Ar galima būtų surengti tarptautinį blogiausių spektaklių festivalį? Specialiai tikriausiai nepavyktų. Bet jei rengia senos valstybinės struktūros, su pompa ir be motyvacijos – net netyčia pasiseks. Tai patvirtino tarptautinis Baltijos šiuolaikinės dramos festivalis „Žvilgsnis 2008“ Rygoje.
Atgal į SSRS
Psichologinė priežastis buvo maždaug tokia: mūsų, trijų Baltijos respublikų, ryšiai trūkinėja, nežinome, kas darosi pas kaimynus, o ir pačių organizacijos tampa ne tokios svarbios, tad reikėtų apie save priminti. Ir sutarė Latvijos ir Estijos teatrų sąjungos, dar gavusios žodinį lietuviškosios pritarimą, atgaivinti kadaise buvusį visai neblogą (kai nebuvo kitų) „Pabaltijo teatrų pavasarį“.
Anuomet juk vieni pas kitus važinėjo, spektaklius žiūrėjo, midų–balzamą–vana–tallinn gėrė, o dabar – gyvena atsidaliję ir nežinioje. Nežinioje – nes tų organizacijų atstovų nepamatysi jokiame nors kiek solidesniame tarptautiniame festivalyje, kuriuos seniai rengia iniciatyvesnės naujos struktūros ar aktyvūs ne dėl partijos prisakymų direktoriai. Po pirmojo, Rygos „Žvilgsnio 2005“, buvo festivalis Tartu, pritrenkęs visus spektaklių gausa ir organizacija (iš tikrųjų – prisijungęs prie nuo 1996 m. vykstančio estų dramos festivalio DRAAMA ir taip pelnęs sau dividendų), 2007 m. estafetę perėmė Panevėžys, pritrenkęs ir organizavimo neįgalumu, ir visomis kitomis blogybėmis, už kurias jį piktai puolė estų spauda. Šįmet festivalis grįžo į Rygą. Po du nacionalinės dramaturgijos spektaklius iš kiekvienos šalies uždavė iš esmės vieną klausimą: kam tokio renginio prireikė? Ironizuojant – nebent lietuviams, kad nusiramintume: esame bent jau Baltijos šalių neaplenkiamame priekyje. Tik neaišku, kokiais kriterijais buvo atrenkami spektakliai.
Trafaretų kelionės
Latvių spektaklius teko praleisti, bet atvykus vėliau pamatyti scenos iškankinti lietuvių kolegų veidai išdavė: nieko nepraradai. Jie jau buvo pažiūrėję Leldos Stumbrės „Smiltajų paveldėtojus“ (analogas – mūsiškiai „Vieno tėvo vaikai“ ) ir brolių Kaudzičių „Matininkų laikus“ (lietuviškas atitikmuo – „Paskendusi vasara“). Abu latvių spektakliai, kaip ir mūsų „šedevrai“ – Nacionalinio teatro produktai.
Kritikai pasakojo, kad net milžiniškas žaginys „Matininkuose“ buvo lyg nuo „Paskendusios vasaros“ nukopijuotas, tik scenografija ne Virginijos Idzelytės. Sprendžiamos problemos – tos pačios: vienos šeimos ir jos tėviškės (Gytis Padegimas sakytų – korio) likimas per visą XX a., kaimo tradicijos ir naujovių sankirtos istorijos audrų gūsiuose. Nors pastarąjį statė jaunosios kartos režisierius Viesturis Kairišas, žadėtos XIX a. kaimo tipažų parodijos lietuviai nepajuto.
