Sulaukęs 86 metų antradienį mirė žymus lenkų menininkas – dailininkas, scenografas, teatro režisierius, Varšuvos dailės akademijos profesorius Jozefas Szajna.
Antrojo pasaulinio karo metais jis buvo įsitraukęs į ginkluotą kovą su hitlerininkais. Areštuotas kalėjo nacių mirties stovykloje Aušvice, vėliau – Buchenvalde.
Pasibaigus karui Szajna mokėsi Krokuvos dailės akademijoje grafikos ir scenografijos fakultete. 1972 m. tapo Varšuvos dailės akademijos profesorium. 1955-1963 m. buvo Novos Hutos liaudies teatro direktorius, meno vadovas ir režisierius. Taip pat bendradarbiavo su Krokuvos Senuoju teatru, Vroclavo Šiuolaikiniu teatru, Katovicų Silezijos teatru, Varšuvos Lenkų teatru. 1971 m. įkūrė savo „Teatrą-galeriją“ Varšuvos Menų centre „Studio“.
Jozefas Szajna atstovavo Lenkijos menui Venecijos (1970 ir 1990 m.) ir San Paulo bienalėse (1979 ir 1989 m.), bet pasaulinę šlovę jam pelnė teatro darbai.
Jis išgarsėjo autoriniais spektakliais, o pripažintas tarptautiniu mastu tapo po kūrinio „Reminiscencijos“ (1969), nebylus spektaklis, skirtas hitlerininkų nužudytiems Krokuvos dailės akademijos menininkams. Kiti jo garsūs darbai - „Vitkacis“ (1972), „Gulgutiera“ ir „Replika“ (abu 1973), „Dante“ (1974), „Cervantesas“ (1976) ir „Majakovskis“ (1978). Jo teatras buvo vadinamas „plastinio pasakojimo teatru“, „vaizdo teatru“ ar „vizijos teatru“, kuriame žmogaus dydžio lėlės ar kiti objektai vaidino tolygiai su žmonėmis, daiktai, panašiai kaip ir Tadeuszo Kantoro teatre, virsdavo „bio-objektais“, „žmonėmis-daiktais“. 1987 m. jo spektaklis „Pėdsakai“ buvo rodytas ir Vilniaus Jaunimo teatre.
Jozefas Szajna buvo ne kartą įvertintas aukščiausiais apdovanojimais tiek Lenkijoje, tiek už jos ribų. Jis aktyviai dirbo teatruose Anglijoje, Olandijoje, Vokietijoje, Izraelyje, Egipte, Turkijoje, Portugalijoje ir Ispanijoje.
Jo darbai apėmė daugelį sričių – grafiką, tapybą, skulptūrą, scenografiją, režisūrą, jis buvo savo spektaklių scenaristas ir dramaturgas, teatro teoretikas.
Pokalbiuose su BNS Jozefas Szajna labai gyrė lietuvių teatrą, ypač žavėjosi Eimunto Nekrošiaus, Rimo Tumino ir Jono Vaitkaus pastatymais. Varšuvos teatre „Studio“ jis buvo matęs Rimo Tumino „Maskaradą“, po kurio negailėjo pagyros žodžių tiek režisieriui, tiek aktoriams. Savo ruožtu – lietuvių režisierių (ypač Jono Vaitkaus) darbuose galima matyti nemažą Szajnos spektaklių įtaką.
BNS, Menų faktūros inf.
