Iš teatrologės laiškų žiūrovams
Kiekvienas festivalis, gerbiami skaitytojai, – tai lyg gyvas organizmas, kurio kvėpavimas priklauso nuo daugybės aplinkybių: nuo organizatorių sumanumo, nuo gebėjimo atrinkti įdomius teatrus ir spektaklius, nuo galimybių tuos teatrus „įpirkti“. Suprantama, kad kintant aplinkybėms, svyruoja kiekvieno festivalio kūrybinis pulsas, jo autoritetas, žiūrovų vertinimai. Tačiau didžiausią įtaką daro laikas, jo poreikiai. Šį pavasarį į Torūnės „Kontaktą“ susirinkom 18-ą kartą; žiūrovai (tarp jų daug Torūnės universiteto studentų) galėjo pamatyti penkiolika spektaklių iš vienuolikos šalių, tarp jų po vieną iš Belgijos, Vokietijos, Vengrijos, Latvijos, Rusijos, Prancūzijos, Estijos, Baltarusijos ir Lietuvos, po du iš Rusijos ir Estijos, ir net tris – Lenkijos teatrų. Žanro požiūriu laukė didžiulė įvairovė: nuo klasikinės tragedijos, tradicinės psichologinės, modernios dramos (W. Shakespeare’as, H. Ibsenas, A. Ostrovskis, A. Čechovas, W. Gombrowiczius) ar improvizuotų, į scenarijų panašių pjesių iki kone cirko… Nelygus festivalio pulsas bylojo apie įvairias šiandienos teatro problemas. Man įdomiausias toks teatras, kai režisierius į kūrinį (pjesę, inscenizaciją ar improvizuotą tekstą) žiūri kaip į medžiagą rimtam, karštam, šiuolaikiškam dialogui su autoriumi. Toks dialogas pavyksta retai.
Manau, žiūrovai supranta, kad ne žanras, o teatro kūrybinis pajėgumas – režisieriaus gebėjimas įsiklausyti, jausti ir išgyventi laiko pulsą, jo koncepcijos patikimumas, pastangos uždegti aktorius bendram siekiui – lemia spektaklio kokybę. Vyliausi daugiau gerų spektaklių, o buvo jų, griežčiausiu vertinimu, – trys, o su išlygomis – gal penki. Visa kita – dabartinio, bandančio prisitaikyti, įtikti, patikti teatro panorama, kasdienis fonas, kuriame kartais pamatai, kokiais būdais bandoma kalbėti aktualiomis temomis. Ryškiausias pavyzdys – visaip Vakarų šalių remiamas Laisvasis teatras iš Baltarusijos su Nikolajaus Chaliozino spektakliu (jis autorius ir režisierius) „Džinsų karta“, kur aktualiais politiniais lozungais bandoma pridengti profesionalumo ir gero skonio stoką.
Panašaus pobūdžio spektaklį – satyrą politinio kabareto forma pateikė ir estų teatras NO99, suvaidinęs Ene-Liis Semper ir Tiito Ojasoo (spektaklio dailininkė ir režisierius) kartu su aktoriais sukurto teksto pagrindu pastatytą spektaklį „Nafta“. Čia būtų buvę neblogai – jauni plastiški aktoriai sugeba dainuoti, šokti, naudoti cirko elementus, o žodis jų lūpose taiklus ir ironiškas (ypač pavyko II dalies realybės šou, bet kabaretas reikalauja dar ir sunkiai įkandamų improvizacinių sugebėjimų, elegancijos, lengvumo ir blizgesio… Deja, daugiau matėme kičo. Todėl man labiau patiko antrasis, taip pat improvizacija grindžiamas to paties teatro spektaklis „GEP“ („Karšti estų vyrukai“), papiktinęs didžiąją dalį rusų delegacijos (svečių). Spektaklyje kalbama apie demografines problemas, nagrinėjami tautos išlikimo, estų ir rusų santykiai Estijoje, svarstomos perspektyvos ir gelbėjimosi būdai. Estų žodžiais tariant, jų demografai sutartinai tvirtina, kad iki šiol jokiomis priemonėmis nepavyks pagausinti estų tautos, tad reikalingas beprotiškas sumanymas. Ir teatras sumanė: karšti vyrukai turi atlikti šią taurią misiją! Būtų juokinga, jei nebūtų graudu… Estai mėgsta ir moka kalbėti karštai ir atvirai apie tai, kas iš tikrųjų rūpi; jiems pavyko atrasti ironiško pilietinio disputo ir romantinio pakilumo jungtį. Spektaklis pakerėjo nuoširdumu ir retai šiandien scenoje išgaunama, išsaugoma ir skleidžiama vidine švara (neatsitiktinai laimėjo III premiją).
