Teatro barai: hedonizmo kryptis...
Pirmas savaites, gal net mėnesį, atvykusi į Sofiją į teatrus eiti neskubėjau. Atvirai kalbant – vengiau: visų pirma, turėjau susitvarkyti eilę buitinių reikalų (pvz., susirasti būstą, kas nebuvo taip paprasta), o ir šiaip, naujoje šalyje domino visa kita bet ne teatras. Plakatai bei spektaklių afišos – vienintelis mano teatro kompasas Bulgarijoje – mano apatijai tik pritarė ir ją skatino. Plakatų vizualinis kodas sufleravo: TV Rusijos komikai, sanatorinių miestų pramoginiai-humoristiniai šou, ultrapatetika, McDonaldas...
Ir tikrai – neapsirikau.
Pirmasis spektaklis, į kurį ryžausi nueiti, buvo Vladimiro Liuckanovo spektaklis „Gražūs kūnai“ („Красиви тела“), vykęs seniausiame Bulgarijos teatre „Ašaros ir juokas“ („Сълза и смях“). Scenoje šešios aktorės pjaustė salotas, agurkus, kivius (tikrus, o ne menamus), demonstravosi, kiek kuri suliesėjo, matavosi mini sijonus, kalbėjosi apie vyrus ir atlyginimus, o neva įkaušusios nuo vyno kikendamos pasakojosi savo intymius nuotykius. Paraleliai dar buvo rodoma videoprojekcija, kurioje žiūrovai galėjo sužinoti, kas dedasi vienos iš draugių laiptinėje – t.y. galėjo matyti, kaip ir kokia kita draugė lipa laiptais (paskui pasigirsdavo durų skambutis, moterį įleisdavo į „butą“ ir tada ji su kitomis draugėmis imdavo pjaustyti kivius, agurkus, pomidorus...). Aš dėl kalbos nemokėjimo ir sceninio veiksmo stokos muisčiausi ložėje ir griežiau dantimis, kol šalia manęs sėdintys žiūrovai leipo iš juoko, kone virsdami lauk iš balkono.
Tai jokiu būdu nereiškia, kad bulgarų teatras yra tik toks. Pavyzdys, kurį tik ką pateikiau, atstovauja hedonistinei bulgarų teatro tendencijai, prasidėjusiai išlaisvėjusiame 10-jame dešimtmetyje, kada teatras tapo linksmybių, malonumų ir pramogų vieta. Žiūrovai susirenka pasijuokti, atsipūsti po darbo dienos – teatras prilygsta ne pačiai geriausiai pramoginei TV laidai ar bulvariniam paskalų žurnalui. Tad šios publikos poreikiai yra labai aiškūs – ją visada pavergs nešvankūs juokeliai, utriruotos aktorių grimasos, mimikos fokusai. Finale aktoriams nuoširdžiai atsilyginama – publika atsistojusi ilgai ploja ir siunčia oro bučinius.
... intelektualus smurto kongresas, Strindbergo laboratorija
Kita bulgarų teatro pusė atsivėrė patekus į prestižinį 24-ąjį, balandžio 14-19 d. Sofijoje vykusį Tarptautinės kritikų asociacijos (IATC, International Association of Theatre Critics) Kongresą. Šių metų tema buvo pakankamai intriguojanti ir įdomi – „Teatras ir humanizmas šiandienos smurto pasaulyje“ (Theatre and Humanisma in Today‘s World of Violence). Kaip atsidūriau šiame Kongrese – atskira kvaila ir kiek komiška istorija. Galiu paminėti tik tiek, jog nė pati nesupratau, kaip eilinį kartą sėdėdama policijos nuovadoje dėl savo pavogtų asmens dokumentų (stulbinantis dalykas yra romų hipnozė!) per kelias minutes teleportavausi į prabangią „Grand Hotel Sofia“ salę. Aplinkui teatro teoretikai, kritikai iš viso pasaulio – Indijos, Japonijos, Maltos, Lenkijos, Latvijos, Amerikos, Rumunijos, Italijos ir t.t. ir t.t.
