XVIII tarptautinio lėlių teatrų festivalio „Šypsos lėlės ir vaikai“ įspūdžiai
Kauno valstybinio lėlių teatro, šiemet mininčio veiklos 50-metį, rengiamo festivalio „Šypsos lėlės ir vaikai“ kasmet laukiu kaip lėlininkų bendruomenės šventės ir nelengvų darbadienių, kai per keletą dienų tenka pamatyti daug įvairių spektaklių. Šiemet iš festivalio programos – 19 spektaklių (įskaitant ir Moksleivių lėlių teatro dieną) – pažiūrėjau šešiolika. Gal tik pora profesionalų vaidinimų sukėlė abejonių, ar vertėjo juos įtraukti programon. Padėka festivalį organizuojančiam Kauno valstybiniam lėlių teatro vadovui Sigitui Klibavičiui ir jo komandai, Lietuvos nacionaliniam UNIMA centrui: numanau, kad spektaklių programos formavimas, rėmėjų paieškos, organizaciniai rūpesčiai atima daug laiko ir sveikatos… Kai kasmet viskas brangsta (tik žmogaus gyvybė ir vertė – ne…), organizuoti tokius festivalius darosi vis sunkiau. Šiemet pastebėjau: auga susidomėjimas festivaliu – dažniau spektaklius lanko mūsų teatrologai, festivalį stebėjo ir Baltarusijos, Lenkijos žurnalistai, teatro kritikai. Lauksime atgarsių tarptautinėje žiniasklaidoje. Tai naudinga mūsų lėlininkams, nes „virdami savo sultyse“ stokojame distancijos, platesnio akiračio ir mąstymo. Festivalio programos formavimas – taip pat kūryba, turinti savo siekių, ambicijų, „diplomatijos“ sumetimų, rutinos bei finansinių pinklių… Viskas susiraizgę. Ateityje linkėčiau pasitelkti šiam darbui teatrologus, teatro kritikus – norint kvalifikuotai parengti festivalio idėją, viešųjų ryšių strategiją, reikia įdėti daugiau intelektualinio darbo. Toliau apie festivalyje matytus spektaklius pasakosiu pasitelkęs „dienoraščio“ formą. Žvilgčiodamas į užrašų knygutę, ką pasižymėjau per spektaklius, mėginsiu atkurti festivalio eigą.
Gegužės 22 diena
10.45 val. Priėmimas miesto Rotušėje
Ritualai, ritualai… LR kultūros ministras Jonas Jučas (kadaise dirbęs Kauno valstybiniame lėlių teatre), Kauno miesto meras Andrius Kupčinskas, Lietuvos teatro sąjungos pirmininkas Algis Matulionis. Padėkos, diplomai, medaliai Kauno lėlių teatro veteranams, užsienio svečių pasisakymai. Žodžiai, žodžiai… Kiek nuoširdus valdžios žmonių dėmesys festivaliui, pamatysime vėliau. Ar pastebėjome kurį jų per spektaklius? Nebuvo laiko…
13 val. Kauno valstybinio lėlių teatro spektaklis „Jūratė ir Kastytis“
Premjera. Režisierius Olegas Žiugžda (Baltarusija) – nenuspėjamas, šįsyk spektakliui Kauno scenoje pasirinko dailininkę Juliją Skuratovą (anksčiau pasitelkdavo savo šalies dailininkus). J. Skuratova, kad ir kokioje šalyje ir su kokiu režisieriumi dirbtų, paprastai iškyla kaip ryškiausia spektaklio kūrėja. Šiame spektaklyje gamtos vaizdų magija kerėjo ir Džiugo Katino videoprojekcijos.
