Besikeičiantys teatro ir šokio spektakliai Berlyno festivalyje Spielzeit‘europa nugrimzdo ne tik į žmogžudystės paspęstus savigraužos spąstus, bet ir į kūno bei dvasios samplaikos paieškas. Ieškoti moralės pagrindų leidosi devyniolika Šaolinio vienuolių kartu su belgų choreografu Sidi Larbi Cherkaoui šokio spektaklyje „SUTRA“ ir vokiečių režisierė Andrea Breth su vienuolikos aktorių svita spektaklyje „Nusikaltimas ir bausmė“ pagal Fiodoro Dostojevskio romaną.
Kung fu harmonija
Pabodęs darbuotis Europoje choreografas Sidi Larbi Cherkaoui, buvęs garsiosios Les Ballets C. de la B. trupės šokėjas, savo „šviežiausios“ kūrybos vieta pasirinko Kiniją, tačiau ne bet ką, o Henano provincijoje įsikūrusį Šaolinio vienuolyną. Jaunystėje įtakotas Bruce‘o Lee pasaulėžiūros ir kung fu kovos meno, choreografas ėmėsi studijuoti budizmo tiesas bei Šaolinio vienuolių judesių sąvokas. Taip gimė šokio spektaklis „SUTRA“, įkūnijantis dvasinį kovos meno aspektą, kūno ir sielos dvilypumą.
Pakilus uždangai, matome choreografą su vienuolikmečiu Dong Dong ant gulsčios žmogaus ūgio aliuminio dėžės žaidžiančius medinėmis kaladėlėmis. Mažo braižo piešinys, dėliojamos ir stumdomos kaladėlės randa atgarsį scenoje suguldytų žmogaus dydžio medinių dėžių peizaže. Po Šaolinio vienuolio šokio su kardu, po girtuoklio kung fu kovos ištraukų ir po tarsi aidas nuvilnijančių kovos pratimų prasideda dar vienas akiai malonus reginys – medinių dėžių statiniai. Iš scenografo Antony Gormley sukurtų dėžių Šaolinio vienuoliai stato šventyklas, imituoja kolonas, vienas ant kito krauna karstus ar formuoja lotoso žiedą. Įspūdinga ir griūvančių dėžių tarsi domino kaladėlių (kuriose stovi vienuoliai) scena. Architektūrinės minties lankstumas čia rodosi esąs begalinis.
Choreografas Cherkaoui medinių dėžių metaforą aiškina kaip žmogaus kūną, o Šaolinio vienuolius – kaip žmogaus dvasią, įkalintą tame kūne. Spektaklio siunčiamą žinią suvokti nesunku: žmogus nuolat renkasi tarp sielos balso ir kūno įgeidžių, tarp jausmų ir proto. Metaforiškas ir spektaklio pavadinimas: pali kalboje žodis „sutta“ reiškia Budos mokymus, o sanskrito kalboje žodis „sutra“ atitinka giją, virvę arba tikrąjį saiką. Todėl pavadinimą galima būtų aiškinti kaip proto ir dvasios ugdymą skatinančio Tauriojo aštuonlypio kelio budizme atitikmenį. Visgi spektaklis užburia ne tik sakralumu ir giliomis prasmėmis, bet ir išorine raiška – kung fu kovos meno pratimais ir gyvūnus imituojančiu šokiu. Žavi ne tik vienuolių energija, judesių lengvumas, jų dinamiškumas, bet ir dvasinis susikaupimas bei erdvės „pajauta“.
 |
| „Sutra”. Foto: © Hugo Glendinning |
Pats choreografas, įspūdingo fizinio pasirengimo ir nepaprasto lankstumo šokėjas, spektaklyje atrodo tarsi svetimkūnis, kurio ne tik kūnas (aliuminė, o ne medinė dėžė), bet ir siela (Cherkaoui vilki vakarietiško tipo švarką ir sportinius batelius, o ne pilkas tunikas kaip vienuoliai) neatitinka Rytų pasaulėjautos. Jo noras pritapti prie vienuolių lydimas saviironijos ir komiško nuoširdumo. Po ilgų ieškojimų, konstravimų ir dekonstravimų, suradus tikrąjį kelią, choreografas įsilieja į finalinį kovos meno šokį.
