Jolita Linkevičiūtė
Raudona kėdė, pastatyta aklinai tamsios scenos viduryje, į ją nukreiptas prožektoriaus lazeris, turėsiantis perrėžti ant kėdės sėdinčiojo/-iosios būtį. Aktorius/ė įeina į žilpinamos šviesos ovalą ir apsibrėžia ratą. Be kreidos. Pernelyg akivaizdu, kad ovalas vientisas, tad nebadykime žiūrovams akių užbaigtumu. Raudona kėdė galėtų asocijuotis su elektros kėde, bet negalvokime taip tiesmukai ir brutaliai. Gyvenimas kaip elektrošokas - banalus sceninis sprendimas, tai - daug kartų matyta, o profesionalai pasikartojimų nemėgsta. Balta kėdė scenos viduryje žilpinamai raudonos šviesos ovale reikštų ką kita. Asociacijas susikuriame patys iš mums pateiktų simbolių ir ženklų. Pasak ispanų mąstytojo Jose Ortega y Gasseto, „vaizduotė mums atveria galimybę išsilaisvinti iš faktiškumo, iš nenumaldomo štai-būties privalomumo. Vaizduotė atveria puikią prieigą prie galimybės kaipo tokios, prie bendravimo su tuo, kas gali-būti, ji turi nepaprastai reikšmingą galią atverti".
Kada vaidinimas nustoja būti apeiga? Kas bendra tarp šventyklos ir teatro? Tęstinumas, apeigų ir vaidinimo turinys turi sąlyčių, nes abiem atvejais veiksmas vyksta tam tikroje erdvėje, kurioje plėtojamas konfliktinis tikrovės vaizdas, o dalyviai įkūnija skirtingus sceninius pavidalus, įtraukdami žiūrovus į jų kuriamą irealybę. Vienoje erdvėje atsiduria scenos ir žiūrovų salės pasauliai, tačiau scena yra vieta, kurioje vyksta žaidimas, arba spektaklis. Daiktai, esantys joje, įgyja kitą prasmę. Tie daiktai - ženklai, simboliai, atitikmenys... Perkeltinės prasmės jiems suteikia scenografas. Arba nesuteikia. Tada kritikai parašo, kad „scenografijai pritrūko išradingumo", iš dalies pasmerkdami spektaklį. Bet galima į tai nekreipti dėmesio, jeigu „režisūra puiki, o aktoriai vaidino įkvėptai, tauriai ir atsidavę spektaklio vyksmui"...
Scenografas Sergejus BOCULLO teigia, kad scenovaizdžio menas remiasi vaizdais, todėl apie jį sunku rašyti, juolab - kalbėti. Bet pamėginkime.
- Dažniausiai kuriate scenografiją Klaipėdos dramos teatre?
- Jau nebe. Dramos teatras uždarytas dėl avarinės būklės, o Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras išgyvena didžiųjų revoliucijų laikus. Deja, mano gimtasis miestas iškrito iš konteksto...
- Kur tuomet dažniausiai dirbate?
- Daug spektaklių su mano scenografija pastatyta Kaune ir Panevėžyje, keletas - Šiauliuose, o šiuo metu dažniau dirbu užsienyje. Sankt Peterburge, „Baltijskij dom" teatre su režisieriumi Raimundu Banioniu realizavome kultinį miuziklą „Raudonosios burės". Azerbaidžane, Baltarusijoje ir Estijoje su R. Banioniu pastatėme Giacomo Puccini operą „Toska". Vėliau ta pati „Toska" buvo adaptuota Dalahalos festivaliui Švedijoje, Anglijoje parodytas lėlių spektaklis „Molio Motiejukas", skirtas Lietuvos-Anglijos dailės simpoziumui, dar keleto spektaklių scenografijos - Rusijos teatruose.
- Nuo scenografo išradingumo, nuo to, kokią sceninę aplinką jis sukurs, iš dalies priklauso būsimojo spektaklio egzistavimas ir sėkmė?
