Nekreipdami dėmesio į futbolo aistras Dostojevskis, Ravenhillas ir Macevičius pažeidė Vysbadeno parko tvarką.
Birželio 12-22 d. Vysbadene (Vokietija) vyko devintasis Naujųjų Europos pjesių festivalis, kurį kas dvejus metus rengia Vysbadeno miesto teatras (Staatstheater Wiesbaden). Festivalio meno vadovai – Manfredas Beilharzas, Tankredas Dorstas, Ursula Ehler ir Markus Bothe – kasmet keliauja po Europą ieškodami dramaturginių talentų. Festivalis daug dėmesio skiria ir jauniesiems – šiemet dešimt dienų truko Jaunųjų Europos dramaturgų forumas, padalintas į seminarus vokiečių ir anglų kalbomis. Angliškam seminarui vadovavo dramaturgas iš Didžiosios Britanijos Markas Ravenhillas, kuris savo įspūdžius aprašo liepos 7 d. laikraštyje „The Guardian“.
Jo pasakojimas prasideda scena, įvykusia viename Vysbadeno priemiesčio parkų – čia ant milžiniško ekrano transliuojamos futbolo varžybos tarp Kroatijos ir Turkijos. Keli tūkstančiai sirgalių nenuleidžia akių nuo ekrano. Staiga parke išdygsta ilgaplaukis lietuvis Dostojevskio vaidmenyje. Lietuvis-Dostojevskis kažką rusiškai šaukia į megafoną. Sumišę sirgaliai seka pro ekraną paskui Dostojevskį slenkančią teatro žiūrovų grupelę. Tuomet Dostojevskio trupė suvaidina keletą scenų skirtingose parko vietose ir skirtingomis kalbomis. Šių scenų autoriai ir atlikėjai – dramaturgai iš visos Europos, nuo Nyderlandų iki Turkijos.
Ravenhillas pasakoja sceną su užsidegimu – būdamas tarp teatralų jis stebi pasimetusius policininkus ir įsiaudrinusius sirgalius, vienu metu jam net atrodo, kad „policininkai nutrauks vaidinimą, tačiau galiausiai teatralai ir jų žiūrovai sėkmingai palieka parką ir grįžta į ekscentriškai apdriskusį viešbutuką. Čia vienas jaunas lenkų rašytojas kalbà, pasiklydusia tarp anglų ir vokiečių, kreipiasi į auditoriją dingusio šunelio Putzi monologu. Pagalbos besišaukiantys Putzi šeimininkai nepagailėjo popieriaus ir laiko išmarginti visą miestą šuniuko nuotraukomis. Tad Putzi pasitiko ir į Visbadeną atvykusius forumo dalyvius, kol pamažu jiems tapo daugiau nei dingusiu šunimi. Lenko monologe Putzi – tai maža šalis su savo kalba ir kultūra, pasiklydusi dūzgiančioje naujosios Europos rinkoje. Pabaigęs monologą, skaitovas įlipa į apšiurusį trečiojo dešimtmečio gamybos liftą ir dingsta rūsyje visam laikui.“
Pasak Ravenhillo, per dešimt dienų Vysbadene jam pasisekė sutikti vienus įdomiausių jaunųjų Europos dramaturgų. Užsiėmimų metu kiekvienas iš 23 dramaturgų pristatė savo parašytą ir į anglų kalbą išverstą pjesę. Tuomet vyko diskusijos – ne tik apie pačias pjeses, bet ir apie dramaturgijos problemas, politiką bei meną skirtingose Europos šalyse. Šalių patirtys pasirodė skirtingos, tačiau daugelis seminaro dalyvių sutiko, kad jų šalyse lemiamą vaidmenį atlieka režisierius, kuris su tekstu elgiasi kaip tinkamas. Ravenhillo pasiūlymas rašytojams telktis į grupes ir ginti savo teises kolektyviai , forumo dalyvių sutinkamas gana skeptiškai. Britas cituoja lietuvį Marių Macevičių, kuris purtydamas galvą jam paaiškina, jog sovietmečiu į kolektyvus žmonės būdavo buriami per prievartą. Ir kiekviename kolektyve būtinai būdavo infiltruotas bent vienas KGB agentas. „Mes nenorime kolektyvų“, – sako Marius.
Klausimas apie tai, kas yra pjesė, sukelia audringą diskusiją. Rašytojams iš vokiškai kalbančių šalių post-draminio teatro tradicija yra nepajudinama. Juos glumina natūralistinės detalės ir gatvės dialogai, kuriuos taip pamėgę šiuolaikiniai britų rašytojai. Tuo tarpu jaunimas iš Europos rytų labiau žavisi realistiniu rašymu, kuris jų šalyse įsitvirtino tik žlugus režimui.
Tačiau nežiūrint stilistinių ir požiūrių skirtumų, Ravenhillas pastebi, kad bemaž visiems dramaturgams aktualios tos pačios temos. „Nuo turkiško morgo iki slovakiško kaimo – visur iškyla vidinės emigracijos, išnykusių sienų, tremties ir imigracijos, tėvynės netekties temos“,– bando surasti bendrą vardiklį Ravenhillas. Labiausiai britui įstrigo pjesė pavadinimu „Dépaysage“, kurią parašė argentinietis Guillermo Pisani, šiuo metu reziduojantis Paryžiuje. Pagrindinis pjesės herojus grįžta į Argentiną aplankyti sergančios motinos: drama skyla į gausybę galimų realybių, atskleidžiančių įvairiausius emocinius ir kultūrinius sutrikimus. „Po dešimties dienų, sako Ravenhillas, man gaila atsisveikinti su grupe. Mane įkvėpė jaunųjų Europos dramaturgų rašymo kokybė ir apstulbino, kaip šie rašytojai dalinasi tuo pačiu rūpesčiu: problemomis ir galimybėmis, ateinančiomis iš pasaulio, kuriame nuolatos kinta riboženkliai ir niekas nebesijaučia kaip namie“.
Parengė Kristina Savickienė
