Rimas Driežis
Vilniaus teatre „Lėlė“ 1971 m. gegužės 22 d. parodyta Marcelijaus Martinaičio pjesė „Pelenų antelė“ buvo pirmas dailininko ir režisieriaus Vitalijaus Mazūro savarankiškas darbas ir jo autorinio poetinio teatro pradžia. Spektaklis sulaukė sėkmės: buvo vaidinamas tarptautiniuose festivaliuose, nuotraukos publikuotos užsienio leidiniuose, apie jį nemažai rašyta anuomet, rašoma ir dabar. Audronė Girdzijauskaitė, vertindama vėlesnius Mazūro spektaklius, rašė, kad į netikėtumo ir išmonės karalystę perkelti paprasti, kone kasdieniai gyvenimo reiškiniai įgauna aukštosios poezijos skambesį. Šie bruožai ryškėjo ir „Pelenų antelėje“. „Kai prasiveria kalnelis ir gilumoje pamatome mirusią motinėlę – tapytą, panašią į kaimo bažnytėlių madonas, tik su šiaudiniu vainikėliu ant kaklo, patvirtinančiu dvasinį ryšį su žeme, su paliktąja Sigute – susiduriame su mažu atradimu“, – rašė teatrologė („Lėlė ir kaukė“, 1999).
Spektaklio statytojui Mazūrui padėjo vieninga kūrybinė grupė: su aktoriais repetavo ir pagalbinę medžiagą pastatymui rinko režisierė Laima Lankauskaitė, konsultavo pasakų tyrinėtoja Bronislava Kerbelytė, pasišventusiai dirbo aktoriai ir muzikos atlikėjai. Neregė dainininkė Beatričė Grincevičiūtė, norėdama pajusti būsimo spektaklio atmosferą, įrašo metu dainavo pirštais liesdama Sigutės lėlę, kuri, kaip rašo Girdzijauskaitė, „buvo panaši į kaimo vaikų pasigamintą lėlytę iš drobinių skudurėlių, nedidukė, ji judėjo lėtai ir nedrąsiai – visų skriaudžiama našlaitė su iškeltomis rankomis – išreikšdama susitaikymą ir liūdesį“. Prie spektaklio sėkmės labai prisidėjo ir Teisučio Makačino muzika. Visus kūrėjus vienijo Martinaičio išsakyta nuostata žiūrovams pasakoti ne gerai žinomą „Sigutę“, o tai, ką iš jos suprato gyvendami, prisimindami vaikystę.
„Pelenų antelė“ buvo vaidinama su nepertraukiama fonograma. Užfiksuoti pirmosios teatro aktorių kartos balsai, legendinės dainininkės Beatričės Grincevičiūtės įdainavimai bei spektaklio atmosferą išsaugojusi muzika paskatino fonogramą išleisti kaip savarankišką vertybę. Be to, ją galima klausyti ir kaip radiofonizuotą pasaką. Jei norėsite įsivaizduoti, kaip atrodė Mazūro spektaklis, išleistame CD buklete rasite Audriaus Zavadskio nuotraukų ir spektaklio veiksmą aiškinančių remarkų, parengtų pagal M. Martinaičio knygą „Pelenų antelė“ (Vilnius, 1980). Knygoje publikuota pjesė skiriasi nuo teatre vaidinto varianto, todėl buklete pateikiamas iššifruotas fonogramos tekstas leis lengviau sekti pasakos įvykius ir atkurs originalią Mazūro interpretaciją. „Tą pačią pasaką kiekvienas pasakoja kitaip, kitu balsu – ir todėl jos neatsibosta“, teigia Martinaitis. Galbūt kam nors kils noras sukurti savą šios fonogramos sceninę interpretaciją. Kodėl ir ne?
P.S. Spektaklio „Pelenų antelė“ fonogramą išsaugojo ilgametis „Lėlės” garsininkas Vitaras Aškelavičius, kurio fonotekoje sukauptas didžiulis teatro muzikos lobynas. CD išleido „Lėlės“ teatras parėmus Kultūros ministerijai.
VAT inf.