- Gavus naują kūrinį, pirmiausia reikia susitarti su režisieriumi. Jei yra savitarpio susikalbėjimas ir supratimas, kuris būna ne taip dažnai, kaip norėtųsi, bendradarbiavimas klostosi lengviau. Scenografo uždavinys yra funkcinis erdvės užpildymo sprendimas. Scenografija - ne tapyba ir ne grafika. Viskas, ką darai, turi pasiteisinti dramaturgiškai, pritapti prie veiksmo, tenka aprėpti ne tik tris matavimus, bet ir siužeto rutuliojimąsi iki kulminacijos. Ar kalbėsime apie aktoriaus vaidybą, ar apie scenografiją, statika, sustabarėjimas žlugdo spektaklio idėją.
 |
| „Paleistuvis”, Klaipėdos dramos teatras, 2006. Valentino Klimo nuotrauka |
- Su kuriais režisieriais dirbdamas labiausiai pajuntate kūrybos laisvę?
- Dažnai dirbu su režisieriumi R. Banioniu ir esu dėkingas likimui, kad mus suvedė. Tarp mūsų yra pasaulėjautos bendrumas, kurį žodžiais nelengva įvardyti. Gal tai nulemta amžiaus, šeimos, augimo sąlygų? Mus veikia tie patys ženklai, galime beveik nesikalbėti arba šnekučiuotis apie bet ką, kas nesusiję su darbu, o gauname rezultatą, kuris tenkina. Pasąmoninis sutapimas. Teko dirbti su daugeliu režisierių, ir kiekvienas paliko manyje ženklą, tad negalėčiau kurį nors jų išskirti. Nors kartais būtina pasukti skirtingais keliais, nes bendradarbiavimas išsisemia.
- Eimunto Nekrošiaus spektakliuose yra daug simbolių, asociacijų, reikšmių - aktoriai tampa ekstremalių režisieriaus sprendimų dalyviais. Jei tai vertintumėme kaip tendenciją, ar to esama „Toskoje"?
- Statydami „Toską" kvietėme kaskadininkus, nes aktoriai ir solistai nepadarytų visų triukų. Mano požiūriu, cirkas yra cirkas, akrobatika yra akrobatika, o teatras - šiek tiek kas kita. Labai kvaila iš profesionalios aktorės tikėtis profesionalaus akrobato įgūdžių. Kada iš teatro daromas blogas cirkas, pasidaro nuobodu. Kažkas rėkia, kad tai naujas žodis teatre, menų sintezė, bet aš matau tik prastai imituotą akrobatinį triuką... Pagal siužetą finale Toska šoka nuo tvirtovės sienos, mūsų spektaklyje - į žiūrovų salę. Mes pakvietėme cirko artistę, kuri nepastebimai dubliuodavo aktorę... Kartą Švedijoje visko deramai nepasitikrinome, tad iššoko apsaugos kablys, bet viskas baigėsi laimingai. Specifinis Dalahalos festivalis vyksta buvusioje karjero duobėje, kurioje yra didžiulė scena ir telpa keturi tūkstančiai žiūrovų. Nors „Toskos" koncepcija gana tradicinė, vaizduojami Napoleono karai ir naivių žmonių bandymas prisiplakti prie istorinio proceso, bet idėja buvo kita - laikotarpio rekonstrukcija. Yra bažnyčia, veiksmas vyksta ant pastolių, o jie transformuojasi - tai į bažnyčią, tai į Saugumo rūmus, tai į tvirtovę, Sent Angelo kalėjimą. Daug dėmesio skiriama šviesai, abstraktumo ir konkretumo sąveikoje turėjo gimti nauja realybė.
- Kaip nusakytumėte savo scenografijos stilistiką?
