Apie tarptautinį šiuolaikinio šokio festivalį vaikams ir jaunimui Tanzhochdrei sužinojau iš skrajutės, kuri tarp daugybės kitų į mano rankas pateko šokio mugės metu Diuseldorfe. Neslėpsiu, peržiūrėti festivalio programą norėjosi ne tiek dėl jos paskirties, kiek dėl žvilgsnį pritraukusio Batsheva šokio trupės vardo. Tačiau nepakartojamų įspūdžių sukėlė ne tik ši trupė – didžioji dauguma festivalio dalyvių originaliomis spektaklių idėjomis bei nepriekaištingu atlikimu sužavėjo ne tik mažuosius/ jaunuosius lankytojus, bet ir šiuolaikinio šokio mylėtojus bei profesionalus.
Vaikams ir jaunimui skirtas tarptautinis šiuolaikinio šokio festivalis Tanzhochdrei suvienijo dvi Vokietijos žemes – Šiaurės Reino-Vestfalijos ir Berlyną-Brandenburgą. Nepakartojama buvo vien tai, kad festivalis Šiaurės Reino-Vestfalijos žemėse pabiro 15-oje miestų; Berlyne festivalį kuravo Valstybinis jaunimo teatras Theater an der Parkaue.
Savaitę trukęs festivalis Berlyne siūlė ne tik rytinius ir vakarinius spektaklius, bet ir moksleivių rengimą spektakliams, šiuolaikinio šokio dirbtuves, cirko, hiphopo bei gatvės šokio laboratorijas. Ši šokio šventė jauniesiems kartu parėmė ir choreografės Livios Patrizi projektą „ŠokioLaikas – laikas šokiui mokyklose“ (TanzZeit – Zeit für Tanz in Schulen),– jau trejetą metų trunkančiu projektu siekiama šokio meną integruoti į mokyklų programas kaip atskirą mokomąją discipliną. Pasisekimas didžiulis: šokio projekte jau dalyvavo daugiau nei 5000 moksleivių, o nori dalyvauti vis daugiau.
Rytus ir vakarus praleisti teatre buvo itin smagu – spektaklių meninė kokybė pranoko bet kokius lūkesčius. Šiuolaikinio šokio, šokio teatro, cirko bei hiphopo spektakliai į teatrą sukvietė ne tik jaunimą, bet ir pradedančiųjų klasių moksleivius ir net darželinukus. Patiems mažiausiems žiūrovams (5-6 metų vaikams) festivalis Tanzhochdrei siūlė tris kūrinius: Hanso-Hofo choreografų kolektyvo iš Nyderlandų spektaklį „Panama“, olandų šokio teatro Meekers spektaklį „Merfis!“ (Murph!) ir prancūzų šokio scenos revoliucionieriumi vadinamo Jeano-Claude‘o Galotta spektaklį „Ulisas“ (Ulysse). Pastarasis puikiai tiko festivalio atidarymui: pilna vaikų buvo ne tik žiūrovų salė, bet ir scena, kurioje didžiulį susikaupimą, šiuolaikinio šokio pagrindus ir šokio džiaugsmą demonstravo 7-13 metų šokėjai iš Prancūzijos. Šokio judesiais inscenizuotą Homero „Odisėją“ „atstatė“ Jeano-Claude‘o Gallotta mokinė Josette Baïz, 1981 metais pati šokusi „Ulise“. Naujasis Grenados šokio trupės „Ulisas“ buvo sutiktas labai šiltai: tikslūs šiuolaikinio šokio judesiai grupėje, pavieniai duetai, statiško ir dinamiško choreografinio piešinio sankirtos bei netikėti pašaukimai „Ulisai!“, „Penelope!“, „Ciklopai!“ subtiliai perpasakojo graikų epinę poemą, suteikdami jai vaikiško nerūpestingumo.
Krėsti įvairias išdaigas suaugusiems ir šitaip linksminti mažuosius žiūrovus apsiėmė trys žavūs merfiai iš Olandijos. Šokio teatro Meekers spektaklio idėja ir jo atlikimas tiek vaidinant, tiek ir šokant buvo tiesiog nuostabūs, o pasakojimo eiga rutuliojosi vaikams suprantamo humoro keliu. Bene labiausiai akį traukė spektaklio video-kompiuterinė animacija, kuri ir visą spektaklį pavertė nuotaikingu animaciniu filmuku. Moralės dozė spektaklyje buvo nedidelė, lengvai sumišusi su ironija ir gyvenimiška patirtimi, tačiau gerai suvokiama mažiesiems.
Patarlės esmę „Visur gerai, bet namuose geriausia“ į sceną perkėlė Hanso-Hofo choreografų kolektyvo šokio spektaklis „Panama“. Pagal vokiečių rašytojo Janosho knygelę vaikams „Panama labai graži“ pastatytas spektaklis pasakojo apie kelionių ilgesį, galiausiai virtusį namų ilgesiu. Dviejų draugų kelionė ir patirti nuotykiai ryškino ir antraplanes temas: bičiulystę, nereikšmingus draugų barnius ir susitaikymą. Spektaklis suderino idėją, meninį atlikimą ir scenografiją. Trys atlikėjai vaidino, šoko, dainavo ir grojo, kurdami juokingai rimtą melancholišką spektaklį. Graži ir linksma, puikiai atlikta „Panama“, deja, pasirodė tik vyresnio amžiaus vaikams ir jų tėveliams. Ne vieną pravirkusį pyplį teko išnešti iš salės – išsigąsta griaustinį ir lietų imituojančio garso. Tačiau ir tėveliams, matyt, nevertėjo vestis/neštis savo mažylių, kai programėlėje aiškiai nurodytas žiūrovų amžius – nuo 6 metų.