|
|
|
Kongreso „Teatras ir humanizmas šiandienos smurto pasaulyje“ plakatas |
Mūsų šaliai gerai žinomas latvių režisierius Alvis Hermanis pradėjo tos dienos pranešimus, perduodamas tribūną teatrologams. Pranešimai patys įvairiausi: „Bjaurumo teatras: smurto apraiškos postdraminiame teatre“ (Yun-Cheol Kim, Pietų Korėja), „Ar kritikai gimė prakeikti įtūžiui?“ (Kalina Stefanova, Bulgarija), „Iškraipyta tiesa: pateisinant etines įtampas“ (Louise Ghirlando, Malta), „Anai Politkovskai atminti arba nuoširdumo būtinybė“ (Margareta Sorenson, Švedija), „Šiuolaikinė Amerikos dramaturgija ir arabų-izraeliečių konfliktas“ (Randy Gener, Amerika), žiaurumo teatro apraiškos ir jų reikšmė korėjiečių, indų teatre... Deja, man pavyko įšokti tik į antros Kongreso dienos pabaigą.
Vakarais autobusu dalyviai keliaudavo į įvairius teatrus. Įspūdį paliko pažintis su teatro laboratorija „Sfumato“. Apie pastarąją jau buvau girdėjusi – tiksliau – gatvėje buvau atkreipusi dėmesį į nebjaurią „Sfumato“ teatro afišą ir repertuarą, kurio 90 proc. sudaro Strindbergo pjesių pastatymai.
Kaip sužinojau vėliau, su šio teatro lydere režisiere Margarita Mladenova susiję esminiai Bulgarijos teatro procesai ir manifestacijos. Po 1990 m. politinių pasikeitimų (iki tol Bulgarijoje buvo komunistinė vyriausybė) pradėtos statyti „uždraustųjų“ dramaturgų avangardistų pjesės. Tad 1990 m „Sfumato“ propaguojamas absurdo teatras ir visiškai kitokia, ne visada savo žiūrovams draugiška estetika, siejosi su laisvės pojūčiu, taip buvo oponuojama psichologinei Stanislavskio mokyklai (pastaroji, pasikeitus politinei situacijai, buvo asocijuojama su socialistine ideologija).
Režisierės Mladenovos Strindbergo „Mirties šokio“ pastatymas paliko įspūdį ne kaip spektaklis, bet kaip tikslus dramaturgo temos išsakymas: moters ir vyro – priešingų polių – didžiulė neapykanta vienas kitam ir tuo pačiu negalėjimas būti atskirai. Sužavėjo pati režisierės asmenybė. Mladenovos pasisakymas Kongrese išsiskyrė intuityvaus prado gūsiu perdėm dirbtiname, intelektualiame ir racionaliame mokslinių pranešimų kontekste. Režisierė teigė smurtą gimstant iš civilizacijos ( t.y. dirbtino darinio) bei žmogaus disharmonijos su kosmosu.
Trečiąją, bulgarų teatrui pristatyti skirtą Kongreso dieną, parodyti puikūs filmai. „On the Road Again...“, skirtas paminėti Nacionalinio „Ivan Vazovo“ teatro 100 metų jubiliejui, – nepaprastai šmaikščiai, mėgdžiojant nebylaus kino ir Brodvėjaus miuziklų estetiką, papasakota nacionalinio bulgarų teatro istorija. Filmo pabaiga grakščiai makabriška: ratukuose sėdi Bulgarijos teatro veteranai ir švytėdami dainuoja: „Taigi, kaip matote, mes tuoj mirsime, artisto gyvenimas be galo trapus, bet taip jau yra, o ką?“.
Filme „Black Box“ pristatyti Bulgarijos pagrindiniai įvairių kartų režisieriai (Lilijana Abadžijeva, Stefanas Moskovas, Aleksandras Morfovas ir kiti), ištraukos iš jų spektakli; aktoriaus Mariaus Kurkinskio fenomenas, dviejų aktorių teatras „Credo“ (viešėjęs pirmajame LIFE 1997 m. – MF past.), „Teatr 199“, teatro kritikai. Informatyvus, be galo kūrybingas ir šiltas Bulgarijos teatro pristatymas padėjo geriau suvokti kultūrinį šalies kontekstą ir bendrą teatrinį mentalitetą.
Paskutiniąją Kongreso dieną prestižine IATC „Thalia“ premija apdovanotas prancūzų teatrologas Jeanas-Pierre‘as Sarrazacas už originalias šiuolaikinės dramaturgijos studijas, nuopelnus tyrinėjant modernaus teatro barus, bei naujas Hanso-Thieso Lehmanno postdraminio teatro teorijos įžvalgas.
