Virusas „cezaris”: suomiški simptomai

Oklahomos žiūrovo užrašai

Pradžioje atėjo rimtas suomis ir mus užrakino, pas­kui vaizdžiai parodė, kaip puikiai pjūkliukai sutvar­ko neklusnius mobiliuosius telefonus - pažiro žiežirbos ir pasklido nemalonus kvapas. Tačiau užspeisti į kampą ar iškritę iš įprasto santykių modelio nepasijutome - Oklahomos* teatralų taip lengvai iš vėžių neišmuši. Juk visko jau būta - perėjome per ugnį, per vandenį, per kraują ir jo pakaitalus, turime pagrindo vengti pirmųjų salės eilių, mokame prisiploti prie Nacionalinio Okla­homos teatro pasienių, kai po salę šmirinėja aktoriai, neva griaunantys „ketvirtąją sieną".

Droviai pagyvėjame kaskart, kai esame įtraukiami į žaidimą. Teatriniu požiūriu jis visiškai paprastas, atviras ir naivus: iš „kafkiškos" tamsos išnirę džiugiai spalvingi personažai neapsimetinėja, kad jų akys mato ne mus, tvarkingai susėdusius žiūrovus, o, tarkim, pievelėje be­siganančias avis, geležinkelio stotį, į kurią jie su lagami­nais kaip tik ir atvyko, ar šviesų rytojų, o gal piktą lemtį. Ne, jie iš tikrųjų matė mus, net bandė pagauti žvilgs­nį. Matė ir Menų spaustuvės Juodosios salės sienas, ko gero, įvertino jos dydį, suskaičiavo žiūrovų vietas. Dar išsiaiškino, kad nei per šoninius kulisus, nei kaip nors kitaip iš čia neišeisi, be to, ir durys užrakintos - vienas iš jų nuėjo ir patikrino. Tada paklausė: ar čia Oklahomos teatras?

Ko gero, Cezario Graužinio suomiškojo spektaklio „No Return" vienas žaviausių bruožų tas, kad bėgant teatriniam laikui vis labiau aiškėja, jog atsakyti į šį klausimą galima tik teigiamai. Ir tai yra ne tik Helsin­kio „Viirus" teatro gastrolių leitmotyvas, bet ir mūsų tikrovė. Mūsų todėl, kad šis teatras dosniai ja dalijasi, o (dar labiau) todėl, kad tokia ji iš esmės ir yra. Nesku­briai riedant kontrapunktų, paralelių ir kitų „triukų" bėgiais, peizažai darėsi vis labiau atpažįstami visais atžvilgiais - nuo teatrinio iki egzistencinio.

Du skirtingi, nevienodai paveikūs, lietuvių režisie­riaus spektakliai švediškai kalbančiame Suomijos teatre įdomūs ne tik dėl galimybės palyginti teatrines moky­klas, modelius ir požiūrius, ne tik dėl intrigos pamatyti tai, kas sukurta ne mums (tokia gan tradicinė „kompa­ratyvistika" lindo į galvą, kai žiūrėjau kiek schematiš­kesnį „Kaligulą"). Svarbiausia tai, kad Menų spaustu­vėje Cezaris Graužinis ir puikūs „Viirus" aktoriai abu vakarus užmezgė atvirus ryšius su žiūrovų sale, ironi­zuodami išankstinius mūsų nusiteikimus, suvokimo štampus, gudriai pasitelkdami ritmus, pakartojimus, kitus įrankius ir subtilesnį, neišsyk susekamą žaidimą, pabrėždami sąlygiškumą ir gyvas iliuzijas.

Tokios komunikacijos šifrą ir partitūras Cezaris Graužinis atrado jau seniau, aiškiausią formą jie įga­vo kartu su „cezario grupės" aktoriais bandant įkvėp­ti žiūrovus bendrai kūrybai, siekiant didžiąją sceninio veiksmo dalį perkelti į suvokėjų vaizduotę. Suomiai (ar Suomijos švedai) jau atrastuose koduose „apsigyvena" savaip: kartais ne visai organiškai, todėl „kabinasi" už klounados ar kito pažįstamo piešinio, kol pamažu tuos kodus prisijaukina ir suranda savitą, galbūt ne tokį fizi­nį, būdą egzistuoti tokiame teatre, kurti jį.

Šįkart teatras pasitelkė viską, ką tik turi. Atrodytų, daugiausia turėjo papasakoti apie save, daug ir papa­sakojo, bet mes išplepėjome dar daugiau... Bent jau prisipažinome, kad irgi strimgalviais lėktume į Okla­homos teatro atranką. Iš tikrųjų jau ne sykį dardėjome į Šiaurę, ieškodami rojaus, ir netgi manėme, kad tai, ką pagaliau privažiavome, yra pažadėtoji žemė. Sutartinai ignoravome prie išėjimo iš teatro traukinuku surikiuo­tus karstelius, jų, tokių nedviprasmiškų, neįtraukėme į žaidimą net tada, kai apie juos subtiliai priminė šviesų dailininkė. Tokie mes, Oklahomos teatrų žmonės...