Spektakliui „SUTRA“ muziką sukūrė vienas perspektyviausių jaunųjų lenkų kompozitorių Szymonas Brzóska. Fortepijono, smuiko, violončelės ir mušamųjų garsai puikiai perteikia tiek ekspresyvius vienuolių judesius, tiek ir melancholišką choreografo nuotaiką, o rytietiško dvasingumo kupinas jų skambesys žiūrovus perkelia į kolektyvinę Rytų kovos meno ir šokio meditaciją.
Kančia abiejose pusėse
Nuošalyje palikus rytietišką dvasingumą, festivalis „spielzeit‘europa“ kvietė pasinerti į žmogžudžio psichologiją ir fiziškai pajusti jo savigraužos kančią Andreos Breth spektaklyje „Nusikalimas ir bausmė“.
Daugiau nei keturias valandas išgyventi Rodiono Raskolnikovo psichologinius svyravimus, žmogžudystės sukeltas kančias ir savigraužos skausmą teko tiek aktoriams, tiek ir žiūrovams. Tačiau kam iš jų šis išbandymas buvo sunkesnis, ilgai spėlioti neteko, nes per pirmąją pertrauką sausakimša Berliner Festspiele teatro salė ištuštėjo daugiau nei trečdaliu. Visgi neaišku, ar likusieji spektaklio pabaigoje pabrėžtinai plojo dėl to, kad taip norėjo gerai įvertinti didžiojo rusų klasiko inscenizaciją, ar kad lengviau atsikvėpė ir nesąmoningai liaupsino savąją ištvermę.
Nuo 1999 m. reziduojanti Burgtheater Vienoje vokiečių režisierė, literatūrologė Andrea Breth, susikrovusi nemažą spektaklių – pastatymų pagal pasaulinės literatūros klasikus – bagažą, gali džiaugtis ir įvairių apdovanojimų gausa kaip geru jos režisūros įvertinimu. Dažnai prie rusų literatūros linkstanti Breth šįsyk ėmėsi Dostojevskio šių metų vasarą vykusiam teatro ir muzikos festivaliui Salzburger Festspiele.
 |
| „Nusikaltimas ir bausmė”. Foto: © Bernd Uhlig |
Vienuolika aktorių, kuriančių daugiau nei 40 romano veikėjų, vaidina už kino ekraną imituojančios ir juos nuo žiūrovų parterio skiriančios permatomos uždangos. Spektaklio scenos perdėm fragmentiškos, savotiškai perteikiančios pagrindinio veikėjo minčių chaosą. Neapsieinama ir be periodiško žiūrovus akinančio šviesų srauto, varginančio akis taip, kaip Raskolnikovo protą kankina žmogžudystės idėja. Apstu trumpų, tuščių, nereikalingų scenų, be kurių nė kiek nebūtų suprastėjęs spektaklio branduolys – psichologinės kančios pajutimas.
Skurdo prislėgtas teisės studentas Rodionas Raskolnikovas (Jensas Harzeris) žmogžudystės motyvus teisina savo paties pagimdytų idėjų principu. Žmogžudystės scena spektaklyje blanki, nė truputėlio nesureikšminta, nes vidinė herojaus kankynė yra prasidėjusi jau gerokai anksčiau, Raskolnikovui įbridus į savo teorijų „pelkyną“. Harzerio sukurtas Raskolnikovas netvirtas, vienišas, kupinas abejonių ir kiek pamišęs gyvenimo atstumtasis, besikamuojantis moralės ir savigraužos spąstuose.
Ištikimosios Sonios vaidmuo spektaklyje pabrėžtinai angeliškas ne tik išore, bet ir vidumi. Šviesių plaukų aktorė Birte Schnöink, vilkinti ilgą baltą tuniką, atrodo lyg nekaltas vaikas, o evangelijos išmanymas ryškina tvirtą jos charakterį, kantrumą ir pasiaukojimą, padedantį mylimajam Raskolnikovui stiprėti, prisipažinti ir tikėti kaltės atpirkimu.
Draminių elementų spektaklis nestokoja, tačiau pagrindinio veikėjo svyravimai, sąžinės graužatis ir lengvas pamišimas gožia bet kokį spektaklio veiksmą. Niūrus, tiesiogine ir perkeltine prasme pilkas spektaklis „Nusikaltimas ir bausmė“ tarsi Raskolnikovo būsenų veidrodis pasirodė dirbtinai ištęstas, vietomis neįtaigus ir rusiškos literatūros dvasią nevykusiai perteikęs vokiškas darbas.
