
Ar mūzoms tas pat, kad Gruzija jau vienuolikta diena gyvena karo sąlygomis? Vienuolikta siaubo diena – XXI amžiuje!
Šiandien, kai daug kas dar maloniai atostogaujame ar jau tingiai darbuojamės, aptarinėdami olimpiados ar kelionių įspūdžius, ruošdami vaikus į mokyklas, graži Gruzija virsta pragaru. Ar tikrai mūzos nutyla prabilus pabūklams?
Vilniuje praėjusią savaitę prie Gruzijos ambasados rinkosi šią šalį palaikantys žmonės. Tarp jų buvo matyti menininkų. Praėjusį trečiadienį, kai politikai kvietė į mišias ir mitingą už Gruziją, „Meno avilys“ pakeitė repertuarą savo tradiciniame „Kine po atviru dangum“ ir priminė gruzinų kino klasiko Tengizo Abuladzės filmą „Atgaila“.
Šiandien vakare bent jau Vilniuje prabils būtent mūzos – kaip tik todėl, kad jas išprovokavo pabūklai. Keistuolių teatro suburti artistai koncertuos Vilniaus mokytojų namų kieme, o prie Rotušės koncertą surengs Vilniaus universiteto choras „Pro musica“ su kviestiniais solistais.
Kas tie koncertai prieš pabūklus? Juk aplanko ir tokia mintis. Agresijos menininkai nesustabdys. Pasaulinis rankų kėlimas ir skandavimas, gerų filmų rodymas, gražios dainos susprogdintų namų neatkurs.
Tačiau net ir Tbilisyje per mitingą skambėjo dainos. Ne dėl to, jog gruzinams linksmiau būtų, kaip paaiškino lietuvių žurnalistui senas tbilisietis, o tam, kad ši muzika sielą sustiprina.
Tiesiogiai jokie koncertai jokiam agresoriui nebaisūs. Bet Keistuolių teatro rengiamas labdaros koncertas turi tikslą ne tik atkreipti dėmesį į didelę neteisybę, vykstančią mažoje šalyje. Per koncertą Raudonojo Kryžiaus draugija rinks aukas. Vadinasi, nors keli Gruzijoje nukentėję žmonės bus pamaitinti ar pagydyti. Koncertas prie Rotušės gal paskatins jo klausytojus konkretiems žingsniams. Kad ir skambinti aukojimo telefonais. Paskatinimas kartais padeda kalnus nuversti.
Svarbi šiuo atveju pati menininkų pozicija – jiems ne tas pat. Jie tiki, kad savo poelgiais galima ką nors pakeisti. Kaip tikėjo Aidas Giniotis, šiemet per Teatro dieną nusiimdamas Auksinį scenos kryžių – sunkiai tada sirgusio šviesaus atminimo artisto Prano Piauloko garbei. Lietuvoje tokie menininkų gestai ir toks tikėjimas savo poelgių galia pasitaiko retai.
O kai lietuviui, kaip senais laikais, pasiūlomi keli vaidmenys Rusijos kino filmuose – tai tik meno ar ir politikos dalykas? Kai lietuvių filmas pakviečiamas dalyvauti Rusijoje vykstančiame festivalyje – tai šaunu ar gėdinga, žinant, kas šiandien vyksta Gruzijoje?
Šitie klausimai nėra tušti, o atsakymų į juos mes vis dar nesame pratę ieškoti.