Būti ar nebūti?

Rūta Oginskaitė 2009-01-26 Lietuvos rytas, 2009 01 26
Menų faktūros archyvo nuotrauka

aA

Dviem Vilniaus teatrams metai prasidėjo svetur. Džiaugtis tuo, kaip esame įpratę, ar jį laikyti nemalonia pranašyste?

Savo naujausią spektaklį – Williamo Shakespeare´o tragediją „Hamletas“ – Oskaro Koršunovo teatras (OKT) rodė Italijoje, Romos „Teatro di Roma“. „Meno fortas“ E.Nekrošiaus „Hamletą“, sukurtą 1997 metais, suvaidino Čilėje, Santjago festivalyje „Santiago a Mill“.

Šiandien Milane, garsiajame „Piccolo“ teatre, vyks iškilmingas UBU premijų teikimas už geriausius sezono spektaklius. Šioje ceremonijoje net tris kartus bus minimas E.Nekrošiaus spektaklis „Ana Karenina“, sukurtas Italijoje. Premijas gaus du spektaklio aktoriai ir scenografas Marius Nekrošius. Pernai garbingą UBU premiją pelnė lietuviškasis E.Nekrošiaus „Faustas“, įvardytas kaip geriausias užsienio spektaklis, rodytas Italijoje.

Kada ir kur užsienyje bus vaidinamas „Faustas“, sužinoti paprasta. Dekoracijos netrukus bus sukrautos į laivą ir plauks Pietų Korėjos link. Gegužės pabaigoje – dešimt „Faustų“ Paryžiuje. Kada „Meno fortas“ rodys E.Nekrošiaus spektaklius Lietuvoje? Nuomotis sales ir mokėti padidėjusius mokesčius Lietuvoje per brangu. „Meno forte“ net pajuokaujama, kad gal vertėtų perkelti savo veiklą bet kur – į Belgiją, Olandiją, Italiją, net Čilę. E.Nekrošius šiuo metu repetuoja spektaklį pagal Fiodoro Dostojevskio romaną „Idiotas“, kurį į savo programą yra įtraukęs projektas „Vilnius – Europos kultūros sostinė“ (VEKS).

Tačiau finansavimo – kaip ir daugeliui VEKS programos projektų – dar nėra. Lėšos „Idiotui“ buvo paskirtos 2008 m., pasirašytas susitarimas su VEKS, bet programos finansavimą keičiant dešimtis kartų iki šiol nėra jokio aiškumo. Ar neteks vietoj premjeros Vilniuje surengti ją Romoje? Ten „Meno fortas“ laukiamas, finansuojamas ir mokesčiais negrasinama.

Kiek kitaip klostosi reikalai O.Koršunovo teatre. Šio režisieriaus „Hamletas“ vasarį bus vaidinamas Vilniuje, publikai dar nepažįstamoje Šokio teatro salėje, vėliau – Kaune, Klaipėdoje. Kovą ir balandį – vėl Vilniuje. Kodėl jie vis dar vaidina Lietuvoje, nors tai ir nuostolinga? OKT romantiškai tiki, kad jis reikalingas Lietuvos žiūrovams.

Skamba išdidžiai, nors lietuviškų mokesčių smaugiamas teatras neturi scenos, dirba tokiomis sąlygomis, kai avarinės būklės lubos bet kada gali užkristi ant galvų. Ar ilgai tas romantizmas truks? Gal iki šio pavasario, kai teatrui sukaks dešimtmetis? Surengs festivalį, kuriame parodys visus repertuaro spektaklius ir pakels sparnus?

Kaip sako aktorius Vladas Bagdonas, „kai negali būti pranašu savame krašte, tik svetimame, visokių emocijų atsiranda“. Tada liksim su „makdonaldo“ teatru.

Komentarai
  • Iš mūsų vaidybų (XVIII)

    „Kaligulą“ pamačiau tik kaip svetimą arba pasiskolintą kaukę, kuria bandoma paslėpti savo veidą. Atrodo, kad Brazys naudoja jau užrašytos kalbos žodžius, tačiau pats ta kalba nenori nieko pasakyti.

  • Numirti – nenumirštant

    Tarsi lipdydamas, tapydamas ar droždamas drauge su aktoriumi vaidmenį, Tuminas, man regis, dar ir kaip psichoanalitikas stengėsi perprasti paties aktoriaus charakterį, jo meninę prigimtį.

  • Pašlovinimai „Meno rakto“ ir „Teksto rakto“ laureatėms

    Scenos meno kritikų asociacija apdovanojo laureates: „Teksto raktas“ įteiktas teatrologei Rasai Vasinauskaitei, o „Meno raktas“ – prodiuserei Rusnei Kregždaitei. Publikuojame laudacijas.

  • Odė scenai: „Auksiniai scenos kryžiai“

    Laikui bėgant komisija turės būti kuo įvairesnė, nes toks yra ir šiuolaikinis teatras. Šiemet ekspertų darbo rezultatai susifokusavo į labai tradicinį teatro modelį ir jo suvokimą.

  • Menas yra taika

    Šiemet Tarptautinės teatro dienos žinią siunčia norvegų rašytojas, dramaturgas Jonas Fosse: „Karas ir menas yra tokios pat priešingybės, kaip karas ir taika. Menas yra taika“.

  • [i]Locus vulgaris[/i]

    Scenos menai viešosiose erdvėse gali ne tik burti miestiečių bendruomenes, bet ir dalyvauti miesto istorijos pasakojimo ir viešųjų erdvių simbolinių reikšmių steigime ar transformavime.

  • Iš mūsų vaidybų (XVII)

    Kaip statyti psichologines Zellerio pjeses, kai neveikia (nes neįtikina) nei aktoriaus ir personažo atstumas, nei atstumo nebuvimas? Ką vaidinti aktoriui, kai jo kuriamas personažas yra ligos paūmėjimas?

  • Režisierius ir laiko derva

    „Mamutų medžioklė“ – tai nėra filmas apie Jono Jurašo biografiją. Bet per kelis jo gyvenimo epizodus papasakota apie epochą ir jos nuodus, galbūt tebeveikiančius.