Ligonį lydi į mirties slėnį

2009-03-25 Lietuvos rytas, 2009 03 25
„Oskaras ir ponia Rožė” Donatas Švirėnas, Elena Gaigalaitė. Valentino Klimo foto

aA

Aušra Pilaitienė

E.Gaigalaitė tokią teigiamą heroję kūrė pirmąsyk

Lietuvoje retai vienu metu būna rodomi du spektakliai, pastatyti pagal tą patį kūrinį. Dviejų režisierių dėmesio nusipelnė Erico Emmanuelio Schmitto apysaka „Oskaras ir ponia Rožė".

Klaipėdos dramos teatre šį kūrinį pastatė Povilas Gaidys, o Vilniaus „Domino" teatre - Cezaris Graužinis. Klaipėdos žiūrovai galės šiuos spektaklius palyginti. P.Gaidžio darbas per Teatro dieną bus parodytas Klaipėdos muzikiniame teatre, o C.Graužinio kūrinys - kovo 31 dieną Klaipėdos koncertų salėje.

Klaipėdos dramos teatro aktorė 75 metų Elena Gaigalaitė scenoje sukūrė daugiau nei 120 vaidmenų, tačiau tokia teigiama heroje - močiute Rože spektaklyje „Oskaras ir ponia Rožė" - virto bene pirmąkart. Per 53 metus teatre aktorė nestokojo darbo ir stebisi, kad didžiausius vaidmenis režisieriai jai skyrė po šešiasdešimtmečio, kai jau atrodė, jog dainelė sudainuota.

Apie naujausią vaidmenį su E.Gaigalaite kalbėjomės jos namuose. Per pirmąjį „Oskaro ir ponios Rožės" spektaklį aktorė susilaužė koją. Čiurna dar nespėjo visai sugyti, todėl moteris nerizikuoja be reikalo išeiti iš namų.

- Kai kas sako, kad močiutės Rožės jums net nereikėjo vaidinti, nes tokia ir esate - nuoširdi, atvira.

- Viską rėžiu tiesiai. Dėl to atvirumo ne kartą nukentėjau. Gal geriau kartais patylėti. Bet nemanau, kad esu panaši į močiutę Rožę. Aš iki šiol dažniau kurdavau neigiamus vaidmenis, pasiutusias moteris, tačiau visada bandžiau jas suprasti, suvokti, kodėl jos tokios, ieškoti gėrio pradų. Juk negali žmogus būti vien juodas ar baltas.

Rožė - labai jau teigiama. Nepasakyčiau, kad buvo sunku ją kurti, bet iš pradžių jaučiausi keistai. Kodėl būtent ją pamilsta vėžiu sergantis vaikas? Ji paprasta ir žemiška. Kai vaikui lieka gyventi dešimt dienų, apsimetinėti nėra kada.

- Oskarą vaidino tik antrą sezoną teatre dirbantis Donatas Švirėnas. Ar amžiaus ir sceninės patirties skirtumas netrukdė dirbti?

- Donatas tiko šiam vaidmeniui. Jis labai šiltas ir nuoširdus. Po repeticijų išgerdavome arbatos, pasišnekėdavome.

- Spektaklyje jūs - šalia vėžiu sergančio Oskaro. Ar tikrame gyvenime teko ką nors panašaus patirti?

- Mano brolis mirė nuo kraujo vėžio. Žinojau diagnozę, bet neišsidaviau, raminau, kad viskas bus gerai, o išėjusi už durų verkdavau. Taip ir užgeso nesužinojęs tiesos.

Kiekvienas atvejis - skirtingas. Oskaro tėvus pribloškia žinia apie sūnaus ligą, iš pradžių jie sutrinka, išsigąsta, nežino, kaip elgtis. Paskui viskas susidėlioja į savas vietas. Tikiuosi, kad kas nors, atsidūręs sunkioje situacijoje, prisimins močiutę Rožę. Galbūt ko nors pasimokys.

- Ne vienas jūsų vaidmuo jau buvo pavadintas gulbės giesme, o jūs vis dar kuriate naujus.

- Anksčiau trūkdavo įdomių vaidmenų vyresnio amžiaus moterims, nes aktorės greitai buvo nurašomos, o dabar atsiranda labai spalvingų vaidmenų. Iki šiol nesukdavau galvos, kiek man metų. Dabar, kai kas nors iš bičiulių miršta, kartais palyginu su savimi.

Bet vaidina ir vyresni. Maskvoje buvo rodomas spektaklis, kuriame vaidino garsūs garbaus amžiaus sulaukę rusų aktoriai. Kai kurie neprigirdėjo. Iš kulisų jiems duodavo ženklą, kad jau laikas sakyti savo tekstą, - pašviesdavo žibintuvėliu. Žiūrovai to nežinojo ir plojo už puikią vaidybą.