- Bandau derinti abstrakciją ir konkretumą. Ieškau jų sąveikos, galbūt todėl kartais esu kaltinamas stiliaus neturėjimu. Man, matyt, blogą įtaką padarė stažuotė Anglijoje. Labai įdomu užsiimti avangardu, ypač kai neturi pagrindų... Pradedi išradinėti dviratį ir žiūri, kas iš to bus. Liūdniausia, kad išradinėji tai, kas jau šimtą kartų matyta, išmąstyta. Kaip sakė vienas teatro pasaulio autoritetų, šiuo metu scenografijos išradingumą pakeičia gera atmintis. Dirbdamas mąstai asociacijomis. Kalbėdamas apie „blogą įtaką", turėjau galvoje kitokį kultūrinį kontekstą. Kai susiduri su didžiuliais informacijos klodais, meno pasiekimais, nebegali blefuoti.
Naivumo, kuris prarandamas kaip nekaltybė, netenki, o meistrystės dar neįgauni. Sugrįžti į Lietuvą ir matai, kad vaikiško atvirumo nepraradę kolegos kuria sėkmingai, o tu nebegali sau to leisti. Ieškodami sprendimų jie remiasi intuicija, taip ir aš anksčiau darydavau. Po kelionės į Angliją ėmiau vadovautis protu, o mene racionalumas ne visada gerai. Emocijos yra tikresnės, nes protas, jei jis nėra tiek išlavintas, kad taptų kūrybos instrumentu, kliudo. Nors, pasigirsiu, mano žinių bagažas nemenkas, bet kartais nesugebu informacijos suvaldyti kūrybiškai, o ji mane tvarko kaip reikiant... „Taip nedarysiu, nes tai neįmanoma" - apriboja, siaurai įrėmina, o menui reikia nevaržomo, laisvo polėkio.
- Ką teatralai Anglijoje daro kitaip?
- Jie labai schematiški, tradiciški, tačiau be galo profesionalūs. Anglijoje rasime viską - ir tradiciją, ir avangardą, tačiau aptikti Shakespeare´o traktuotę, kokios dar nebuvo - neįmanoma. Tai, ką kartais mes pateikiame kaip atradimą, jie būna padarę kokiais 1981-aisiais... Pavyzdžiui, yra garsus scenografas Stefanas Lazzarinis, kurį gražiai reprodukuojame. Jis perpratęs labai daug informacijos, turi su išmanymu ir patyrimu derantį polėkį, eina ten, kur niekas dar nebandė, ir gerai išmano tradiciją, o tai - stilistikos pamatas. Ir aš taip norėčiau. Anglijoje gyvenęs graikas išsiugdęs renesansinį požiūrį, o visų graikų antikinės filosofijos ir estetikos, etikos pagrindai lyg ir prigimtiniai. Jei pridursime, kad Lazzarinis gimė Pietų Afrikoje, įkvėpė jos gaivališkumo, vargu ar kuris iš mūsų galėtų pasidžiaugti tokiu deriniu.
 |
| Puccini „Tosca”, Talino „Estonia” teatras, 2005. Nuotrauka iš kamane.lt |
- Kosmopolitas, suderinęs savyje skirtingus kultūrinius patyrimus, suranda originalų sprendimą?
- Lietuviškas fenomenas E. Nekrošius, kuris yra išskirtinai vizualus režisierius, kurdamas spektaklį mąsto vaizdais. Ir tai, remdamasis lokaliais simboliais, su labai profesionalia scenografe Nadežda Gultiajeva jis daro mažoje šalyje, šamanauja meistriškai, sukuria teatro magiją, sugeba rasti apibendrinimų ten, kur kitas praeitų pro šalį ir nepamatytų. Absoliučiai genialu „Hamlete" iškelti pjūklą. Priešpaskutiniame „Makbeto" veiksme yra scena, kai teatrinio prožektoriaus, nukreipto į Kosto Smorigino akis, šviesa erzina veikėją, tai tampa scenografijos dalimi. Makbetas bando uždengti prožektorių rankomis, bet mes iš vaikystės žinome, kad taip darant rankos tampa „kruvinos", raudonos. Spektaklyje ši metafora stipriai suveikia, ir čia slypi Nekrošiaus genialumas - įžvelgti paprastume stebuklą, sugebėti jį perteikti. Taigi teatras apskritai yra vien legendos, nereikia sureikšminti nė vienos jo pakraipos. Džiugu, kad Lietuvoje yra žmogus, sukūręs unikalią estetiką, savitą mąstymą ir sugebantis, kiek įmanoma, tai perteikti visam pasauliui.
