Knygoms apie teatrą rašyti lieka tik atostogos
Perskaičius knygą „Monikos Mironaitės gyvenimo romanas“, kurią parašė aktorės duktė, taip pat aktorė, norisi pakalbėti apie teatro kritikos dykvietę.
Apie Moniką Mironaitę (1913-2000), įstabią XX a. lietuvių teatro aktorę, jau parengtos dvi knygos. Prieš keletą metų pasirodė rinkinys „Monika Mironaitė. Apie gyvenimą, meilę, kūrybą“ (leidykla „Margi raštai“), sudarytas iš aktorės laiškų, interviu, straipsnių apie ją, atsiminimų. Šiemet – „Monikos Mironaitės gyvenimo romanas“ (leidykla „Alma littera“). Abiejų knygų autorė – aktorės duktė Dagnė Jakševičiūtė.
Rašydama „gyvenimo romaną“, ji naudojosi gausiais motinos laiškais, dienoraščiais, savais prisiminimais apie M.Mironaitės ir Juozo Baltušio šeimą, motinos asmeninį ir užkulisių gyvenimą. Nebeišeitų sakyti, kad Monika nugrimzdo praeitin. Kas jos nematė ar nepažino, gali paskaityti dukters knygas, o per Monikos laiškus ir dienoraščius pajusti, kokia tai buvo asmenybė.
Pavaduoja teatro istorikus
Skaitau ir iš naujo žaviuosi Monika, o Dagnės pastangos atrodo didvyriškos: ji dirba ir už teatro istorikus. Duktė įvairių teatrologinių frazių rinkiniais bando atkurti net ir savo nematytus motinos vaidmenis.
Kodėl niekas iš profesionalų, rašančių apie teatrą, to nedaro? Net negirdėti, kad kas rašytų monografiją apie iškiliausią Lietuvos teatro artistę. Kiekvienas laikas padovanoja publikai savus scenos dievus ir dievaites.
Atsižvelgdama į esamą padėtį, rekomenduočiau jiems gražiai senti, žaboti natūralų senatvinį marazmą ir mandagiai elgtis su artimaisiais, nes kas, jei ne jie įamžins išėjusio talento atminimą.
Tuzinas vasarų vienai knygai
Prieš kurį laiką pasklido aktorių memuarai. Įdomu, vertinga arba su poza, kas kam svarbiau. Kadaise pasirodė Ramunės Marcinkevičiūtės knyga „Erdvė už žodžių“, jautriai ir atsargiai parašyta apie Eimunto Nekrošiaus spektaklius Jaunimo teatre. O po to režisierius nieko nebekuria? Ar teatrologė neberašo? Ji moko būsimus teatrologus. Jie rašys knygas?
Prieš kokį dešimtmetį įdomu buvo skaityti ir Gintaro Aleknonio monografiją apie Andrių Oleką-Žilinską „Pakeliui“. Šis kruopštus teatro istorikas ir toliau rašo apie scenos asmenybes? Ne, gyvenimas jį pavertė komunikacijų specialistu, radijo komentatoriumi.
Šių metų išvakarėse išleista galinga, informatyvi Daivos Šabasevičienės knyga „Teatro piligrimas“ apie Joną Vaitkų. Teatrologė paskyrė keliolikos metų atostogas, kad toks, anot Prano Treinio, „mišiolas“ atsirastų. O juk prieš kurį laiką atrodė, kad J.Vaitkus ir jo spektakliai figūruos tik begaliniame vienos nesustabdomos latvės rankraštyje apie tai, kaip ji stengėsi prieiti prie lietuvių režisieriaus.
Meno bitės ir jų priedermės
Štai ir prieiname prie migloto situacijos vaizdo: kas tas knygas apie teatrą rašys, jei joms lieka tik atostogos, o visu kitu metų laiku rašantieji dirba keliuose darbuose. Vadinasi, reikia tuzino vasarų, kad pasiskaitytume „mišiolą“ ir apie kitus lietuvių režisierius.
Bet juk reikia ne vien tik laiko. Apsispręsti rašyti knygą reikia mažų mažiausiai drąsos, pasitikėjimo. Paskatinimo ir nuovokos. Ar teatrologams, kurių po mažutėles grupelytes rengia Muzikos ir teatro akademija, tokią perspektyvą kas nors dėsto?
Tegu parašo kas nors kitas
Prieš keliolika metų per Teatro dieną buvo apdovanoti pirmieji lietuvių artistai už geriausius sezono vaidmenis – tai buvo dar „Kristoforų“ išvakarės. Tada visu įmanomu pajėgumu veikė leidykla „Scena“, o jos steigėja – šviesaus atminimo Rasa Andrašiūnaitė – sumanė, kad reikia išleisti nors po nedidelę knygelę apie apdovanotuosius Ingeborgą Dapkūnaitę ir Povilą Budrį.
Atsiliepė tik Vaidas Jauniškis – ir turime smulkutę pokalbių knygą „Apie taką“, vertingą P.Budrio aktorystės pradžios dokumentą. Rūpinosi R.Andrašiūnaitė ir kitų artistų – Nacionalinės premijos laureatų – įamžinimu. Kas nors sureagavo? Parašė apie Kostą Smoriginą, Vladą Bagdoną, Valentiną Masalskį, Jūratę Onaitytę?
Prisipažįstu – nesureagavau. Man atrodė, kad kiti tai padarytų geriau. Bet ir kiti, regime, manė, kad kas nors kitas tą darbą nudirbs. Neparašėme nei gerų, nei prastų knygų. Užtat slovakų teatrologė parašė knygą apie vienintelį Gintaro Varno spektaklį Nitros teatre – Augusto Strindbergo „Sapną“. Režisieriaus traktuotė, mizanscenavimas, scenografo eskizai ir net diskas su nufilmuotu spektakliu.
Lietuvoje turbūt nesukuriama šitaip aprašytinų spektaklių, nevaidina aktoriai, kurių išėjimas į sceną palaiko gyvenimo troškimą jų žiūrovams. O gal nebūtų skaitytojų tokioms knygoms? Iš tiesų, ar labai ieškoma knygų apie lietuvių rašytojus, kompozitorius, dailininkus? Tai irgi rimtas klausimas. Apie pinigus tokiai leidybai ar honorarus aš jau nekalbu.
Taip ir gyvename savo mažoje šalyje su didele kultūra.
Nepaprasti žodžiai apie M.Mironaitę
Knygoje „Atsisveikinimas su teatru“ rašytojas, buvęs Akademinio teatro direktorius Pranas Treinys prisipažino, kad M.Mironaitei apibūdinti jis neranda „savų paprastų žodžių“.
Ir vis dėlto: „Monika išsiskiria iš savo kartos aktorių – vyrų ir moterų – ne tik ypatingo talento šakotumu (dainuoja, deklamuoja, rašo eiles, tapo ir skambina pianinu), ne tik pavydėtina intuicija.
M.Mironaitė padebesin iššoka, lyginant su jos amžininkais, protu, inteligencija, išsilavinimu, sąmoningai niuansuota vaidmenų traktuote.
M.Mironaitei scenoje lygių nebuvo ir kol kas bent panašių nematyt“.
