„Užderėjo spektaklių", - tarė aktorius Vaidotas Martinaitis. Praeitą savaitę, grįžęs iš Romos su Oskaro Koršunovo „Hamletu", kitą dieną jis vaidino ir dainavo Servantesą-Don Kichotą Nacionalinio teatro „Žmoguje iš La Mančos".
Po to - „Urvinis žmogus" Jonavoje, OKT „Shopping and Fucking" Vilniuje, ir kasdien - Antono Čechovo „Dėdės Vanios" repeticijos su prancūzų režisieriumi Ericu Lacascade´u. Šią savaitę - trys „Hamletai" Vilniuje, šeštadienį - Kaune, vasario 21 dieną - Klaipėdoje.
Per daug? 40-metis Vaidotas Martinaitis tokiam darbo pertekliui turi anekdotą apie rabiną, kuris vargstančiam žydui su gausia ir alkana šeima liepė nusipirkti asilą, maža to - dar ir ožką. Kai žydas trečią kartą atėjo skųstis, kad neturi iš ko maitintis ir kad tuoj nusižudys, rabinas patarė asilą ir ožką parduoti. Žydas liko su tuo, ką turėjo - žmona, trys vaikai, šuo - ir buvo toks laimingas!
„Mūsų gyvenimas lygiai toks pat. Nėra darbo - o, kaip blogai. Yra darbas - na ką, veiklos turim. Dar vienas vaidmuo - siaubas, nieko nespėju. Ir dar vaidmuo - persiplėšti, ar ką? Staiga viskas dingo - o, kaip mes gerai gyvenam!"
Iki „Dėdės Vanios" premjeros dar toli, ji numatyta balandžio mėnesiui. Artistai, dalyvaujantys prancūzo repeticijose, turi būti išmokę visų vaidmenų tekstus - kad galėtų repetuoti bet kurį personažą. Toks E.Lacascade´o darbo pricipas.
- Viskas atvirkščiai! - temperamentingai pasakojo Vaidotas Martinaitis. - Mes pratę pirmiau išsinagrinėti charakterius, santykius, o tada eiti į sceną ir kurti vaizdą.
Dabar charakteriai neaptarti, santykių nežinom, bet imam kokią scenelę, režisierius paskirsto, kas ką vaidins, ir žiūrim, kas gaunasi. Viena grupė suvaidina, po to kita. Tada nagrinėjam sprendimų variantus, atradimus. Įdomu. Kažką fiksuojam, kažką atmetam.
Tik labai daug teksto reikia išmokti. Visus vyriškus vaidmenis! Kai viską darom, kaip pratę, teksto net nereikia mokytis, jis „sugula", kol aiškinamės.
- Jūsų vaidintas Milicijos kapitonas Oskaro Koršunovo spektaklyje „Vaidinant auką" buvo be galo įsiutęs, svaidėsi keiksmažodžiais savo monologe „įvaizdžio kartos" adresu: atseit, kas jus augino, tokius niekdarius!?
Manau, daug kas iš žiūrovų sutiktų pasirašyti po šitokiu monologu, o jūs už tą vaidmenį pelnėte Auksinį scenos kryžių. Ar jums pačiam tai buvo ypatingas vaidmuo, proga išsakyti, kas degino?
- Panašiai. Vaidmuo lyg tyčia atsiranda būtent tuo metu, kai tu jam esi pribrendęs ir nori pasakyti tai. Gyvenime juk yra tam tikri brandos etapai. Vaidmenys juos atitinka.
Kartais vaidmuo ir praneša, kad tu jau esi pasiruošęs kalbėti. Iki Milicijos kapitono turėjau daug mažų, smulkių vaidmenukų, kur nebuvo erdvės nei save patikrinti, nei išsakyti.
 |
| „Įpročio jėga“, rež. Valentinas Masalskis. Žonglierius – Vaidotas Martinaitis |
Artisto požiūris į mažus vaidmenis, į miniatiūras paprastai būna toks: ai, aš tą moku, bet kada padarysiu, laisvu nuo darbo metu. O kai ateina didesnis vaidmuo, tada jau pradedi galvoti, o ką tu nori padaryti ir apie ką pakalbėti. Tada neužtenka pramogos dėlei įsikomponuoti į kolektyvą.