- Pasikalbėkime apie teatro auditoriją...
- Auditorija yra objektyvi realybė, nesuprantu, kodėl mes su ja turėtume kovoti. Nekenčiu snobizmo. Nuoširdus naivuolis man brangesnis už snobą, o mažoje šalyje snobizmas iš viso įgauna karikatūrinių bruožų.
- Kaip pagrįstumėte teatro vizualumo svarbą?
- Teatro vizualumas apima erdvės, konstrukcijos, scenografinio funkcinio sprendimo, kostiumų, rekvizitų, šviesos, visko, kas sudaro spektaklio regimąją pusę, dermę. Netgi aktoriaus nuotaika, grimas, mizanscena, ritmas yra teatro vizualika. Mes su režisieriumi einame kartu, kuriame pasakojimą vaizdais. Vaizdas, kaip ir tekstas, turi savo dramaturgiją. Pjesėje surašyta tekstinė dramaturgija, per dialogus atskleista charakterių sąveika. Gera pjesė turi emocinį ir veiksmo užtaisą, tai privalo atspindėti ir scenografija, kuri draugiškai žengia, paraleliai rutuliojasi su veiksmu ir personažų charakteriais. Neužtenka, kad aktoriai pastovėtų skirtinguose scenos kampuose ir kalbėdamiesi bandytų atskleisti siužeto įtampą.
- Teatras... Kas jis?
- Teatras yra vieta anekdotui papasakoti. Kas, paklausite, yra anekdotas? Tai gyvenimiškas, juokingas pavyzdys, sukeliantis emociją. Suprantama, teatras yra prielaida pasidalyti su auditorija nebūtinai tik gera nuotaika ar juoku. Tai įvairių istorijų pasakojimai skirtingais būdais. Scenografas arba apipavidalintojas tiems pasireiškimams sukuria erdvę, kad žiūrovas, aktorius ir režisierius dalyvautų savotiškame psichoterapijos seanse. Scenografas yra saugesnis, jis neina į sceną, gali pasislėpti, o aktorius ir režisierius kritiką priima asmeniškai, jie scenoje „išgyvena" personažą.
Man teatre patinka idėjos, grakščios minties vizualizacija. Aš tai bandau padaryti be žodžių ir manau, kad iš manęs to pakanka.
- Architektūroje taip pat vizualizuojamos idėjos. Kodėl pasirinkote scenografiją?
- Domėjausi teatru, tačiau tos traukos racionaliai paaiškinti negalėčiau. Ketinau būti aktorius arba scenografas, o studijavau dizainą Vilniaus dailės akademijoje, įgijau specialybę ir išlavinau funkcinį mąstymą. Jonas Arčikauskas, pavyzdžiui, baigė keramiką. Mūsų abiejų teatro krikštatėvis - režisierius Gytis Padegimas. Jis ieškojo naujos kokybės, buvo įdomu, suviliojo. Nors man daugiausia įtakos pasirenkant scenografiją turėjo dailininkė Janina Malinauskaitė. Būtent režisieriaus Jono Jurašo „Barboros Radvilaitės" pastatyme, mano galva, buvo ideali scenografija. Mane emociškai pakerėjo netgi tai, ką mačiau žiūrėdamas jau iškupiūruotą spektaklį.
 |
| „Rigoletas”, Klaipėdos muzikinis teatras, 2003. Klaipėdos Muzikinio teatro nuotrauka |
- Kokios svarbiausios J. Malinauskaitės pamokos?
