
(Tęsinys)
Gegužės 22 diena
18.30 val. Tarptautinės lėlių teatrų asociacijos UNIMA edukacinės komisijos prezidento Mareko Waszkielio paskaita
Marekas Waszkielis, impozantiškos išvaizdos veiklus žmogus, Lietuvoje pastaruoju metu vieši kasmet. Jis – ir Balstogės lėlių teatro vadovas. Intelektualus, smalsus, kalbantis keliomis užsienio kalbomis, visada per spektaklius pasiruošęs videokamerą. Įrašais remiasi skaitydamas paskaitas, kas naujo ir įdomaus lėlių teatro padangėje. Šįsyk M. Waszkielis glaustai pasakojo apie tarptautinės lėlių teatrų asociacijos UNIMA kongresą, vykusį Australijoje (nauju šios organizacijos prezidentu išrinktas indas Dadi Pudunjee) bei parodė pastaraisiais metais Balstogės lėlių teatre sukurtų spektaklių fragmentus. Kaip teatro vadovas, jis atidžiai dairosi festivaliuose, ką galėtų pakviesti padirbėti į savo vadovaujamą teatrą (taip Balstogėje atsirado spektakliai, sukurti bendradarbiaujant su brazilų kilmės egzotišku šokėju-lėlininku Duda Paiwa, mūsų dailininke Julija Skuratova, kitais menininkais). Pavydu teatrui tokio vadovo…
Beje, kodėl kuriame nors mūsų lėlių teatrų festivalyje negalėtų būti rubrikos „Archyvai“? Juk ne tik įdomu, bet ir šviečiamuoju aspektu jaunajai kartai pravartu pamatyti, kaip prieš, tarkim, 25 metus dirbo Vitalijus Mazūras. Gal ir Stasio Ratkevičiaus, Laimos Lankauskaitės, kitų menininkų sukurtų spektaklių įrašų yra? Būtų įdomu jų ieškojimus palyginti, suprasti, kur, tiesą sakant, esame dabar…
20 val. Iris Meinhardt monospektaklis „Intymumas“ (Vokietija)
Vokiečių spektakliai, kuriuos tenka matyti festivalyje Kaune, visuomet intriguoja savitu požiūriu į teatrą, spektaklį, aktorių. Norėtųsi, kad kas mostelėtų kokia burtų lazdele, – ir, laimingai susiklosčius aplinkybėms, būtų galima keletą mėnesių pagyventi Vokietijoje, susipažinti su šios šalies menininkų ieškojimais, suprasti jų teatro įvairovę. Repertuariniai teatrai retai kada rizikuoja kurdami „neformatą“, o „Intymumas“, kaip ir Antje Topfer monospektaklis „Pandora“, – kaip tik tokie, matyt, vaidinami dažniau gastrolėse, festivaliuose negu vienoje kurioje nors scenoje...
„Intymume“ svarbus Anne Boden tekstas, bet vertimo iš vokiečių kalbos nebuvo. Aktorės I. Meinhardt veikėja – muzikali, plastiška – videokamera pamažu tyrinėjo savo kūną: nuo pėdos kamera slydo aukštyn, vėliau stambiu planu matėme menkiausią veido detalę, akies kraujagyslės krustelėjimą; paskui kamera nuslydo moteriai už drabužių… Videotyrimą veikėja derino su senobinės knygos sklaidymu – puslapis po puslapio lėtai skaitė kaži kokį mįslingą tekstą, į kurio klausimus, matyt, ir ieškojo atsakymų gyvenime (ar atvirkščiai?)… Michaelio Krausso režisuotame vaidinime santykiai tarp aktorės, kameros vaizdo ir videoprojekcijų labai įdomūs. Kartais atrodydavo, kad judančios moters figūros videovaizdas atlieka „lėlininko“ misiją, moteris scenoje – „lėlės“. Kitose scenose buvo atvirkščiai. Videoprojekcijos vaizdavo tą pačią moterį kaip nuogą arba kaip mirusią – skeleto kontūrus. Žmogaus ir jo atvaizdo (antrininko, šešėlio…) santykių tema – sena, bet visada kiek bauginanti. Kas ten, už regimybės?.. Kilo ir toks klausimas: kas šiame spektaklyje pagrindinė visagalė „akis“: režisierius, kamera ar publika? Ko ieškome, tirdami intymumą?..
Gegužės 23 d. 10 val.
Žešuvo lėlių teatro spektaklis „Berniukas iš albumo“
Rimas Driežis savo režisuotą spektaklį, vaidintą festivalyje, bemaž sinchroniškai vertė. (Vertimas tikrai geriau padėjo suprasti spektaklį, sukurtą pagal Vytautės Žilinskaitės gana painoko siužeto pjesę.) Dailininkė Julija Skuratova, kurdama scenografiją, plokštumines lėles ir kostiumus šiam vaidinimui, gavo progą vėl panirti į pamėgtą „prarasto laiko ieškojimą“: kaip ir spektaklyje „Muzikinė dėžutė“ (Vilniaus teatras „Lėlė“) čia trumpam šmėsteli autentiškos senobinės nuotraukos, o scenos veidrodis, apvestas balta juosta, priminė seno nebylaus filmo rodymą… Spektaklis prasideda begarse scena, metaforiškai vaizduojančia mechanizuotą urbanistinį pasaulį: 6 juodai apsirengę vyrai juda kampuotais judesiais kaip mechanines lėlės. Pamažu veikėjai atgyja, ima žaisti – berods šiaudinė skrybėlė juos pažadina iš sąstingio. Spektaklį ir galima būtų pavadinti – „Sunaikintos atminties atgaivinimas“. Realybės atspindys – vienišas berniukas beldžiasi į nuolat po simpoziumus keliaujančio tėvo širdį – pinamas su fantastika: albumą, kuriame yra tėčio vaikystės nuotrauka (tiltas tarp tėčio ir vaiko vaikystės, jų dvasinės giminystės simbolis), kėsinasi sugraužti agresyvi pelė. (Spektaklyje ši pelė keliskart keičia pavidalą, kol išpampsta iki siaubingo dydžio žvėries, pamažu praryjančio visą miestą!) Spektaklyje berniukas keliauja nuo vieno kaimyno prie kito – veiksmo vietos pasikeitimai parodomi avanscenoje, pasitelkus „bėgančią juostą“ su miesto detalėmis (ši priemonė suaktyvina vaizdo kaitą, tempą). Tiesą sakant, vienu metu susipainiojau tarp abiejų berniukų: kas yra kas ir ko vienas iš kito bei tėčio nori… Žinoma, spektaklyje viskas baigiasi gerai: tėtis ir sūnus atranda vienas kitą… Socialinė problema šiame spektaklyje iškeliama ne tiesmukai – išnaudojant visas poetiško lėlių teatro galimybes.
Ar mūsų lėlių teatro meistrai maksimaliai atsiskleidžia Lietuvoje? Ką reiškia pastaraisiais metais suaktyvėjusi jų kūryba užsienyje? Teatrą be sienų ar menininkus be namų? Yra apie ką pamąstyti…