Būti ar nebūti?

Rūta Oginskaitė 2009-01-26 Lietuvos rytas, 2009 01 26
Menų faktūros archyvo nuotrauka

aA

Dviem Vilniaus teatrams metai prasidėjo svetur. Džiaugtis tuo, kaip esame įpratę, ar jį laikyti nemalonia pranašyste?

Savo naujausią spektaklį – Williamo Shakespeare´o tragediją „Hamletas“ – Oskaro Koršunovo teatras (OKT) rodė Italijoje, Romos „Teatro di Roma“. „Meno fortas“ E.Nekrošiaus „Hamletą“, sukurtą 1997 metais, suvaidino Čilėje, Santjago festivalyje „Santiago a Mill“.

Šiandien Milane, garsiajame „Piccolo“ teatre, vyks iškilmingas UBU premijų teikimas už geriausius sezono spektaklius. Šioje ceremonijoje net tris kartus bus minimas E.Nekrošiaus spektaklis „Ana Karenina“, sukurtas Italijoje. Premijas gaus du spektaklio aktoriai ir scenografas Marius Nekrošius. Pernai garbingą UBU premiją pelnė lietuviškasis E.Nekrošiaus „Faustas“, įvardytas kaip geriausias užsienio spektaklis, rodytas Italijoje.

Kada ir kur užsienyje bus vaidinamas „Faustas“, sužinoti paprasta. Dekoracijos netrukus bus sukrautos į laivą ir plauks Pietų Korėjos link. Gegužės pabaigoje – dešimt „Faustų“ Paryžiuje. Kada „Meno fortas“ rodys E.Nekrošiaus spektaklius Lietuvoje? Nuomotis sales ir mokėti padidėjusius mokesčius Lietuvoje per brangu. „Meno forte“ net pajuokaujama, kad gal vertėtų perkelti savo veiklą bet kur – į Belgiją, Olandiją, Italiją, net Čilę. E.Nekrošius šiuo metu repetuoja spektaklį pagal Fiodoro Dostojevskio romaną „Idiotas“, kurį į savo programą yra įtraukęs projektas „Vilnius – Europos kultūros sostinė“ (VEKS).

Tačiau finansavimo – kaip ir daugeliui VEKS programos projektų – dar nėra. Lėšos „Idiotui“ buvo paskirtos 2008 m., pasirašytas susitarimas su VEKS, bet programos finansavimą keičiant dešimtis kartų iki šiol nėra jokio aiškumo. Ar neteks vietoj premjeros Vilniuje surengti ją Romoje? Ten „Meno fortas“ laukiamas, finansuojamas ir mokesčiais negrasinama.

Kiek kitaip klostosi reikalai O.Koršunovo teatre. Šio režisieriaus „Hamletas“ vasarį bus vaidinamas Vilniuje, publikai dar nepažįstamoje Šokio teatro salėje, vėliau – Kaune, Klaipėdoje. Kovą ir balandį – vėl Vilniuje. Kodėl jie vis dar vaidina Lietuvoje, nors tai ir nuostolinga? OKT romantiškai tiki, kad jis reikalingas Lietuvos žiūrovams.

Skamba išdidžiai, nors lietuviškų mokesčių smaugiamas teatras neturi scenos, dirba tokiomis sąlygomis, kai avarinės būklės lubos bet kada gali užkristi ant galvų. Ar ilgai tas romantizmas truks? Gal iki šio pavasario, kai teatrui sukaks dešimtmetis? Surengs festivalį, kuriame parodys visus repertuaro spektaklius ir pakels sparnus?

Kaip sako aktorius Vladas Bagdonas, „kai negali būti pranašu savame krašte, tik svetimame, visokių emocijų atsiranda“. Tada liksim su „makdonaldo“ teatru.

Komentarai
  • Atminties sluoksniai operoje

    Laiškuose nagrinėjome operos žanro kaip atminties saugyklos idėją, operos analizę kaip archeologinį tyrinėjimą, žanro poveikį miestams ir visuomenėms, aptarėme naujosios operos bruožus.

  • Liūdnumai ir malonumai

    Man atrodo, kad abu spektakliai – „Stand-up’as prasmei ir beprasmybei“ ir „tremolo“ – tai tas išvažiavimas prie išdžiūvusių ežerų, kur sudėtos mažutės žmonijos paslaptys.

  • Latviško Art deco spindesyje – Lietuvos teatro blyksniai

    Pasivaikščiojimas po parodą „Ludolfs Liberts (1895–1959). Hipnotizuojantis Art Deco spindesys“ – lyg sugrįžimas į idealizuojamą Latvijos (taip pat ir Lietuvos) kultūros aukso amžių.

  • Iš bloknoto (53)

    Net saldu skaityti apie spektaklio gimimą nuo pat pirmo, lyg ir visai netikėto, sumanymo blyksnio iki pabaigos, kuri visuomet siejama su publikos reagavimu ir vertinimais.

  • Iš bloknoto (52)

    Buvau dėl to, kad tokie susitikimai kalėjime – drąsus jaunų menininkų sumanymas, kad abiejose stalelio pusėse buvom žmonės, tik skirtingų likimų, ir gali būti, kad ir tas laisvasis, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, gali tapti nelaisvas.

  • Iš mūsų vaidybų (XXIII)

    Suprantu, kad teatrui priimtinesnis tas, kuris labai ankstyvoje stadijoje turi (beveik baigtą) formą, apima mažas finansines ir emocines sąnaudas. <...> Tačiau duoklė teatrui kartais kažką gali atimti ir iš paties kūrėjo.

  • Kelionė link žmogaus balso

    Nepaisant nepatenkintų lūkesčių, Philipo Glasso „Kelionė“ Klaipėdoje tapo ne tik kultūriniu įvykiu, bet ir drąsia šiuolaikinės operos interpretacija Lietuvos scenoje.

  • Festivaliui pasibaigus

    Iš kuklaus žanrinio renginio „Com•media“ Alytuje tapo gana solidžiu festivaliu su gausybe konkursų, kūrybinių dirbtuvių, atskiromis vaikų, jaunimo, suaugusiųjų programomis ir užsienio svečių darbais.