- Tai, ko iki šiol nesugebėjau įgyvendinti - reiklumas sau ir kitiems. Aš per didelis tinginys. Mano stiprioji pusė, kad moku surasti esmę, bet silpnoji, kad nemoku iki galo jos detalizuoti. Janinai detalės buvo svarbios „iki paranojos". Ji pati siuvo, lipdė, siuvinėjo, išugdė daugybę žmonių, kurie ją mylėjo ir nekentė, ji yra vienas tų kūrybos šviesulių, kuriems derėtų parodyti daugiau pagarbos.
- O Liudas Truikys?
- Jis pats savaime yra simbolis. Mes ne tiek daug turime garsių asmenybių ir pavardžių, kad galėtume švaistytis. L. Truikys pasižymi unikaliu, muzikaliu dekoravimo stiliumi. Galbūt jis ne tiek funkcionalus, kiek dekoratyvus, tačiau paėmus jį kartu su Stasiu Ušinsku, kas dar galėtų konkuruoti art deco stilistikoje? Ir L. Truikys, ir J. Malinauskaitė man padarė įtakos, negalėčiau to neigti. Kai kuriomis L. Truikio idėjomis naudojausi „Toskoje", man buvo svarbus jo kompozicinio ritmo valdymas, stengiausi tuose pastoliuose ieškoti panašių faktūros, elementų sąskambių. J. Malinauskaitė nuostabiai jaučia dramaturgiją, ji universali, radikaliai teatrališka. Vienas artimesnių autoritetų man yra Adomas Jacovskis. Tai, ką jis su Sauliumi Šalteniu darė Jaunimo teatre, tuo metu buvo labai stiprus postūmis. Beje, aš ir dabar išsižiojęs žiūriu į Jūratės Paulėkaitės darbus, atsiranda labai įdomių jaunosios kartos scenografų.
- Kaip Lietuvos scenografija atrodo europinio teatro kontekste?
- Nematau didelio skirtumo tarp to, kas vyksta Lietuvoje ir pasaulyje, baltai pavydžiu jaunajai kartai, kuri viską mato plačiai. Žiūrėdamas Kotrynos Daujotaitės darbus net nenorėčiau važiuoti į Londoną, nes tai - geri pavyzdžiai. Antai Kauno dramos teatras, nuvykęs į Prancūziją, pakerėjo savo „Nusikaltimu ir bausme". Estetinės kategorijos prancūzus paveikė taip, kad Gintaro Varno, aktorių ir latvių scenografo Andrio Freibergo dėka žiūrovams atsivėrė kita garsaus kūrinio kokybė.
- Grįžkime prie operos. Pavyzdžiui, G. Verdi „Rigoletas". Veikėjai - gangsteriai ir mafiozai, o mes patiriame sutaurinto vaizdo ir garso grožį. Veiksmas vyksta jachtklube, o Rigoletas invalido vežimėlyje dainuoja apie likimo smūgius. Visai netikėtai iškilo asociacija su Bazo Lurmano filmu „Romeo ir Džiuljeta", kuriame veiksmas vykta pakrantėje, o dalyviai - taip pat gangsteriai. Vyksta idėjų mainai ar tiesiog madinga aktualiai interpretuoti klasiką?
- Klasika tuo ir yra universali, kad bet kuriame laikotarpyje gali atrasti atitikmenų. Rigoleto istorija - skaudus anekdotas. Operoje yra sąlygiškumo: ne siužetas svarbiausia, o muzika. Niujorko operoje buvo Don Džiovanio pastatymas, kurio veiksmas vyksta Brukline, „Toska" buvo perkelta į Čikagos mafijos aplinką. Prisiminkime istorinį filmą „Karalienė Margo", kuriame vieni banditai. Žmonės nesikeičia, keičiasi aplinkybės. Kas yra dabartinis elitas Lietuvoje ir koks jis buvo didžiojo kunigaikščio Vytauto laikais? Yra bendrų dalykų - kas prisiplėšia daugiau, tas stiprus ir vadinamas elitu. „Rigoleto" sprendimą paskatino chuliganiška mintis: labai panašūs santykiai klostėsi devintojo dešimtmečio Lietuvoje. Nepriklausomybės aušra, o jau atsirado cigarečių kontrabanda... Yra viena teatrinė versija ir Juodkrantėje nufilmuotas televizinis variantas. Schema universali. Pasaulio galiūnai, kurie įsivaizduoja, kad jie viską gali (hercogas su savo svita), ir Rigoletas - lygiai tokie patys. Žmonių santykiai, ribos peržengimas, - jei kam nors sumąstai padaryti pikta ir tai padarai, teks už tai sumokėti, - yra universali schema, galiojanti visiems ir visada.
