Jau ketvirtą rudenį vyksta „Versmė“ – Nacionalinio dramos teatro rengiamas nacionalinės dramaturgijos festivalis. Ar jis tapo įvykiu?
Pavadinimą festivalis pasiskolino iš Nacionalinio dramos teatro fojė esančio fontano. Jame įtaisyta Stanislovo Kuzmos skulptūra „Versmė“. Jos sumažintos kopijos – ir festivalio prizai. Lietuvių dramaturgijos pastatymų paradas, vardu „Versmė“, Nacionaliniame dramos teatre prasidėjo lapkričio 5 d. ir tęsis iki šio šeštadienio. Konkurse dalyvauja devynios trupės.
Kaip puošmena – o ne varžybų dalyvis – į „Versmės“ programą įtrauktas Jono Vaitkaus spektaklis „Patriotai“ pagal Petro Vaičiūno pjesę. Jis yra vaidinamas Jaunimo teatre. O varžybų dalyviai šį trečiadienį, po Antano Škėmos „Saulėtų dienų“ premjeros Nacionaliniame dramos teatre, sužinos, kas tapo laimėtojais ir bus apdalyti prizais.
Naujų pjesių karjera
„Versmės“ vyksta dviem etapais: skaitymų ir vaidinimų. Pernai lapkritį buvo skaitomi naujai parašytų pjesių eskizai. Šiemet žiūrimi vaidinimai – teatrai atveža į Vilnių repertuarinius lietuviškų pjesių pastatymus.
Dabartinėje programoje – net trys vaidinimai, atsiradę po pernykščių skaitymų. Teatro laboratorija „Atviras ratas“ rimtai pažiūrėjo į savo artistų Marijos Korenkaitės („Pabėgimas į Akropolį“) ir Justo Tertelio („Vienaveiksmė monopjesė pradedančiam artistui“) dramaturginius debiutus, ir jie tapo repertuaro dalimi. Anetos Anros „Katinas Temzėje“ (pernykštis skaitymas vadinosi „Karjera“) sudomino „Panoptikumą“ – ir šiemet jau įvyko Gintaro Makarevičiaus režisuota premjera.
Atrodytų, kad „Versmė“ lyg ir provokuoja naujas pjeses ir naujus lietuviškus pastatymus? Ar taip iš tiesų yra? Ar to „Versmė“ siekia?
Į sceną atėjo paaugliai
Minėtos trys pjesės tapo spektakliais jų autorių ambicijų dėka. O festivalis tiesiog surenka po savo stogu tai, kas lietuviško teatro sukurta. Kokių nors specifinių, „versminių“ krypčių nematyti.
Yra čia trys inscenizacijos. Aktorius Kęstutis Macijauskas Klaipėdos teatre inscenizavo Igno Šeiniaus „Kuprelį“, Julius Dautartas Panevėžio J.Miltinio teatre – savo tėvo Vlado Dautarto novelių romaną „Senojo gluosnio pasaka“, o Ramunė Kudzmanaitė rengia premjerai Nacionaliniame dramos teatre A.Škėmos „Saulėtas dienas“.
Yra trejetas spektaklių apie mokyklą, paauglius. Tokie personažai lietuvių scenoje reti, o jų gyvenimas itin dramatiškas, žinome. M.Korenkaitės ir „Atviro rato“ improvizacija „Pabėgimas į Akropolį“ – apie juos.
Herkus Kunčius parašė pjesę „00:45 pagal Goldingą“. Tai tarsi nuoroda į G.Goldingo „Musių valdovą“ – tik veiksmas vyksta ne negyvenamoje saloje, o klasėje. Spektaklį Šiaulių dramos teatre režisavo Albertas Vidžiūnas, anksčiau „Versmėse“ pristatęs H.Kunčiaus pjesę „Matas“. Gal tai reiškia, kad įdomus dramaturgas pagaliau sutiko jo kūrybai atidų režisierių? Viltinga.
Jono Vaitkaus mokinys aktorius Vytautas Kaniušonis prikėlė savo mokytojo pjesę „Literatūros pamokos“ – 1985 metais tai buvo Ingeborgos Dapkūnaitės, Sauliaus Balandžio, Povilo Budrio, Arūno Sakalausko kurso debiutinis spektaklis. Ar šiemet tai aktualu? Gal greičiau – muziejus.
Abejingi meniškumui
Taip festivalio programa ir blaškosi – tarp to, kas jau muziejus, ir to, kas viltinga. Gal ne į muziejų, o tiesiai į šiukšlyną siūlyčiau nurašyti „Versmės“ abejingumą meniniams savo programos kriterijams.
Niekur dar nemačiau į vieną krūvą surinktų tiek prastų spektaklių. Čia turiu omenyje kad ir klaipėdiečių „Kuprelį“. Net sunku patikėti, kad gerų artistų trupė gali šitaip mėgėjiškai vaidinti – išsprogdintomis akimis, su mostagavimais ir pasišokinėjimais. O kad debiutuojantys dramaturgai atsiduria ant ledo ir neturi saiko – natūralu, ypač dar kai vaidina savo pjesę, kurią režisierius lyg niekur nieko režisuoja telefonu (!) iš Amerikos.
Čia jau kalbu apie Romualdo Vikšraičio ir Editos Kauzaitės duetą, Elfų teatre sukūrusį spektaklį „Šiandien tu dar neverkei, kale...“. Ir tai – šalies Nacionalinio dramos teatro rengiamo festivalio dalyviai?
Jaunystės azarto pamokos
Viltingiausias „Versmės“ kontekste atrodo „Atviro rato“ ir jo vadovo Aido Giniočio darbas. Patyręs artistas ir režisierius skatina savo mokinius kurti. Ne vien vaidinti ir dainuoti, bet ir rašyti dainas, improvizuoti, būti dramaturgais. Todėl „Pabėgimas į Akropolį“, toks, kokį jį pamatėme šiemet, – ne vien M.Korenkaitės, bet ir viso „Atviro rato“ kūrinys. Jame tiek pastabumo šiandienos gyvenimui, tiek taiklumo ir ekscentriško jaunystės šėlsmo, kad jis negali nebūti reikalingas savo amžininkams.
Pati „Versmė“ tų jaunų žmonių azarto kontekste atrodo kaip gana vangus, sunkiai dardantis vežimas. Sėstis į jį gali visi, kurie vaidina lietuviškus veikalus. Kaip vaidina, kaip tie vaidinimai atsiranda – jų pačių reikalas. Jokių laboratorijų dramaturgams, jokių konsultacijų. Ir jokių įsipareigojimų. Skatinimu taip pat nekvepia.
Keista, kad toks didelis Nacionalinis dramos teatras, sumanęs tokį, atrodytų, reikšmingą festivalį, nesugalvojo vienos itin reikalingos smulkmenos – festivalio klubo, kur galėtum susitikti po spektaklių ir kalbėti apie tai, ką juose patyrei.
O galbūt net nėra apie ką kalbėti?