 |
| Marto Kivastiko „Didvyris“ kaip batalinio spektaklio pavyzdys.Festivalio archyvo nuotraukos |
Estai užminė tą pačią mįslę: ar dramos rašytos ir režisuotos rimtai, ar čia visur prikaišiota nepagaunamo humoro? Nes taip Lietuvoje nei Nacionaliniame dramos teatre, nei kur kitur (išskyrus klojimo krivūles) nebestatoma. Ir nors viena pjesė, „Boulgakoff“ iššoko iš tautinio traukinio, o kičo gausa vertė abejoti sumanymo rimtumu, entuziastingai pasakojantis spektaklio prasmes režisierius dvejones išsklaidė. Apdovanota kaip viena geriausių esto Jano Undusko 2005 m. pjesė, ji tarsi gilinasi į Michailo Bulgakovo gyvenimą ir jo flirtus su valdžia. Tačiau greta dokumentinių faktų (laiškas Stalinui, šio skambutis rašytojui) pateikiama aibės neatsakingų fantazijų (dėl to ir pavardė pavadinime iškraipyta). Kam? Rašytojo populiarinimui? Istorijos puslapių atskleidimui? Bet iš esmės matome tuščiagarbį nieko apie Stalino režimą nenutuokiantį Bulgakovą, geriantį šampaną ir trokštantį tik šlovės ir ikrų ant stalo. Prabangūs smokingai ir art deco epochos suknelės labiau tiktų „Kabareto“ ar „Čikagos“ miuziklams, bet čia visiškai rimtai beveidis aktorius bando ne tik vaidinti biografiją, o istorinių stilių nejuntantis režisierius – dar ir parafrazuoti kūrybą, pavyzdžiui, Margaritos skrydį per Maskvą ant didžiulio sietyno.
Estiškieji „Vieno tėvo vaikai“ – tai Marto Kivastiko „Didvyris“. Skirtumas nuo lietuviško spektaklio tik toks, kad vyresnės kartos Juozą Glinskį Estijoje pakeitė 45-mečio (pamenate jo „Romą ir Arūną“?) Kivastiko istorinė drama apie estų vaikinus, susitinkančius apkasuose (šie į sceną išnešami) ir prisimenančius savo gimtąją Rakverę, santvarkų kaitą, bėgimą į Suomiją ir karą su rusais. Šalia žodinės aukščiausio lygio grafomanijos scenoje buvo galima pamatyti retą reiškinį – kovinį spektaklį. Su šautuvais, pliekiančiomis patrankomis, pratybomis prieš mūšį (jos artimesnės Šveiko linksmam idiotizmui). Teatro istorija pasakoja, kad pokariu taip būdavo statomi spektakliai apie partizanus. Estų teatro patriarchas režisierius Kalju Komisarovas 1946-aisiais gimė, bet ar tikrai taip norėta grįžti į vaikystę?
Klausimai istorijai
Iš tiesų spektakliai klausia ne to, ką bando paklausti. Jie, drauge su analogiškais lietuvių scenoje, klausia apie atmintį ir istorijos trynimą iš atminties. Kai identiški trafaretai keliauja per kelių tautų scenas – ar ne įrodymas, jog tai yra grafomaniškas kičas, nieko bendra neturintis su asmenine, ne televizine, atmintimi ir mąstysena? O jei taip lengvai, kaip estų spektakliuose, traktuojami žiauriausi istorijos puslapiai (asmenybių susidūrimas „Boulgakoff“ ir priverstinis tautų kraustymasis „Didvyryje“) – ar tai nereiškia, kad istorija imama pamiršti ir ją pakeičia tie patys trafaretai, teigiantys, jog nieko baisaus nebuvo, o tą, kas vyko vakar, šiandien jau galima prisiminti su nostalgija?
Lietuvos garbei galima pasakyti, kad jos spektakliai iš šio kičo vežimo iššoko. Jono Vaitkaus „Patriotai“ dvelkė rimta režisūra, ir nors sąsajos su šiandiena kitoje šalyje nebuvo atpažintos, kiek pakrikusį spektaklį išgelbėjo Alekso Kazanavičiaus bufonada ir Rolando Kazlo aktoriniai fejerverkai. Alternatyva – Beno Šarkos „Kas lieka, kai nieko nelieka“ – nebuvo suprasta: Šarkos atvira teatro laboratorija kičo prisivalgiusiems žiūrovams atrodė pernelyg neįprasta, ir tai natūralu. Bet festivalis išlaikė pompastišką stilių, 6 trupėms padovanodamas 8 prizus. Ir kai nebuvo net kur suktis ironiškajam Tarptautinės kritikų asociacijos eksprezidentui Ianui Herbertui (stebėtina, kaip jis buvo prisikviestas), jis ne be subtilių juokų teikė didžiuosius prizus „už geriausią pobūvio sceną II veiksme“ bei „už audiovizualinę vienovę“ masiniame estų spektaklyje. Lai dzivo tautu draudziba!