- Įsikomponuoti ilgai buvo jūsų dalia. Jūsų bendrakursis Oskaras Koršunovas viename interviu pastebėjo, kad jūs - amžinas jo spektaklių Tėvas. Tai buvo per „Hamleto" repeticiją, kus jūs vaidinate Ofelijos tėvą Polonijų. Prieš tai - Džuljetos tėvas Kapuletis.
O tėvai Koršunovo spektakliuose amžinai būna kalti dėl vaikų tragedijos. Ar jaučiatės ištisai vaidinantis kaltininką?
- Ištisai tai ne. Kaip mes kūrėm ir fantazavom Kapuletį? Jokios kaltės esamuoju laiku nėra. Kaltė atsiranda, kai tu vertini visą istoriją. Esamuoju laiku visi nuoširdžiai linki visiems tiktai gero. Ir kiekvienas tą gėrį supranta savaip. Gėrio skirtybės ir padaro kaltę.
Juk visas pasaulis supranta Romeo ir Džiuljetos istoriją kaip šventos meilės apsireiškimą. Tiktai šitas debilas tėvas niekaip negalėjo to suvokti. Jis kaip šeimos galva savaip sprendė reikalus - vien gėrio kryptim.
Juk tai tavo vaikas! Draudi, bariesi, reikalauji... O atsiduri prie vaikų kapo. Tada supranti, prisiimi kaltę, atgailauji, verki.
Lygiai tas pats ir „Hamlete". Ofelijos laimė jos tėvui Polonijui yra didžiausias gėris.Viską padarysim, viskas bus gerai, tu nesijaudink! Bet kažkaip nesigauna.
Paskui finale jisai, jau miręs, sėdi prie veidrodžio, žiūri į tą išprotėjusią dukterį ir verkia.
- Patikslinkime, kas verkia: ar aktorius, „Hamlete" vaidinęs Polonijų, ar Polonijus?
- Tėvas verkia. Kiekviename iš mūsų yra tas tėvas. Turime ar neturime vaikų, bet tėviškumas mumyse yra. Gal kaip atspindys mūsų tėvų ir santykių su jais modelis, atėjęs iš vaikystės. Ar atspindys mūsų santykių su savais vaikais - koks aš savo vaikams. Viskas vyksta labai greitai ir tik po laiko matai klaidas.
Gal aš pasikarščiavau, sakydamas, kad tėvas verkia. Tėviškumo jausmas rauda.
- Kiek jūsų tėvų požiūrio, svajonių ar neigimo yra tame, kad jūs - aktorius?
- Mano tėtis dirbo vairuotoju, po to - elektrotechniku, dirbo gamykloje, o mama - dantų gydytoja. Abiejų šeimos buvo išvežtos į Sibirą, kai jie buvo maži. Ir profesijas ten įgijo. Turėjo praeiti daug laiko, kol jie atsigavo. Tėtis ir Krasnojarske, ir grįžęs ilgai kino mechaniku dirbo.
- Ir kasdien žiūrėjo filmus! Čia jau programa.
- Taip, galbūt jis keitė juostas ir svajojo. Mama tokia padūkusi - šokdavo, piešti mėgo. Temperamentai mūsų panašūs.
O mano vyresnysis brolis muzikantas. Aš irgi muzikantas - paskui brolį. Trylika metų triūba išgrojau, du kursus Konservatorijoje (dabar Muzikos ir teatro akademija) baigiau.
Bet kadangi nuo pirmo kurso su aktoriais gyvenau bendrabutyje... Ne, čia tai istorija! Tai buvo Jono Vaitkaus aktorių ir režisierių kursas - Algis Dainavičius, Šarūnas Puidokas, Oskaras Koršunovas... Jie įstojo į aktorinį, aš į triūbą.
Dvejus metus pasimokiau ir atsėmiau dokumentus. Stojau iš naujo - į aktorinį. Tada kursą rinko Dalia Tamulevičiūtė ir Irena Bučienė. Jos man parašo „šaibą" ir manęs nepriima.
