Gegužės 23 d. 11 val. Užkarpatės srities lėlių teatro spektaklis „Laimės pasaga“
Ukrainiečių spektaklio „Laimės pasaga“ šaknys – šios tautos folkloras, kaimo kultūra. O spektaklio sėkmė – tiksliai pagautas muzikinės komedijos žanras ir stilius, aktorių temperamentas, sceninis žaidimas (nors iš pradžių aktoriai Svetlana Kobizistaja, Andrejus Opiokas, Pavlo Prodaniuk labiau rodė, kad žaidžia, negu žaidė iš tiesų…) bei režisieriaus Volodymyro Bogdanetso švelni ironija. Žinoma, ir Volodymyro Dnyletso pjesė: veikėjai čia „ne filosofuoja“, o aktyviai veikia, dramaturginė eiga aiški, o dialogai šmaikštūs.
Svečių spektaklis priminė mūsų Keistuolių teatro vaidinimus: vienas aktorius atlieka po kelis šaržuotus vaidmenis; atvirai demonstruojama, kaip daromi triukai; funkcionalūs kostiumai ir dekoracijos. Iš paprasto vežimaičio, jį narstydami ir naujai sudėliodami, artistai per spektaklį sukūrė gal daugiau nei 10 naujų scenografijos kompozicijų (dailininkė – Vera Turickaja).
Dinamiškas, gerai sutvarkyto ritmo spektaklis pirmiausia skirtas mažiesiems žiūrovams, bet nenuobodžiauja ir suaugusieji. Potekstės! Asiliukas nebenori tarnauti šeimininkams ir iškeliauja laisvės-laimės ieškotis. (Kažin kodėl prisiminiau hipių laikus…) Bet šiais laikais nerasi „laisvos žemės“: kad ir kur atsiduria svajoklis asiliukas, visur išnyra „teisėti savininkai“ – meškinas, lapė, vilkas… Kiekvienas jų siekia pavergti asiliuką savo tikslams. Šiam nelieka nieko kita, kaip sprukti nuo jų ir laisva valia grįžti pas šeimininkus, į kasdienę tarnybą. Tokia ta asiliuko laimė… Liūdna prisitaikymo komedija su dviprasmiška išvada: „Neapgausi – negyvensi.“
20 val. Antje Topfer monospektaklis „Pandora“ (Vokietija)
Užrašų knygelėje pasižymėjau: „Daug puikių idėjų baldų dizaineriams! Aktorė ne vaidina, o rimtai dirba, narstydama kubą.“ Išties A. Topfer (ji ir spektaklio dailininkė kartu su Janu Reinboldu) tarsi žaidžia su materija, erdve ir prasmėmis. Spektaklį režisavo jaunas menininkas Florianas Feiselis, kuris 2003 m. Kauno festivalyje vaidino intriguojantį monospektaklį „Ikaro kritimas“. Su Vitalijumi Mazūru po „Pandoros“ kalbėjome: spektaklis – kaip studijų etapas, skirtas kompozicijai (aktorius ir scenos objektai) bei kinetikai (statiškoms išnarstomo kubo detalėms priešinamas daugybės įvairaus dydžio rutulių krytis). Viskas logiška, bet nėra širdies poreikio menininkams išsisakyti. Žaidžiama su kubu, bet galima tai daryti gal ir su kita geometrine forma. O jei spektaklį vaidintų juodaodė aktorė? Ar tuomet dirbtinių moters kūno dalių „koliažas“ ant kubo (technologiniu požiūriu – išradingas magnetų panaudojimas!) neįgautų papildomų prasmių?..
Spektaklyje nėra siužeto. Dramaturgija čia irgi savaip „mechaninė“: nuo vienos išnarstomo kubo kompozicijos – prie kitos. Fone – tikro radijo garsai. Kai publika išgirsta bene pasakos vaikams lietuvišką fragmentą, ima prunkšti: įdomi ta pasakaitė, kurią moteris papildo vaizdu – ranka, koja, liemeniu, galva… Siaubo turbūt.
Gegužės 24 d. 10 val. „Jūra“ (Vaidos Čiuželytės debiutas)
Kauno lėlių teatro Mažojoje salėje matėme jautrų poetišką Klaipėdos universiteto IV kurso studentės Vaidos Čiuželytės autorinį spektaklį. Pirma asociacija: Rezo Gabriadzė! Minimalizmas, taupi priemonių atranka, sceninė švara. Žinoma, R. Gabriadzė kuria savotišką „atminties teatrą“ – jame (be raiškios herojų meilės ir mirties istorijos) svarbus epochos kultūros ženklų atpažįstamumas, graudi ironija dėl negailestingos laiko tėkmės. V. Čiuželytė lyriškesnė, ji pasitenkina subtilia žmonių santykių plėtote be istorinio konteksto. Vitalijus Mazūras susijaudinęs pavadino „Jūrą“ vienu gražiausiu festivalio spektakliu. Suprantama – čia buvo veikiama žiūrovų vaizduotė, o ne vien iliustruojamas siužetas.
Spektaklio pradžioje pasirodo keturi jaunuoliai (Sigita Bartulytė, Kamilė Kondrotaitė, Karolis Pronckus, Artūras Ženčius). Už juodo stalo jie pasideda po balto popieriaus lapą, plunksnas, rašalines. Visi pradeda vienu metu rašyti (ir balsu sakyti) laišką. Išsitraukia miniatiūrines pašto dėžutes, klijuoja laiškus, įmeta juos. Nusileidžia šiaudiniai miniatiūriniai žmogeliukai. Atidaroma juoda „stalo teatro“ erdvė. Pučiamas smėlis, nusileidžia baltas lapas, kuris virsta jūroje blaškomu laiveliu… Paplūdimy vienas po kito išnyra įvairių „charakterių“ šokantys kilimėliai – Poilsiautojai. Pasirodo laiškas. Etiudas: nei vienas „poilsiautojas“ jo nenori – kilimėliai pabėga įkyruolio persekiojami. Pamatai Dailininką prie molberto, vėliau – Damą (lengvutės marionetės iš plunksnų ir pūkų). Skamba romantinė fortepijono muzika. Mezgasi jausmingas pakylėtas herojų romanas… Žinoma, vėliau bus ir smėlio audra, ir žus herojus…
Pagyrimas aktoriams: tokį „ažūrinį“ spektaklį lengva sugadinti, čia svarbus muzikalumas, plastiškumas, įsiklausymas. Galbūt muzikinis montažas kiek grubokas, lyrizmas nesunkiai virsta sentimentalumu, nuoroda į A. Baricco romaną kiek pretenzinga. Bet atmosfera, atmosfera… Tas veikėjų gyvenimo „būties virpėjimas“ ir efemeriškumas daug atperka…
Bet poezija nūnai turi būti su kumščiais (perfrazuojant žinomą posakį), ir jauna režisierė… Stiprybės Vaidai.
Tęsinys – kitame numeryje