Būtent tos vidinės dvasinės (ir išorinės) švaros pasigedau Nedidžiojo (Nebolšoj?) dramos teatro iš Sankt Peterburgo „Ivanove“, kuris pamynė, regis, visus subtilaus A. Čechovo raiškos būdo dėsnius. Suprantama, kad kiekvienas režisierius ieško naujų tiltų į publiką, stengiasi šiandieniu žvilgsniu „perkošti“ kiekvieną personažą ir pateikti naują pjesės interpretaciją. Jei reikėtų trumpai nusakyti režisieriaus Levo Erenburgo koncepciją (kaip ją suvokiau), tai skambėtų maždaug taip: purvinoj ir nevalyvoj Rusijoj visi gyvena kiauliškai; nuo ryto ligi nakties geria, o girti patys nežino, ką daro; niekuo nesiskiria ir Ivanovas. Toks sumanymas sunaikina „Ivanovo“ draminę koliziją. Kyla klausimas, kam reikėjo statyti A. Čechovą, galima buvo paimti Venjaminą Jerofejevą, nors ir šis palieka šviesos tunelio gale. Neradęs jokios šviesos A. Čechovo dramoje, režisierius įveda naujus veikėjus – Saros tėvus, religingus senus žydus, kurie svajoja apie kelionę į Jeruzalę ir vis kartoja, kad žmogus turi žinoti, iš kur atėjo ir kur turi eiti. Viena Maskvos kritikė man aiškino, kad rodydamas tuos degradavusius, amoralius žmones, režisierius tarsi sako, jog jie vis viena myli vienas kitą ir yra vienas kitam reikalingi. Atleiskit, sakau, nematau čia jokios prasmės! Pridursiu, jog atskirus etiudus aktoriai suvaidino puikiai, tuo lyg parodydami, kad kito režisieriaus spektaklyje taip suvaidintų ir visą spektaklį.
Kitokio pobūdžio nesėkmė ištiko kitą rusų klasikos pastatymą – A. Ostrovskio „Audrą“ Csokonai teatre (Debrecenas). Jo režisierius Viktoras Ryžakovas, kurį pažįstame iš ankstesnių Torūnės festivalių (2003 m. apdovanotas už „Deguonį“) Nei saiko, nei skonio, kaip kad „Ivanovo“ režisieriui, V. Ryžakovo minimalistiniam spektakliui netrūko. Tai švarus, tvarkingas, estetiškas ir savaip jaudinantis spektaklis. Interjere, panašiame į didelio kambario maketą – tame baltame aptvare su apsilupinėjusiomis, lyg nebaigtomis įstatyti ar nudažyti durimis, – buvo kelios kėdės ir scenos priekyje per visą ilgį – baseinas su liepteliu ir maža valtele, turėjęs simbolizuoti Volgos upę. Durų įvaizdis, manau, nėra vykęs, nes Ostrovskio Kabanovų namuose kas jau kas, o buitis buvo sutvarkyta.
Pasirinkęs kamerinę erdvę, režisierius, matyt, tikėjosi būtent aktorių pastangomis, jų vaidyba perteikti klasiko kūrinį. Deja, kad ir labai stengiantis, jauniems aktoriams nepavyksta išreikšti tragedinės įtampos, o režisieriui – perteikti savitos, XIX a. Rusijos provincijos atmosferos, tos mistinės „tamsos karalystės“ ir savito, nacionalinio autoriaus stiliaus, tų monumentalių charakterių, nuaustų iš gyvenimo pažinimo ir genialiai pastebėtų detalių. Kyla klausimas, ar verta ir ar įmanoma svetimoje dirvoje statyti tokių autorių, kaip A. Mickevičius, A. Ostrovskis, S. Wyspianskis kūrinius? Beje, A. Ostrovskio „uždarumo“ problemą dar XIX a. yra svarstęs rusų kritikas Jurijus Aichenvaldas.