Tamulevičiūtė dar sako: šitam berniukui reikia kažką paaiškinti. Ir jos abi su Bučiene man sako: žinai, kodėl mes tau „du" parašėm - matai, tu buvai visa galva aukščiau už visus stojančiuosius, tau nebūtų ką veikti šitam kurse, gal tau vertėtų bandyti pas Vaitkų...
Susitikau su dekane, sužinojau, kad kaip tik po kelių dienų Vaitkus turi atvažiuoti ir atvežti studijų planus. Pasikalbėkit, sako, su juo. Sulaukiau Vaitkaus, papasakojau, kad noriu pas jį stoti mokytis, esu atsiėmęs dokumentus ir jeigu kas, tai iškart į armiją... Gerai, sako Vaitkus, po savaitės aš filmuoju „Stazdą - žalią paukštį", ateik į kino studiją, pažiūrėsim, kaip tu atrodai, ką gali.
Savaitę laukiu, susikraunu visą rekvizitą ir su didžiausiu krepšiu važiuoju į kino studiją Vaitkui etiudų rodyti. O visa aktorių chebra, kuri filmavosi, - ta pati, pažįstama.
 |
| „Urvinis žmogus“. „Baltic Music“ archyvas |
Vaitkus dėjo tokį akibrokštą, kad iki šiol negaliu pamiršti ir žaviuosi. Studija, visi ruošiasi filmavimui, laksto... Vaitkus: a, atvažiavai, gerai, o ko tu nori? Sakau, buvom susitikę, tarėmės. Gerai, palauk minutėlę. Ir vėl nubėga, vėl laukiu. Grįžta, pamato: a, čia tu, tai gerai, rašyk prašymą. Chebra staigiai sulaksto, trinkt popierių - rašyk. Ką rašyt? Nežinau, sako Vaitkus, rektoriaus vardu rašyk: prašau priimti mane į Jono Vaitkaus vadovaujamą kursą laisvu klausytoju. Parašiau. Dar po pusvalandžio Vaitkus sako: a, čia tu, parašei, tai ką man reikia daryti? Sakau, gal pasirašyti? Pasirašo. Gerai, sako, susitinkam rudenį.
Išeidinėju koja už kojos... Palauk, sako, ką tu veiki dabar, turi darbų? Neturiu. Nenori pasifilmuot? Aš gi noriu. Toks ten ir vaidmuo - filmas dviems aktoriams, kiti tik vaizdui. Nuskuto mus ir filmavomės. O Raimundas Banionis tuo metu Kaune filmavo „Vaikai iš „Amerikos" viešbučio". Sužinojo, kad pas Vaikų dirba daug nuskustų, jam irgi reikia. Mūsų desantas - į Kauną, ten Karininkų namuose mus aprengė kaip Kalantos laikų hipius ir mes dar vaidinom muštynes Saugumo koridoriuose. Iškart du filmai.
Rudenį mane įvedė į Vaitkaus kurso spektaklį „Antosė ir varnėnas", ir iškart išvažiavom gastrolių į Voronežo tarptautinį festivalį. Tik grįžom, Vaitkus stato Felikso Bajoro operą „Dievo avinėlis", dainuoju Paliulį: „Brazilijoj būdamas mačiau...". Ir prasidėjo aktorystė.
O buvau pasakęs tėvams: niekada gyvenime nemesiu triūbos.
- Esate dainavęs Tebaldą Eimunto Nekrošiaus spektaklyje „Meilė ir mirtis Veronoje", dabar - Don Kichoto arijos „Žmoguje iš La Mančos". Drąsu dainuoti?
- Mūsų balsus atidarė nuostabi repetitorė Nijolė Vaičiulienė. Ji mums sakė: balsus jūs turite, tik leiskite jiems skambėti. Nereikia rėkti, nereikia jėgos, tik teisingai kvėpuokite ir netrukdykite. Nijolė padarė su mumis stebuklus. Teatre buvo visi apstulbę.
Iki šiol aktoriai pasakoja legendas, koks buvo Algirdo Lapėno spektaklis „Žmogus iš La Mančos", kaip gerai ėjo, kokios gražios arijos, kaip visi dainavo be jokių mikrofonų.