Daivos Čepauskaitės pjesė – intymi, priartinanti legendą apie Jūratę ir Kastytį prie mūsų dienų vaikų gyvenimo, bet pasirinktam lėlių tipui – mažai judrioms plokštuminėms lėlėms – pernelyg žodinga (bet lėlių tipą pasirinko ne autorė!). Pjesės kompozicija – žiedinė. Šių dienų vaikiukai Jūratė ir Kastytis namo kieme klausosi kaimynų vaikų erzinimų: „Kavalierius su pana virė košę su smala…“ Vaikiukai aiškinasi, „kas ta meilė“ (berniuko vienas iš atsakymų: „Kai mama neleidžia, bet vis tiek ateini…“), ką reiškia jų vardai, – taip nutiesiamas tiltas legendos link. Legendai spektaklio kūrėjai pasirinko kitą intonaciją – aukštesnę, nestokojančią ir patetikos gaidų. Beje, vaikiukų scenoms naudojami vaikų balsų įrašai – sukuriamas tikrumo, intymumo įspūdis. Legendos scenas aktoriai vaidina su mikrofonais. Įspūdingas Giltinės „sudvejinto“ balso efektas (Saulius Bagaliūnas). Vizualiai Giltinė – toks „zombis“ be lyties požymių… Jis bene ryškiausias personažas, aktyviai veikiantis kitus veikėjus. Būtent Giltinė įkaitina Jūratės tėvo Perkūno (Andrius Žiurauskas) vaizduotę ir baimę būti paliktam senatvėje, įtikina esą Jūratė – „nusikaltusi“, išprovokuoja Perkūno „bausmę“ – Kastyčio pražudymą… Jūratės balsas (Laima Rupšytė) – romantizuotos pakylėtos merginos. Kastyčio (Remigijus Endriukaitis) – buitiškesnis. Įtikinantis tikromis emocijomis Kastyčio motinos (Aldona Naciuvienė) balsas.
Plokštuminių lėlių judesio galimybės nedidelės, „charakterius“ jomis sukurti sunku (ar įmanoma, ypač kai nėra vadinamojo „gyvo“ aktorių plano?). Spektaklis įsimena „masinėmis“ jūros pasaulio scenomis, audromis, efektais… Žodžiu, J. Skuratovos fantazija – tai žaidimas figūromis, linijomis, spalvomis…
14.30 val. Anne Helgesen monospektaklis „Vyresnysis brolis Henrikas“ (Tionsbergo lėlių teatras, Norvegija)
Kauno kamerinis teatras – labai jaukus, miela čia būti ir žiūrėti spektaklius. Džiugu, kad čia kasmet vaidinami ir festivalio „Šypsos lėlės ir vaikai“ spektakliai. Pasitelkus daugiau salių, taupiau išnaudojamas festivalio laikas, tinkamiau kiekvienam spektakliui randama erdvė.
Vaidinimas „Vyresnysis brolis Henrikas“ mažojoje Kamerinio teatro salytėje prasidėjo, kai pro žiūrovų duris pūškuodama energinga moteris įvilko, įstūmė didoką dėžę. Nusiplūkusi ji iš tos dėžės išsitraukė mažos dėžutės teatro maketą, imituojantį didelę dramos sceną, kartonines veikėjų figūrėles, iš apačios valdomas strypais. Aktorė – žodžio meistrė. Vaidino ji anglų kalba – vertimo nebuvo (kai kurie kiti festivalio spektakliai buvo verčiami). Spektaklyje svarbus aktorės bendravimas su publika, o čia publikos dauguma (vaikai, tarkim) – it vandens į burną prisisėmę… Įsivaizduoju, kaip aktorei buvo sunku vaidint „kurčnebylių“ auditorijai… Nemokant kalbos, siužeto apmatus suprast buvo galima, bet motyvacijos ryšius (dėl ko vaidmenimis istoriją pasakojanti aktorė taip sielojasi) – nelabai…
Spektaklis įdomus kaip H. Ibseno biografijos ir kūrybos populiarinimo būdas – įsivaizduoju, kad tokį vaidinimą šviečiamaisiais tikslais aktorė vaidina savo šalies mokyklose, bendruomenių salėse. Pats mažos dėžutės teatriukas, ko gero, ir šiandien būtų patrauklus kaip šeimos laisvalaikio praleidimo forma, kaip maža namų šventė vaikams, žaidžiant lėlių teatrą. Bet pasyviai stebėti „realizmo imitaciją“ iš šalies – nedidelis malonumas.
Tęsinys – kitame LM numeryje.