- Kokią misiją atlieka teatras?
- Buvo laikas, kai teatras puoselėjo dvasingumą, dabar jo vaidmuo - psichoterapija. Gerbiu religiją kaip šio pasaulio pasaulėjautą ir pasaulėžiūrą, tad nederėtų čia ieškoti panašumų su teatru, kuris yra šiek tiek žaidimas. Šių dienų teatras balansuoja tarp verslo ir saviraiškos. Dvasingą veikalą dabar pastatyti sunkiau, negu tada, kai galėjai priešpriešinti save komunistinei sistemai, nes susiduri su rinkos ekonomikos dėsniu. Jeigu nori pasakyti ką nors daugiau, su auditorija kalbėkis taip, kad ji tavęs klausytųsi. Jeigu nepadarysi savo teiginio patrauklaus 500 žmonių kas vakarą, liksi be nieko.
- Gyvename vartotojų visuomenėje, kurioje rinkos filosofija kelia savo uždavinius...
- Rinka yra sąlyga, bet ne siekiamybė. Kodėl aš turėčiau kankintis? Mane slegia nebent tam tikri žmogaus prigimties pasireiškimai, kurie galioja bet kurioje santvarkoje.
- Kuo tenka domėtis, kad būtum geras, profesionalus scenografas?
- Neišskirčiau scenografijos iš kitų profesijų, svarbūs tie patys bendražmogiški dalykai. Jei nori būti patrauklus, viešai (scenografiją galime vadinti viešu menu, nes grynasis yra labiau individualus) į auditoriją besikreipiantis žmogus, reikia išmanyti sociopsichologiją. O ir asmenybės nesuimituosi, jokie mokslai ar diplomai nepadės. Aš nelabai tikiu spontaniškumu. Iš prigimties žmogus yra talentingas, tik jam reikia duoti postūmį. Turint kultūrinį/gimnazinį pamatą ant jo galima statyti įvairius profesinės saviraiškos statinius. Tai būtina kolektyviniame mene - kine, teatre. Šarlatanas auditoriją gali „paimti" vieną, du, bet ne daugiau kartų. Provokacija yra įdomi, kai jaučiu poreikį. Jeigu pavyksta tai padaryti kaip „Rigolete" - tai pavyksta. Prisimenu, Lėlių teatre statėme „Kai krenta žvaigždė". Radikaliai tradicinis spektaklis, nes norėjosi sukurti tokią kalėdinę pasaką, kad apsaltų širdis. Kažkodėl gavau apdovanojimų... Gal kad buvo labai daug meilės? Dirbant reikia savyje turėti užtaisą, emociją. Harmonija reikalinga, kad neišduotum savo principų, nors tenka būti ir lanksčiam.
- O jei kalbėtume apie vertybes...
- Kuo jos skiriasi nuo tų, kurios buvo Romos laikais? Mes susireikšminame. Žmogaus gyvenimas užima labai mažą laiko segmentą. Turime kitokias technologijas, tačiau sprendžiame tas pačias problemas. Nemanau, kad Romos imperijos laikais ambicijos, nuoskaudos ir meilė/nemeilė buvo kitokios.
- Tuomet pakalbėkime apie tai, kas scenografiją priartina prie istorijos.
- Patriotiškai pasakysiu, kad žavi laikai, kai ne tik Vytautas, bet ir visa jo aplinka sugebėjo sukurti ryškią Lietuvos aurą Europos kontekste. Šiais metais Florencijoje, Medičių rūmuose esančiame žemėlapių kabinete mačiau Lietuvos ir Livonijos žemėlapį, kuriame ribos pažymėtos nuo Baltijos iki Juodosios jūros. Parašyta - provincia Lituana.