- Kaip ištvėrėte skausmą, kai per premjerinį spektaklį lūžo koja?

- Skaudėjo stipriai, negalėjau priminti. Atsisėdau į Oskaro invalido vežimėlį. Manau, žiūrovai net nesuprato, kas atsitiko. Baigėme vaidinti ir mane greitosios pagalbos automobiliu išvežė į ligoninę. Neišeinu iš namų. Liūdnoka, nes mėgstu bendrauti, būti su žmonėmis.

Tačiau yra ir pliusų. Kai seniau manęs klausdavo, ar vyras atneša kavos į lovą, sutrikdavau. O dabar galiu drąsiai sakyti - atneša.

- Su P.Gaidžiu nugyvenote visą gyvenimą. Ar sulaukdavote jo vertinimų po spektaklių, kuriuose vaidinote?

- Povilas viską išsako per aptarimus prie visų, o namie apie darbą nekalbame. Kartais man net pikta, kai nesulaukiu jokios reakcijos. Tik sūnus Žilvinas atviresnis.

- Teatro gerbėjams įsiminė dar vienas jūsų vaidmuo „Prisirpusiose mėlynėse". Penkios elegantiškos damos linksmindavo publiką populiarių lietuviškų estradinių dainų šaržais.

- Nebėra „Mėlynių", liko tik gražus prisiminimas. Tai prieš mano 60 metų jubiliejų spontaniškai atsiradęs vokalinis teatro artisčių kvintetas. Buvome populiarios, kviesdavo į Vilnių, kitus miestus.

Aktorė vaidina ir teatre, ir kine

* E.Gaigalaitė gimė 1933 m. Dotnuvoje. Baigė Lietuvos valstybinę konservatoriją. 1956-1962 m. - Marijampolės dramos teatro aktorė. Nuo 1963 m. - Klaipėdos dramos teatro aktorė.

* E.Gaigalaitė nusifilmavo V.Žalakevičiaus ir M.Giedrio filme „Kol nevėlu" ir G.Beinoriūtės juostoje „Egzistencija".

* Naujausi E.Gaigalaitės vaidmenys teatre: Marlena (T.Dorno „MarLenė", rež. S.Poškus), Sesilė Robson (R.Harwoodo „Kvartetas", rež. P.Gaidys), Mokytoja (K.Sajos „Žemaičių stiprybė", rež. K.Macijauskas), Močiutė Frachlon (M.Carr „Mėja", rež. G.Padegimas).

LRYTAS.LT

Komentarai
  • Atminties sluoksniai operoje

    Laiškuose nagrinėjome operos žanro kaip atminties saugyklos idėją, operos analizę kaip archeologinį tyrinėjimą, žanro poveikį miestams ir visuomenėms, aptarėme naujosios operos bruožus.

  • Liūdnumai ir malonumai

    Man atrodo, kad abu spektakliai – „Stand-up’as prasmei ir beprasmybei“ ir „tremolo“ – tai tas išvažiavimas prie išdžiūvusių ežerų, kur sudėtos mažutės žmonijos paslaptys.

  • Latviško Art deco spindesyje – Lietuvos teatro blyksniai

    Pasivaikščiojimas po parodą „Ludolfs Liberts (1895–1959). Hipnotizuojantis Art Deco spindesys“ – lyg sugrįžimas į idealizuojamą Latvijos (taip pat ir Lietuvos) kultūros aukso amžių.

  • Iš bloknoto (53)

    Net saldu skaityti apie spektaklio gimimą nuo pat pirmo, lyg ir visai netikėto, sumanymo blyksnio iki pabaigos, kuri visuomet siejama su publikos reagavimu ir vertinimais.

  • Iš bloknoto (52)

    Buvau dėl to, kad tokie susitikimai kalėjime – drąsus jaunų menininkų sumanymas, kad abiejose stalelio pusėse buvom žmonės, tik skirtingų likimų, ir gali būti, kad ir tas laisvasis, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, gali tapti nelaisvas.

  • Iš mūsų vaidybų (XXIII)

    Suprantu, kad teatrui priimtinesnis tas, kuris labai ankstyvoje stadijoje turi (beveik baigtą) formą, apima mažas finansines ir emocines sąnaudas. <...> Tačiau duoklė teatrui kartais kažką gali atimti ir iš paties kūrėjo.

  • Kelionė link žmogaus balso

    Nepaisant nepatenkintų lūkesčių, Philipo Glasso „Kelionė“ Klaipėdoje tapo ne tik kultūriniu įvykiu, bet ir drąsia šiuolaikinės operos interpretacija Lietuvos scenoje.

  • Festivaliui pasibaigus

    Iš kuklaus žanrinio renginio „Com•media“ Alytuje tapo gana solidžiu festivaliu su gausybe konkursų, kūrybinių dirbtuvių, atskiromis vaikų, jaunimo, suaugusiųjų programomis ir užsienio svečių darbais.