Išgirdus žodį „cirkas“ daugelio žmonių vaizduotė ima piešti tik mažiesiems žiūrovams juokingas klounadas ir akrobatinius numerius priverstus daryti liūtus, žirafas, dramblius, kupranugarius. O ir į cirką keliaujama tik su vaikais, anūkais, sūnėnais, jaunesniais pusbroliais ir pusseserėmis ar su prižiūrėti paliktu kaimynų bambliu. Apie kitokį cirką net nesusimąstome, nes sąmonei priimtina klijuoti stereotipus, vėliau juos laužyti ir pagaliau mūsų pačių labui plėsti suvokimo akiratį. Tačiau kitoks cirkas egzistuoja jau daugiau nei dvidešimt metų be dresuotų šunų, arklių, meškų ir be į kelias dalis savo asistentę „pjaustančio“ mago triukų.
Su naujuoju cirku (nouveau cirque) jau kelinti metai sostinės žiūrovus antrą rugsėjo savaitgalį Sereikiškių parke supažindina Menų spaustuvė, tai ji darys ir šį rugsėjį. Naujasis cirkas, kuris tarsi teatro spektaklis gvildena vieną temą, akrobatiniais triukais išbando žmogaus fizinių jėgų galimybes ir nepakartojamu kostiumų, muzikos bei judesių šou užburia tiek didelį, tiek mažą, atsirado devinto dešimtmečio pradžioje Prancūzijoje. Atsisakęs dresuotų gyvūnų ir karinių fanfarų naujasis cirkas greitai išpopuliarėjo ne tik Prancūzijoje, bet ir Didžiojoje Britanijoje, Australijoje bei prancūziškai šnekančioje Kanados dalyje. Pastarojoje 1984 metais gimė garsiausia naujojo cirko trupė „Saulės cirkas“ (Cirque du soleil), save vadinanti „laimės pardavėjais“. Ją 450-ųjų Kvebeko miesto metinių proga įkūrė gatvės akrobatų bei žonglierių lyderis, ugnies rijikas ir akordeonistas Guy Laliberté.
Masiniai „Saulės cirko“ spektakliai išgarsėjo kvapą gniaužiančiais akrobatiniais triukais, efektingais kostiumais, unikaliu apšvietimu bei specialiai kiekvienam pasirodymui sukurta, gyvai atliekama muzika. Įvairių kultūrų akrobatikos meną papildė garsių choreografų šiuolaikinio šokio judesiai bei režisierių draminė vaizduotė. Visa tai spektakliams suteikė mistinę fabulą ir stebuklų kupiną atmosferą, suaugusius užburiančią tarsi pasaka užburia mažus vaikus. Ir visai nenuostabu, jog nuo 1984-ųjų metų „nusipirkti“ laimės į „Saulės cirko“ šapito yra sugūžėję per 80 milijonų žiūrovų.
 |
| „Gruzinų šokis“ |
Berlyne laimės krislus ilgiau nei mėnesį žėrė cirko spektaklis „Varekai“. Didžiulė šapito, virtusi stebuklingu mišku, masino pasigrožėti užgesusia vulkano viršūne ir jos gyventojais – nepaprastu Varekai pasauliu. Bambukų giraitėje, šen bei ten dar rūkstančio vulkano duobėse ar užšalusio ežero pakrantėje gyveno daugybė neregėtų būtybių: mėlyni driežai, spalvoti drakonai ir vabzdžiai, spygliuotos žvaigždės, didžiulės sraigės, vandens meteorai, čiuožikai ir ledo koralai. Šioje stebuklingos gamtos civilizacijoje būta ir aiškią misiją atliekančių esybių. Dangaus stebėtojas, užsiimantis įvairios paskirties išradimais, priminė gamtos sergėtoją bei įprasmino miško būtybių veiklą. Senas išminčius, skatinantis nebijoti pasikeitimų, tarsi įkūnijo stiprią valią, o žalioji iguana, iš driežo virtusi miško karaliene įkūnijo patį keitimosi procesą.
