Ar tiktai nevykęs pokštas?

Gražina Mareckaitė 2009-02-02 Lietuvos žinios, 2009 02 02
Paryžiaus legendinio teatro „Comedie Francaise” spektaklio „La Festa” vaizdas. Gastrolių organizatorių foto

aA

Žinodama apie tautiečių pamėgtą sporto šaką - skandalus, santūriai reagavau į vis naujus ir naujus Vilnius - Europos kultūros sostinės vadovių veiklos demaskavimus bei kritikos pliūpsnius, netgi užjaučiau tarp kūjo ir priekalo atsidūrusias šio istorinio, kaip atrodė, renginio organizatores. Bet kantrybės taurė persipildė, kai sausio 29 d. atsidūriau Nacionalinio dramos teatro salėje, legendinio Paryžiaus teatro „Comedie Francaise" spektaklyje, tiksliau dviejuose vienaveiksmiuose vaidinimuose - Spiro Scimone´s „La Festa" ir Moliere´o „Juokingosios pamaivos".

Daug teko girdėti apie šio seniausio Prancūzijos teatro idėjines ir kūrybines problemas, apie jo kaip „muziejinio" teatro kūrybinį sąstingį. Bet vis dėlto - Paryžius, nevainikuota Europos kultūros sostinė, šlovingas valstybės subsidijuojamas teatras - prancūzų kultūros reprezentantas. Pagaliau ir Lietuvoje išmušė solidaus teatro mėgėjų valanda, programa, skirta ne vien reginių vartotojams ir „vėpsonių" mėgėjams. Stebuklo nesitikėjau, bet neabejoju, kad jo tikėjosi dauguma žiūrovų, pirkusių bilietus į išgarsintą Europos kultūros sostinės metų renginį - teatrą iš Paryžiaus!

Bilietai į spektaklį nepigūs - „Tiketa" ir renginio organizatorius Oskaro Koršunovo/Vilniaus miesto teatras parduoda juos po 30, 50, 70 litų. Nors kišenė kišenei nelygi, bet vis dėlto...

Nemėginsiu analizuoti šių gastrolinių prancūzų teatro spektaklių. Žmogui, visą gyvenimą krimtusiam teatro kritiko duoną, šį kartą tai beveik neįkandamas uždavinys: režisūra, vaidyba, scenografija ir visi kiti spektaklio komponentai - žemiau suvokimo, juo labiau meninio vertinimo kriterijų. Net ir Lietuvoje nepriimtina juoktis iš žmogaus (aktoriaus) fizinių trūkumų, amžiaus, „aunamų" ir „nuaunamų"(?) kelnių (taip rašoma švieslentėje, vertimas A.Melkūnaitės), kaip bulgarų režisieriaus spektaklyje „La Festa".  Ar Prancūzijoje kitaip? O anglų režisierius Danas Jemmettas, atrodo, tyčiojasi iš visko - ir iš artistų, ir iš Moliere´o, ir iš prancūzų teatro, ir iš visos „sumautos" prancūzų kultūros, nors tokia pasityčiojimo forma, kokią matėme spektaklyje „Juokingosios pamaivos" - nei į tvorą, nei į mietą. Gal tai kokia nors „šalutinė" garsaus teatro produkcija, siekiant įdarbinti praradusius sceninę formą aktorius? Ar valstybės išlaikomos trupės finansinis-ekonominis nesusipratimas? Bet tai - prancūzų teatro (ir net prancūzų kultūros) reprezentavimo problema, JŲ problema...

Bet nė kiek ne mažiau ir MŪSŲ problema. Argi jau nebėra atsakingų už tai, kas, ką ir kodėl veža į Lietuvą - Europos užkampį? O gal priešingai - norėta parodyti, koks niekam tikęs tas Vakarų menas, tie išgarsinti prancūzai, koks tai merde, palyginti su Lietuvos teatro garsenybėmis? Motyvai neatspėjami, bet tiek pirmuoju, tiek antruoju atveju tai dar vienas lietuviškas skandalas. Atsakingų, kaip visada, nebus.

LZINIOS.LT

Komentarai
  • Atminties sluoksniai operoje

    Laiškuose nagrinėjome operos žanro kaip atminties saugyklos idėją, operos analizę kaip archeologinį tyrinėjimą, žanro poveikį miestams ir visuomenėms, aptarėme naujosios operos bruožus.

  • Liūdnumai ir malonumai

    Man atrodo, kad abu spektakliai – „Stand-up’as prasmei ir beprasmybei“ ir „tremolo“ – tai tas išvažiavimas prie išdžiūvusių ežerų, kur sudėtos mažutės žmonijos paslaptys.

  • Latviško Art deco spindesyje – Lietuvos teatro blyksniai

    Pasivaikščiojimas po parodą „Ludolfs Liberts (1895–1959). Hipnotizuojantis Art Deco spindesys“ – lyg sugrįžimas į idealizuojamą Latvijos (taip pat ir Lietuvos) kultūros aukso amžių.

  • Iš bloknoto (53)

    Net saldu skaityti apie spektaklio gimimą nuo pat pirmo, lyg ir visai netikėto, sumanymo blyksnio iki pabaigos, kuri visuomet siejama su publikos reagavimu ir vertinimais.

  • Iš bloknoto (52)

    Buvau dėl to, kad tokie susitikimai kalėjime – drąsus jaunų menininkų sumanymas, kad abiejose stalelio pusėse buvom žmonės, tik skirtingų likimų, ir gali būti, kad ir tas laisvasis, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, gali tapti nelaisvas.

  • Iš mūsų vaidybų (XXIII)

    Suprantu, kad teatrui priimtinesnis tas, kuris labai ankstyvoje stadijoje turi (beveik baigtą) formą, apima mažas finansines ir emocines sąnaudas. <...> Tačiau duoklė teatrui kartais kažką gali atimti ir iš paties kūrėjo.

  • Kelionė link žmogaus balso

    Nepaisant nepatenkintų lūkesčių, Philipo Glasso „Kelionė“ Klaipėdoje tapo ne tik kultūriniu įvykiu, bet ir drąsia šiuolaikinės operos interpretacija Lietuvos scenoje.

  • Festivaliui pasibaigus

    Iš kuklaus žanrinio renginio „Com•media“ Alytuje tapo gana solidžiu festivaliu su gausybe konkursų, kūrybinių dirbtuvių, atskiromis vaikų, jaunimo, suaugusiųjų programomis ir užsienio svečių darbais.