„No return”

Kalbėjimas spalvomis

Cezario Graužinio vadovaujamo „Viirus" teatro gas­trolių pirmasis spektaklis „No Return" pagal Franzo Kafkos romaną „Pražuvėlis" ir apsakymą „Brolžudystė" Menų spaustuvės publikai buvo netikėtas ir sužadino nuostabą. Chirurgiškai tikslus, gudrus režisieriaus ir spektaklio dailininko Vytauto Narbuto smūgis į stere­otipą, sykiu jį ir diagnozavo, ir negailestingai pašalino. Sąmoningai ar ne, bet Kafka teatre (ir kine, ir net kny­gų viršeliuose) yra absoliučiai monochrominis, daugių daugiausia „paspalvintas" sepija. Keisčiausia, kad akių tinklainė kokią sekundės dalį vis dar rodė tas įprastas juodumas, nors nuo spektaklio jau buvo nuimtas akli­nos tamsos „dangtelis" ir pasirodė tikrasis koloritas. Aktorių kostiumų detalės, net kojinės ir batai kartu su kulisais, skleidė scenoje džiugią ir švelnią skaisčių, bet tarsi padengtų laiko pudra, spalvų mozaiką. Ko gero, elementarusis spalvingumas ˆ la televizija ar prastas teatras vaikams kurį laiką rėžtų akį, kol taptų nepaste­bimas, nebylus. Bet šįkart labai tikslūs, tapybiški pasteliniai atspalviai kūrė ro­mantiškai naivią švelnaus retro atmos­ferą, persmelkė net personažų kūnus, minkštai nugludino aktorinio piešinio linijas, užtušavo nelygumus. Būtent spalva tapo pirmąja stipria įvairių lygių teatrinės komunikacijos laidininke, pa­dėjo aktoriams susikalbėti tiek su savo kuriamais personažais, tiek tarpusavy­je.

„Kaligulos" spalvinis ar apskritai vi­sas išorinis piešinys nebuvo sumanytas tam, kad tiesiogiai veiktų jusles. Scenoje „išlankstyta" veidrodinė dekoracijų dėžutė, juodi aktorių kostiumai, blizgi juoda aktorės suknelė yra perskaitomi pažodžiui ir atpažįstami tam tikros socialinės terpės ženklai. Tai „riebiu šriftu" pateikta nuoroda į politikų ir versli­ninkų uniformas, t.y. Camus dramos sugretinimas su globalio-mis šiandieninėmis aktualijomis. Veidrodi­nių paviršių amalgamos publicistiškai aiškiai pabrėžia pastaruoju metu suaktualėjusią, vos ne kiekviename ryškesniame sezono spektaklyje išnyrančią tikrovės te­atrališkumo (= jos dirbtinumo, dvilypumo kaip prieš­priešos prarastam vientisumui), paties teatro ir tiesiog individų introspekciją, vos ne maniakišką bandymą įsi­žiūrėti į save, išklausti, ką atspindžiai mano apie tuos, kurie atsispindi...

„No Return" spalvos prašneko mums suvokiama kalba ir žadėjo daugiau siurprizų stilistikos, žanro, draminės spektaklio struktūros, vaidybos, prasmių ir žongliravimo kontekstais srityje. Linksmai išmušė klišę ir leido suprasti, kad aptiks jų daugiau ir pasielgs atitin­kamai. O „Kaligulos" monochromija su atspindžiais iš­kart atskleidė ryšį su socialiai angažuotu, netgi politiniu teatru, įsiliejo į „eteryje" jau vykstančią diskusiją. Kafka nuskambėjo kaip netikėta, girdėta/negirdėta melodija, iš daugiaprasmio Camus filosofinio teksto gana tiksliai buvo „išoperuotas" konkretus sluoksnis, pabrėžiant tai, kas aktualu.

Iškalbinga ir abiejų spektaklių visuma, jų vizualumas, spektaklių estetika. „No Return" spalvynas, apšvieti­mas byloja suprantamais žodžiais, bet nežinia, kurlink pakryps dialogas, kaskart jis gali būti skirtingas, nes daug kas priklauso nuo atsakymo. O „Kaligulos" es­tetika, nors iš pirmo žvilgsnio subtilesnė, vientisesnė, veikiau retransliuoja jau girdėtas kalbas, tarsi pateikia iškarpų rinkinį. Jose skaitome gilias ir įdomias mintis, bet tiesioginio kreipinio, savo santykio nesama - yra vien nuoroda į tai.

