Asta Andrikonytė
Vakar pasibaigė legendinis Zalcburgo festivalis. Jis, kaip ir anksčiau, ieškojo jaunystės eliksyro, nors dėl to kartais nukentėdavo klasika.
Jau devintą dešimtį baigiančio Zalcburgo festivalio nesmaugia nuovargis. Jo programa vis plečiasi naujais projektais, atrandama naujų erdvių ir lankytojų, rėmėjai tampa vis dosnesni.
Šventės aura – išskirtinė
Festivalio dienomis Zalcburgo aura – išskirtinė: daug puošnių žmonių, po Zalcburgą žvalgosi muzikos pasaulio dievai. Šiemet žmones kaip magnetas traukė maestro Riccardo Muti ir Nikolaus Harnoncourtas, tenoras Rolando Villazonas, pianistai Maurizio Pollini, Alfredas Brendelis, Danielis Baremboimas, Langas Langas.
Kone kiekvienas save gerbiantis pasiturintis austras trokšta priklausyti festivalio aplinkai. Beveik 2000 tokių gerbėjų kasmet dovanoja šventei po tūkstantį eurų ir dar pustrečio tūkstančio festivalio „bičiulių“ – po 120 eurų. Nenuostabu, kad svarbiausių šventės rūmų – „Grosses Festspielhaus“ ir „Haus fer Mozart“ – prieigos prieš renginius virsta dar viena spektaklių scena: žmonės buriasi pasižiūrėti į atvykstančią publiką ir jos apdarus, laimikio dairosi paparacai.
Atgyvenusi klasika
Zalcburgo festivalio klausytojai išrankūs, o gal tiesiog išlepinti. Po G.Verdi „Otelo“, kurį meistriškai atliko R.Muti diriguojamas Vienos filharmonijos orkestras ir operos solistai Aleksandras Antonenka (Otelas), Carlosas Alvarezas (Jagas), Maria Luigia Borsi (Dezdemona) ir kiti, salė plojo santūriai, lyg iš mandagumo. Mat jau po pirmosios premjeros šis režisieriaus Stepheno Langridge´o ir scenografo George´o Souglideso operos pastatymas buvo pavadintas praeities atgyvena. Tačiau idėjų skaidrumo ir nuoseklumo šiam darbui anaiptol netrūko.
„Otelo“ dramą kūrėjai plėtojo supriešindami tikrą ir iliuzijų pasaulius. Pirmąjį įkūnijo pajuodęs mūras su langų grandinėmis, o antrą – mobili erdvė scenos centre, skirta gyvoms mizanscenoms ir vaizdo įrašams. Čia herojų mintis ir emocijas perteikė keturių stichijų šėlsmas – jūros, debesų, smėlio vaizdai, tikra ugnis.
Vien dėl R.Muti ir C.Alvarezo magnetizmo „Otelo“ įspūdis – nepamirštamas. Vieno geriausių mūsų dienų G.Verdi baritonų C.Alvarezo Jagas tarsi režisavo publikos akyse Otelo žlugimo dramą, kiekvienu savo pasirodymu elektrizuodamas salę. Į tokį scenarijų lengvai įsiliejo rusų tenoro A.Antonenkos, girdėto ir Lietuvoje, karštakošis Otelas.
Pastatė ant galvos
Meksikiečių tenoras R.Villazonas vienu festivalio traukos centrų šiemet pavertė ir tradicinį Ch.Gounod operos „Romeo ir Džuljeta“ pastatymą. Šios operos premjeroje apsilankė net Vokietijos kanclerė Angela Merkel su svita. 2 psl. Tačiau kur kas ilgiau buvo aptarinėjama Antonino Dvoržako opera „Rusalka“, parodyta Zalcburgo festivalyje pirmą kartą.