O štai H. Ibsenas nereikalauja norvegiškos terpės, pakanka sukurti ibseniškai monumentalius, racionalius charakterius, kurie gyvuoja savo žmogiškų likimų scenoje. Ir niekaip kitaip. Stulbinamą įspūdį daugeliui „Kontakto“ žiūrovų paliko berlyniečių „Šmėklos“. Režisierius Sebastianas Nublingas, remdamasis vokiško ekspresionizmo vaidybos tradicija, sukuria stilistiškai tikslų ir švarų, išgryninto veiksmo ir atviros emocijos spektaklį, kurio įvykiai sukasi prie milžiniško apvalaus stalo, įtaisyto atviros tuščios scenos viduryje. (Berlyne stalas, sako, nusileidžia ir iškyla su personažais.) Ant stalo, lyg kokioje konferencijų salėje, įtaisyti mikrofonai ir garsintuvai, jais fru Alving, panaši į atgijusį plastišką secesinių formų bareljefą, desperatiškai vadovauja irstančių namų gyvenimui, iš čia stebima ir klausomasi, čia vyksta svarbiausi dialogai, prie stalo valgoma, aplink jį ir ant jo komponuojamos mizanscenos. Stalas simbolizuoja ir šeimos gyvenimo ratą su genetiškai užprogramuotais įvykių pasikartojimais. Tarsi norėdama nutraukti tą šmėklišką paveldimumo grandinę, fru Alving finale pati padeda numirti paliegusiam sūnui, užsiropščia ant stingstančio jo kūno, priglunda ir suakmenėja lyg driežas saulėje. Papildydamas, laisvai interpretuodamas ir pratęsdamas H. Ibseną, režisierius niekur nepažeidė autoriaus logikos (priešingai režisieriaus Levo Erenburgo veiksmams „Ivanove“). Spektaklis yra rūstus, nekelia jokių sentimentų ar užuojautos personažams, jaudina tuo, kaip puikiai yra pastatytas (jam įteikta II festivalio premija). Teko girdėti iš vokiečių, kad Vokietijoje šio teatro nemėgsta konservatyvi publika, kad šio teatro spektaklius labiausiai vertina jaunimas…
Visuomet nekantriai laukiame lenkų spektaklių. Šį kartą iš trijų parodytų – W. Shakespeare’o „Otelas“ Krokuvos teatre „Bagatela“, Torūnės Wilamo Horzycos teatro „Pakuojam skudurus“ pagal Hanochą Leviną ir Lodzės Stefano Jaraczo teatro „Vestuvės“ pagal W. Gombrowiczių – man labiausiai įstrigo atmintin pastarasis. Režisierius Waldemaras Zawodzinskis išmoningai dirba su aktoriais bei scenografe Izabela Stronia ir pirmoje dalyje jau buvo bepagaunąs metafizinę sapno logikos nuotaiką; bet antrojoje – nusižengia W. Gombrowicziaus estetikai, aktoriai nebeišlaiko ironijos ir grotesko, pradeda vaidinti „rimtai“…
Laikas būtų baigti rašinį, bet turiu prisipažinti vieną nuodėmę: nemačiau visus prizus susisėmusio latvių režisieriaus Alvio Hermanio autorinio spektaklio – „Tylos garsai“, savaip pratęsiančio Vilniuje rodytą „Ilgą gyvenimą“. Apie mūsiškį spektaklį – Vilniaus mažojo teatro W. Shakespeare’o „Audrą“ – taip pat bus nutylėta. Nesisekė W. Shakespeare’ui šiame festivalyje, o pokalbiuose teatro fojė tolydžio su nostalgija buvo prisimenamas Eimuntas Nekrošius, jo šekspyriada ir A. Čechovas…
Nebuvo laiko šį kartą papasakoti nei apie Stanislawui Wyspianskiui skirtą „Pamiętnik teatralny“ numerį, nei apie Andrzejaus Zurowskio knygos „Lenkiškojo Shakespeare’o priešistorė“ pristatymą, nei apie parodas, tradiciškai lydinčias festivalį. Nei visų spektaklių apžvelgti.
Likite sveiki!
Audronė Girdzijauskaitė
2008, birželis