„No return”

Kalbėjimas akimis ir nugaromis

Suomiškasis Cezario Graužinio spektaklis „No Re­turn" kvėpuoja, juda, tiesiog gyvena besikeičiančio santykio tarp dviejų esminių teatrinės komunikacijos dėmenų (scenos ir žiūrovų salės) ritmu. Pagrindinis to­kio bendravimo „agentas" yra aktoriai. Nuo jų fizinių, dvasinių ir profesinių savybių priklauso, kaip jie priima režisieriaus pasiūlytą sceninio gyvenimo būdą, kokius individualius niuansus jam suteikia, ką tiesiogiai, at­rodytų, vien akimis, transliuoja žiūrovams - garsiai ar pašnabždomis, nuoširdžiai ar gudraudami, ironiškai ar naiviai. Kokią emocinę spalvą perteikia tie žvilgsniai, taip nusidažo ir visas spektaklis. Žiūrovai paverčia­mi lygiaverčiais veiksmo partneriais, jie irgi dalyvau­ja svarstymuose apie tai, kas yra Teatras. „No Return" pradžioje, kai scenoje iš tamsos išnyra tarp kulisų pasi­klydusi aktorių trupė su lagaminais, atsiranda santykis tarp dviejų viena į kitą įsistebeilijusių grupių - drovus nepasitikėjimas, atmieštas pavojaus nuojauta. Scenoje esantieji jaučiasi apgauti, suklaidinti, atvežti ne ten kur žadėta, bet nusprendžia to niekam nesakyti. Publika jiems yra nesuprantamas „žvėris", kuris kažko iš jų tiki­si ir reikalauja, todėl su žiūrovais geriau jau rasti bendrą kalbą ir toji kalba, nujaučia jie, turi būti kuo paprasčiau­sia - tarsi bendrautum su vaikais ar naminiais gyvūnė­liais. Galima šyptelėti, mirktelėti, pasakoti istorijas ir jas čia pat „pavaidinti". Žaisti teatrą, iš žaidimo pamažu išauginant tai, kas vadinama menu ir kas privers surim­tėti atsainokai besišypsančius žiūrovus. O paskui žaisti toliau ir iš jų pasišaipyti, kartojant tą patį negudrų pa­sakojimą, bet jau praturtintą aktoriniais ir režisūriniais triukais, - nuo pradžios iki finalinių aplodismentų ir vėl nuo pradžios, kaitaliojant ritmus ir akcentus tol, kol publika jau beveik ima maldauti pasigailėjimo. Taip po truputį atsiveria tikroji „No Return" istorija anapus ir abipus kafkiškojo naratyvo - apie teatro ir, žinoma, gyvenimo tragizmą ir komizmą, kaukes ir grimą, in­fantilumą ir filosofiją, naivumą ir gudrias manipuliaci­jas, tikruosius stebuklus ir tai, kas jiems nutinka, kai jie kartojami kiekvieną vakarą. Sunku čia patekti, bet dar sunkiau išeiti su nutryptais baleto bateliais...

Suomių aktoriai - ir žilas trupės „vadas" Dickas Idmanas, ir kabiriškoji Marika Parkkomäki ar jauna­tviškai impulsyvi Joanna Wingren, ir Tobias Zilliacus, įkūnijantis pagrindinio Kafkos romano herojaus origi­nalią versiją, ir kiti - lietuvių režisieriaus spektaklyje „matuojasi" jiems neįprastą stilistiką. Pavadinkime ją „cezario sistema" (tam tikros sistemos vis dėlto esama, nes režisierius ją taiko ne tik tiems, su kuriais dirbda­mas tą sistemą, ko gero, ir sukūrė). „Viirus" trupei Ce­zaris Graužinis irgi siūlo „žaisti" su tam tikru sceninės naracijos piešiniu - personažo egzistavimo būdas api­brėžiamas fiziniais kontūrais, teksto remarkas paver­čiant gestais arba garsais. Suradę tam tikrą atsiribojimo spalvą, aktoriai rodo visus „aš einu, lipu, groju" ir t.t.  apibrėždami, „įvietindami" erdvę už žodžių.

Šiuos teatrinio eismo ženklus apgaubia kur kas sudė­tingesnių prasmių „miglelė". Tokia buvo „Arabiška nak­tis", „Pasikėsinimai į ją" ir kiti „cezario grupės" spekta­kliai. Tokio teatro kontūrai aiškūs ir Cezario Graužinio pastatymuose su „Viirus" trupe, tačiau visiškai kitokia aktorinė mokykla ir teatrinė tradicija diktuoja savus niuansus. Ne visi „Viirus" aktoriai organiškai perėmė „cezario sistemą" - kartais jie tarsi pameta žemę po kojų ir stveriasi to, kas jiems labiau įprasta ar bent jau konkrečiau įvardijama stilistiškai, - bufonados, klou­nados ir t.t. Kiti ieško savo santykio su siūlomu pieši­niu ir kartais jis aiškiai ironiškas. Tačiau stipriausiais spektaklio momentais matome savitą, palyginti su jau­natvišku „cezario grupės" fortissimo, ne tokį fizišką, la­biau niuansuotą stilių, turintį daugiau pustonių.