Bet įdomiau yra nagrinėti žmogiškus santykius, aiškintis, kaip formuojama valdžia, kokios politikos gudrybės. Esu dėkingas likimui už tai, kad mokykloje mums dėstė Lietuvos istoriją kaip nereikalingą priedą, o kai atėjo Nepriklausomybė, istorija buvo romantizuota. Vieno valdovo laikotarpis yra per trumpas, kad Lietuva būtų vertinama kaip stabili valstybė. Iš kitos pusės, o kuo kitu savo istorijoje mes galime didžiuotis? Būta sėkmingų ir nesėkmingų unijų. Pusbrolių Vytauto ir Jogailos santykiai yra nė kiek ne prastesni negu Medičių su Habsburgais. Tobula dramaturgija, tarpusavio santykiai, planai ir jų įgyvendinimas, principų aukojimas vienas kitam. Dominantė - valdžios, ne moralės troškimas. Tai universalu. Shakespeare´as rėmėsi konkrečiais istoriniais anekdotais, kuriuos perkeldavo į universalią schemą. Ir tai tinka bet kuriai valstybei. Shakespeare´as universalus, nes jis interpretuoja ir atskleidžia chrestomatines situacijas. Apie Vytauto ir Jogailos santykius beveik nėra literatūros, nes neturėjome savojo Shakespeare´o, kuris tai aprašytų.
- Turint galvoje, kad buvo kuriami istoriniai mitai, kuriuose mažai objektyvumo, ar pavyktų pastatyti universalią dramą, kurioje neromantizuotai būtų piešiamas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto portretas?
- Niekas kitas geriau negu lietuviai nepastatys. Vienas bandymas gal bus romantizuotas, kitas - ironiškas, trečias - jau objektyvus. Galime ir nieko nedaryti, toliau gyventi kultūrinėje izoliacijoje. Vienas liūdnesnių dalykų mūsų kultūroje yra savęs neigimas. Netgi ne veiksmu, o mintimis. Savo šaknų, praeities negerbimas yra idiotų prigimties reikalas. Anglai labai pagarbūs savo istorijai ir literatūrai, jie puoselėja ryšį tarp kartų. Pas mus, o tai sąlygota istorijos, kiekviena karta gyvena savo gyvenimą, tėvų patirtis niekinė. Vytautas Lietuvai yra labiau simbolinė negu konkreti asmenybė. Palietėme aktualią temą. Kada lietuviai gerbia savo vėliavą? Kai laimi krepšininkai. Toks „krepšininkas" buvo Vytautas, tokia buvo realybė, ją reikia suvokti ir puoselėti. Mes turime Mindaugą, vienintelį Lietuvos karalių, ir tai prisimename tik per jo karūnavimo dieną. Fantastiškai įdomi tema yra Vytauto ir Jogailos, ne tik kaip valdovų, bet ir kaip partnerių, politinių figūrų, santykiai. Deja, trūksta autentiškos vizualinės medžiagos. Lenkijoje yra tikslių Jogailos portretų, Vytauto - nė vieno. Tai, ką mes įsivaizduojame kaip Vytauto atvaizdą, tėra rekonstrukcijos. Lietuva niekada neturėjo nacionalinio epo, tačiau epo laikas atsiranda bet kada, kai apie jį pradedama kalbėti.
- Kas rūpi dar, be scenografijos, istorijos, dizaino?
- Mano mąstymas labiau monochrominis, artimesnė yra grafika ar skulptūra. Tai - mano laisvalaikio užsiėmimai, kurie sąlyčio taškų suranda Lėlių teatre. Su Andriumi Žiurausku intensyviai ruošiame „Don Kichotą". Tai turėtų būti romantinis spektaklis apie pastangų ir rezultato neatitikimą. Tokia šviesaus liūdesio būsena.
