus viskas augo kaip ant mielių. Niekas net nepaklausdavo: kaip tau sekasi, ką tu veiki ar veiksi? O krizė suardė begalinį bėgimą ir skubėjimą.
Ši isterija „suvalgė" daug menininkų: insultai, infarktai, mirtys. Dabar galima ramiau apie viską pagalvoti ir pasakyti: ne...
Smėlio piliai sugriuvus, pamatai, kas apsimetinėjo, kas buvo netikra. Sunkmetis - kaip filtras visuomenei, žiaurus, bet būtinas.
Buvo atsiradęs išglebimas, o dabar žmonės vėl pradeda stiprėti. Juk ne nuliukai sąskaitoje mus daro geresnius. Tik blogai, kad krize dangstosi piktavaliai. Žinau ne vieną atvejį, kai piktnaudžiaujama krize: mažinami atlyginimai, nepradedami nauji darbai. Ir nesvarbu, kas tą krizę sukėlė: bankai, žydai ar masonai.
Ar teatras Lietuvoje, siaučiant krizei, netaps tik pramoga? Ar nebus taupoma ir statomos tik pramoginės pjesės?
Graudu, kai pamatau, ką Vilniaus teatrai „eksportuoja" į kitus miestus. Turi puikių spektaklių, bet veža, grubiai tariant, prastus. Gal mano, kad provincijoje gyvenantys žmonės kvailesni?
Nenoriu būti blogas pranašas, bet tas pramoginis balaganas po kokių penkerių metų atsisuks prieš juos pačius. Tvirkinti žiūrovus - pavojinga.
Koks Lietuvos teatras? Viską pasako lietuviškos dramaturgijos festivalis „Versmės", kuriame nedalyvauja mūsų didieji režisieriai. Sakau tai be jokios ironijos. Gal per prasta kompanija? Ar lietuviai neturi įdomios dramaturgijos, o gal pinigų mažai?
Liūdna, kad atsiranda keisti riboženkliai. O režisieriai kaip krepšininkai: kuo geresnis - tuo toliau nuo Lietuvos.
Ar junti, gyvendamas Vilniuje, kad jis šiais metais tapo Europos kultūros sostine? O gal Vilnius - Europos gūdi kultūrinė provincija?
Žinoma, kai Šiaulių teatro trijų metų biudžetas iššaudytas fejerverkais nušviečia Vilniaus baroką - atsiveria daug statybinio broko. Naujametė kultūros sostinės kulminacija - Hoffmanno ,,Spragtukas" - renginys, kuris anksčiau buvo sukurtas vienai telekomunikacijų bendrovei pasismaginti ,,Siemens" arenoje, bet pristatomas kaip originalus, o jo kūrėjai reklamoje neminimi.
Neturiu nieko nei prieš Hoffmanną, nei prieš „Spragtuką", nei prieš kūrėjus, bet viską reikia vadinti savo vardais.
Režisierius Cezaris Graužinis, įrodęs, kad su gera kompanija ir sauja žemių galima sukurti puikų spektaklį, puikiai iliustruoja Europos kultūros sostinės statybų broką.