„No return”. Dmitrijaus Matvejevo foto

Tie patys aktoriai, kuriuos matėme „No Return", spektaklyje „Kaligula" pasiro­do labai suintensyvinę buvimą scenoje, bet paleidę kone visus tiesioginio bendravimo su pu­blika saitus. Herėja (tas pats Dickas Idmanas „Kaliguloje" virsta tobulu politinio cinizmo įsikūnijimu), Kesonija (Marika Parkkomäki čia jau visiškai ne­panaši į romantišką fajansinę balerinos statulėlę), Helikonas (Robertas Enckellis - tikras teatrinio „inferno" atstovas) ar Scipionas (Tobias Zilliacus čia įkūnija pasyvų poetą) elgiasi taip, tarsi nematomoms TV kameroms ar žurnalistams pasakotų Kaligulos istoriją. O Kaligula būna toks, ko­kio kiekvienas iš jų yra vertas. Kaip šią aiškią, supran­tamą, aktualią mintį įkūnyti scenoje, rastas labai tikslus aktorinis būdas - kiekvienas iš liudytojų tiesiogine to žodžio prasme įsileidžia Kaligulą į savo kailį, virsta juo, atiduoda jam fizinį ir dvasinį savo kūną. Kaligulos isto­rija kaskart suasmeninama ir atsiveria daugybė prasmių sluoksnių - nuo psichologinio ar net psichiatrinio iki politinio, socialinio, istorinio ir paties šiuolaikiškiau­sio. Aktoriai gauna galimybę kurti aštresnį, aistringesnį ekspresionistinį teatrą, retsykiais priartėjama net prie žiaurumo teatro koncepcijos. Bet kažkodėl atrodo, kad visa tai vyksta už storo stiklo - tiesioginis (intensyvus ir įdomus) ryšys užsimezga tik tarp scenos veiksmo ir Camus kūrinio, tarp aktorių ir jų pirminių personažų, tarp „liudytojų" ir juos „apsėdusio" Kaligulos, bet žiū­rovai lieka nuošalyje, tarsi jiems pakaktų vien stebėti gyvą „knibždėlyną" scenoje. Tačiau nepakanka, todėl spektaklio „paviršius" eižėja, ima ryškėti ir net erzinti jo duobės (nors, objektyviai žvelgiant, spektaklyje „No Return" duobių yra gal ir daugiau). Matyt, čia kaltas būtent komunikacijos trūkumas, kad ir koks konceptu­alus, kad ir kaip detaliai suplanuotas jis būtų.

* a) Oklahoma - valstija JAV pietuose, jos plotas yra 181 100 km². Beveik visa valstija yra lyguma, klimatas subtropinis, yra ir kalnų. Oklahomoje yra naftos, naudingų iškasenų. (www.wikipedia.com)

   b) Oklahoma - vieta, kurios pavadinimas keistai skamba visomis kalbomis, Amerikoje niekada nebuvęs Franzas Kafka „įkūrė" Oklahomos gamtos te­atrą. Tai gigantiško, tobulo teatro utopija. Jos link traukiniu tiesiai į šiaurę (žr. geografinę Oklahomos padėtį)  rašytojas pasiunčia savo nebaigto romano „Pražuvėlis" herojų, kuris kartu su kitomis svajonės aukomis susigundė ak­torių atrankos plakatu. Lietuvių režisierius Cezaris Graužinis elgiasi panašiai, Oklahomos link vilioja savo vadovaujamo Suomijos švedų teatro „Viirus" aktorius, plakatuose užrašęs „No Return" ir „Kaligula".

   c) Oklahoma - diagnozė (dar vadinama metafora). Vieta ir būsena. Pažodine prasme - įsisteigia visur, kur vaidinamas Graužinio spektaklis „No Return". Ypač tuo atveju, jei iš esmės viskas jau įsteigta kitų ir sėkmingai funkcio­nuoja. Oklahomos teatras yra tai, kas neįmanoma. Pažadėtoji žemė, bet ten nepateksi, nes pažadas netesėtas. Pikta iliuzija, stipresnė už tikrovę. Idealas, sklidinas pikčiausios ironijos. Niekieno nematytas, visų įtikėtas. Gal kažkada buvo, gal dar bus. Dar - visų pakilaus teatro tono štampų kaupykla. Galop (ir deja) - artėja Lietuvos teatro sinonimikos teritorijų link ...