 |
| Batsheva šokio trupės spektaklis |
Daug juoko ir nuostabos ne tik vaikams, bet ir suaugusiems sukėlė dviejų Sashos Waltz & Guests trupės šokėjų portugalės Claudios de Serpa Soares ir australo Graysono Millwoodo šokio spektaklis „Edgaras“ (Edgar). Iš šokio, cirko ir akrobatikos elementų bei magijos triukų „sudėliotas“ kūrinys pasakojo apie dvilypę asmenybę: esamą ir įsivaizduojamą Edgarą, peštynes dėl dominuojančiojo vietos ir nepakartojamą jėgų išbandymą pačių įkurtoje varjetė. Asmenybės dvilypumą ryškino didelis šokėjų ūgių skirtumas, leidęs lengvai atlikti įvairius akrobatinius numerius. Ir nors po spektaklio surengtame pokalbyje su žiūrovais mažuosius labiausiai domino magijos ir cirko triukai, suaugusieji liko pakerėti spektaklio tema ir originalia jos plėtote.
Taip lauktas Batsheva šokio trupės pasirodymas buvo labai gardus ne tik grynojo šokio mylėtojams, bet ir pradinukams bei aukštesnių klasių moksleiviams. 15 šokėjų iš Izraelio demonstravo ne tik stiprius šiuolaikinio šokio pagrindus, bet ir į sceninį vyksmą įtraukė jaunuosius žiūrovus. Atlikėjų ir publikos interakciją stiprino keturkampė aktų salės scena, kurią iš visų pusių supo žiūrovai. Spektakliui „Kamuyot“ choreografiją sukūrė Ohadas Naharinas, ilgus metus dirbęs Batsheva trupės meno vadovu. Grupių kombinacijas, pavienius solo ar duetus lydėjo įdomūs rakurso keitimai, greiti ir platūs judesiai, įmantrūs šuoliukai bei stilizuoti gestai. Mokyklos uniformą primenantys kostiumai derėjo prie aktų salės aplinkos, o suplėšytos, spalvotos merginų kojinės tarsi imitavo jaunystės polėkį ir paauglišką priešgyniavimą. Specialiai mokykloms sukurtą spektaklį Berlyno moksleiviai sutiko labai šiltai.
Simpatišką chaosą scenoje sukūrė buvęs Pinos Bausch mokinys, Folkwango aukštosios mokyklos Esene absolventas choreografas Samiras Akika. Spektaklis „P.P.E. – Pratęsta paauglystės era“ (E.T.E. – Extended Teenage Era), sukvietęs ne jaunesnius kaip 12 metų žiūrovus, pasakojo apie vidinį asmenybės chaosą, tampant suaugusiu. Septyni aktoriai-šokėjai dalinosi savais išgyvenimais, biografijos nuotrupomis bei ateities planais. Vidinę jausmų ir baimių netvarką puikiai iliustravo spektaklio scenografija: popierius, kartonas, medis, izoliacija, laidai ir kiti daiktai bei įrankiai priminė bet kokias dirbtuves, o čia pat karpomi, klijuojami ir kitaip konstruojami daiktai tapo aiškia aliuzija į kiekvieno iš mūsų „apdirbamus“ gyvenimo etapus. Scenografijos chaosą kartu stiprino ir atlikimo „mišrainė“: breakdance šokio stiliai (b-boying, popping, locking), pramoginių šokių nuotrupos, šiuolaikinio šokio judesiai ir draminė vaidyba. Spektaklio pradžioje ši „netvarka“ kiek trikdė, tačiau įsijautus į opią pratęstos paauglystės problemą, jos gvildenimą ir aiškią parodiją, spektaklis sužibo tarsi auksas pelenuose.
Beveik valandą hiphopo paaugliams atvežė brazilų šokio trupė Membros cia. de dança. Spektaklis „Spindulys X“ (RAIO X) tarsi socialinė studija pasakojo apie situaciją Brazilijos kalėjimuose: kalinčiųjų sukilimus, smurtą, prostituciją. Energingi choreografės Taís Vieiros sukurti judesiai ir įstabus spektaklio geometrinis piešinys prikaustė jaunųjų žiūrovų dėmesį, o opių problemų „perkėlimas“ į sceną vertė juos susimąstyti. Nors paaugliai ir aikčiojo, šokėjams scenoje atlikus įmantresnius judesius, spektaklis pasirodė kiek per ilgas, atpasakojantis, o ne analizuojantis realią situaciją.
 |
| Trys „merfiai“ iš Olandijos. Nuotraukos iš www.tanzhochdrei.de. |
Šis vaikams ir jaunimui skirtas šiuolaikinio šokio festivalis yra itin pagirtinas reiškinys šokio pasaulyje. Pilnos vaikų ir moksleivių žiūrovų salės tapo gyvu įrodymu, kad šiuolaikinio šokio spektakliai jauniesiems žiūrovams yra ne vien reikalingi kultūrinio išsilavinimo kelyje, bet ir vertingi savęs bei pasaulio pažinimo kelyje.