Vienas svarbiausių spektaklio „Varekai“ numerių buvo Ikaro nusileidimas į jau užgesusį vulkaną, o kartu ir „raktas“, užsukęs cirko spektaklio veiksmą. Didžiulius plunksnų sparnus pakeitęs baltas tinklas leido artistui skristi, ritinėtis, kristi ir atlikti nepakartojamas žmogiško kūno ir nertų sparnų pozas ore. Ikaro kūnas, atrodė, nepaklūsta nei žemės traukai, nei žmogaus anatomijos dėsniams, todėl itin pritiko paslaptingo miško kultūrai. Ir nors iš pat pradžių buvo aišku, jog pasakojamas siužetas krypsta į meilės linijos pusę, šia tema nebuvo piktnaudžiaujama. Veikiau atvirkščiai. Sekamos pasakos fabula tapo miško peizažas, jos gyventojai, dideli jų džiaugsmai ir maži jų rūpesčiai.
„Varekai“ akrobatinių triukų aprašyti tiesiog neįmanoma. Neįmanoma vien todėl, kad protas absoliučiai nesugebėjo sugromuliuoti to, ką matė akys. O akys matė tvirtus, jėgą spinduliuojančius artistų kūnus, peržengiančius bet kokius tikrovės dėsnius. Čia buvo ir žongliravimo žmonėmis, ir balansavimo ant nendrės stiebų, ir įvairiausių salto ant rusiškų sūpynių, ir „skraidymo“ su raiščiais, ir gruzinų vyrų nacionalinių šokių ant pirštų, ir pasisūpavimų ant trapecijos ore ir dar daug visko. Ir nors labai nemėgstu pertraukiančių plojimų spektaklio viduryje, nejučia pliauškėjau ir aikčiojau po kiekvieno akrobatinio numerio kartu su kitais 2500 žiūrovų. Nes atsikratyti įtampos ir protu sugrįžti į realybę, į tikrąjį penkių jutimų pasaulį, galėjome tik plojant.
 |
| „Kandidas“ |
Įspūdingą judesio reginį papildė miško bei vulkano dekoracijos, nuostabūs mistiški kostiumai ir bauginančios kaukės. Daugiau nei 130 kostiumų iš lykros „Varekai“ spektakliui sukūrė kostiumų dailininkė Eiko Ishioka. Ji 1992 metais buvo apdovanota „Oscaru“ už kostiumus Francio Fordo Coppolos filmui „Bremo Stokerio Drakula“. „Saulės cirko“ artistus paslaptingo miško būtybėmis pavertė ir grimo dailininkė Nathalie Gagné, kurios sukurtą grimą prieš pasirodymus artistams tepdavo daugiau nei valandą. Šalia to – labai teatrališkas, originalus apšvietimas (Nol van Genuchten) ir muzika (Violaine Corradi), šiuolaikinė havajiečių ritualų, Prancūzijos trubadūrų dainų ir juodaodžių religinių giesmių aranžuotė.
Vis dėlto šis cirkas taip pat neapsiėjo be klounų. Magas Stevenas Bishopas ir jo asistentė Joanna Holden dar prieš „Varekai“ pasirodymą ėmėsi mažytės veiklos ir iš šurmuliuojančių žiūrovų rinkosi savąsias juoko „aukas“. Duetas „Varekai“ spektaklio metu parodijavo klounų ir magų triukus bei rodė gal kiek absurdiškus, tačiau tuo ir juokingus numerius.
Daugiau nei dvi valandas trukusi miško pasaka, surežisuota Dominico Champagne, baigėsi „pripildžiusi“ žiūrovus tikėjimo svajonėmis ir stebuklais. Nenoriai palikę „Saulės cirko“ šapito žiūrovai ėjo laimingi namo, nusipirkę tikros vaikiškos laimės...