Svarsčiau, kas man dabartiniame spektaklyje sunkiausia. Ko gero - iš kalbėjimo pereiti į dainavimą. Kad dainavimas būtų minties tąsa, o ne atskiras numeris ir kad dainuodamas netapčiau trečiu personažu greta Servanteso ir Don Kichoto.
Ingai Jankauskaitei tas lengvai išeina. Ji puiki aktorė, todėl jai svarbiau emocija, mintis, visos prasmės, o ne vokalo vingrybės.
Be to, ji girdi ir mato partnerį. Jai, lygiai taip pat kaip ir man, reikalingos partnerio akys. Jeigu tu žiūri į partnerį, o jis žiūri į publiką, tada tu nebesupranti, ką darai. Bent akimirką pajunti partnerio žvilgsnį - viskas!
- „Urvinio žmogaus" scenoje jūs vienas. Kaip tada?
- Vasarą Palangoje vaidinau, matydamas tik pirmus staliukus. Ne žmones. Toliau - prieblanda. Publika kažkur, nuspėjama.Tada vaidinu, kad vaidinu. Vaidinu, kad bendrauju. Bet akių nematau.
Paprašiau apšvietėjo, kad bent kiek šviesos būtų salėje. Kad aš nors galvas žmonių matyčiau, jų reakcijas ar kas repliką meta.
Dabar visada taip ir vaidinu, yra tikras ryšys. Ko gero tai ir yra didžiausia vertybė teatre. Nes jeigu mes nuduodam, kad vaidinam, žiūrovas nuduoda, kad supranta teatro sąlygiškumą, tada abi pusės sėdi, laikosi susitarimų, o iš tikrųjų niekas nesieikvoja ir niekas nieko negauna.
Tai jau ne teatras, greičiau - kompromisas. O kiekvienas kompromisas, kaip sako rytiečių išminčiai, palieka kartėlį.
- Domitės Rytų išmintimi?
- Labiau domisi mano žmona Živilė, kurią laikau savo gyvenimo vedle. Kiti keliauja į Indiją, Tibetą, lanko jogą, o aš visa tai turiu namuose. Mes daug kalbamės.
Iki vestuvių mes šešiolika metų buvome geriausi draugai, turėjome savas šeimas ir susitikdavome pasišnekėti. Živilė - atidžiausia ir griežčiausia mano kritikė, vienintelis žmogus, kuris sako tiesą. Įvykdavo premjera ir po kelių dienų eidavau išklausyti Živilės.
O ji manęs negailėdavo: ten maivaisi, ten meluoji, š... ą mali. Aš keikdavausi, rėkdavau, kad ji nieko nesupranta, trenkdavau durim, kelias dienas vaikščiodavau įsiutęs. Tada vaidinu vėl tą patį spektaklį ir prisimatuoju, kiek ji teisi. Ir suprantu: teisi. Skambinu jai...
Oi nelengva atvirai šnekėtis. Bet su kiekvienu kartu vis lengviau.
 |
| Vaidotas Martinaitis – Don Kichotas LNDT miuzikle „Žmogus iš La Mančos“. Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos |
Į meistrystės salą verta papulti
Kilęs iš Gargždų, trylika metų grojęs triūba, Vaidotas Martinaitis rengėsi tapti profesionaliu muzikantu.
Nuo 1990 metų - studijų pas J.Vaitkų pradžios - V.Martinaitis priklauso Nacionalinio dramos teatro trupei ir yra nuolatinis O.Koršunovo spektaklių aktorius.
Pažiūrėjusi V.Martinaičio vaidinamą „Urvinį žmogų", teatrologė Daiva Šabasevičienė rašė, jog čia ji pamatė „aktoriaus-mimo-dainininko-šokėjo talentus. Jo ir balsas ypač raiškus. Paprastai judantys aktoriai neturi stiprių balsų - ir atvirkščiai. Šių savybių vardijimas nėra panegirika Martinaičiui. Tai yra tyliai „ten" ir „kažkur" egzistuojanti sala, į kurią verta papulti, kad savo akimis išvystum talentingą dramos teatro aktorių, kad pajustum, kuo gyva ši profesija".