Melodingas čekų muzikos šedevras nuskambėjo čekiškai kamerinėje „Haus fer Mozart“ salėje. Operą tiesiog tobulai parengė austrų dirigentas Franzas WelserisMšstas su savo vadovaujamu Klivlando orkestru. Muzikantai alsuote alsavo kartu su Camilla Nylund (Rusalka), Princu (Piotras Beczala) ir kitais solistais, panardindami į raibuliuojančią spalvomis, lyrišką ir dramatišką operos muziką. Nesinorėjo nė vaizdo, juolab kad režisieriai Jossi Wieler ir Sergio Morabito perkėlė istoriją apie undinėlę, panorusią gyventi tarp žmonių, į viešnamį, nepašykštėdami jai vulgarių prieskonių ir keistų detalių.
Tėtušis Vandenis po purpurinę viešnamio svetainę, kurioje niurkosi miško nimfos, kažkodėl žirglioja su plaukmenimis, o undinėlė raitosi ant grindų plakdama uodega. Spektaklyje veikia ir dvikojis raganos Ježibabos – viešnamio šeimininkės – katinas, nutraukiantis undinei uodegą. Tuomet herojė užsitempia blizgančias kelnes, sportinį džemperį, apsiauna aukštakulnius batelius – derinys, vertas spektaklio estetikos.
Įsileidžia lietuvius
Operos – tik mažytė Zalcburgo festivalio dalis. Šis meno fabrikas dūzgia nuo ryto iki vakaro. Net į rytinius pokalbius su menininkais ir „Muzikos klausymo mokyklą“ popiečiu publika prašinėjo atliekamų bilietų prie salės durų. Muzikos jaunimas traukė į festivalio artistų meistriškumo kursus, operos stovyklas, diskutavo apie šiuolaikinę muziką.
Zalcburgo šurmulyje neįmanoma nesusidurti su lietuviais, nes daug gabių tautiečių yra išvykę į Austriją. Buvęs Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentas Arūnas Pečiulis Zalcburgo festivalio atidarymo proga rengė viešą koncertą miestiečiams. Šiandien šis muzikas – Zalcburgo miesto vyriausiasis dirigentas. Festivalio „Užburtojoje fleitoje“ Papageną dainavo Irena Bespalovaitė. Pusę vasaros Zalcburgo Mirabelės pilyje koncertavo pianistė Irma Kliauzaitė. Pranciškonų bažnyčioje neseniai vargonavo Leopoldas Digrys, katedroje – Raminta Skurulskaitė.
* * *
Festivalis maitina miestą ir šalį
* Zalcburgo festivalio biudžetas – 49,7 mln. eurų. Apie 74 proc. jo surenka pats festivalis už parduodamus bilietus (50 proc.), taip pat iš rėmėjų, transliacijų ir prekybos.
* Per 88 festivalio gyvavimo metus tik W.A.Mozarto metais – 2006-aisiais – jo pajamos viršijo šiųmetes (25,1 mln).
* Šventės bendras ekonominis efektas šaliai siekia 225 mln. eurų. 80 proc. šios sumos lieka Zalcburge.
* Festivalio svečiai iš užsienio Zalcburge praleidžia vidutiniškai septynias dienas ir nueina į keturis renginius. Kiekvienas jų už viešnagę Zalcburge pakloja vidutiniškai 1590 eurų ir dar 580 eurų – už festivalio bilietus. Taip sėkmingai Europoje pelnosi tik R.Wagnerio operų festivalis Bairoite (Vokietija) ir Guggenheimo muziejus Bilbao.
* Apie 75 proc. užsienio žiūrovų yra nuolatiniai Zalcburgo festivalio lankytojai. Tai – maždaug pusė visos publikos.
* Šiemet Zalcburgo festivalyje per 37 dienas įvyko 202 renginiai 14 vietų. Tai 88 koncertai, 43 operos ir 71 dramos spektaklis, tarp jų – 7 muzikinio ir 11 dramos teatro premjerų.
* Bilietų kainos svyravo nuo 5 iki 370 eurų.
* Festivalyje apsilankė daugiau kaip 252 tūkstančiai žmonių iš 47 šalių, jį nušvietė 600 žurnalistų iš 30 šalių.
* Šventėje pasirodė ir dirbo apie 4000 žmonių – artistų, techninio ir aptarnaujančio personalo, administracijos atstovų.
