Naujasis teatro vadovas įsivaizduoja daugiakalbystę scenoje

2008-03-20 Veidas, 2008 03 17

aA

Renata Baltrušaitytė

Lietuvos rusų dramos tetras įsikūręs šiame pastate sostinės Basanavičaus gatvėje. MF archyvo nuotrauka

Jonas Vaitkus daugiausiai priekaištų turi paveldėtam teatro repertuarui

Vasario pabaigoje Kultūros ministerijoje vykusį konkursą Lietuvos rusų dramos teatro vadovo pareigoms užimti, kuriame dalyvavo septyni kandidatai, laimėjo režisierius prof. Jonas Vaitkus. Anksčiau penkerius metus šiam teatrui vadovavusi Tatjana Rinkevičienė pernai rugpjūtį pasirinko teatro meno vadovės pareigas.

Ar gabi vadybininkė, užimanti meno vadovės postą, ir talentingas menininkas, einantis teatro vadovo pareigas, jau savaime nesuponuoja asmenybių konflikto grėsmės? „Aš esu optimistė ir tikiuosi geriausio, jog sugebėsime dirbti kartu“, – „Veidui“ sakė T.Rinkevičienė. O J.Vaitkus užsiminė, kad taip ilgai neturėjus savo nuolatinio teatro jam būtų pats laikas „pakeisti profesiją“. Nors režisūros, suprantama, neatsisakys – dar šiais metais norėtų statyti pirmąjį spektaklį Rusų dramos teatro scenoje. Tik neapsisprendžia, kokį.

Rusų režisierius keis lietuviai

Tačiau keletą vakarų lankęsis jam patikėtame teatre dabartinį jo repertuarą naujasis vadovas supeikė. „Labai daug lėkštų veikalų, kurie statomi visur: Kaliningrade, plačiojoje Rusijoje, Latvijoje, Estijoje. Juose jokio sąryšio su mūsų dienomis. Ir režisierių dauguma man visai nežinomų. Neįsivaizduoju, už kokius nuopelnus jie čia buvo kviečiami“, – pasakojo J.Vaitkus. Pasiteiravus, ar bent vieną regėto spektaklio režisierių pats kviestų statyti spektaklio, atvirai prisipažino to nedarysiantis.

„Stengsiuosi pritraukti į Rusų dramos teatrą daugiau lietuvių menininkų: jau kalbėjausi su Oskaru Koršunovu, Pauliumi Budraičiu, Agniumi Jankevičiumi. Kalbėsiu ir su kitais. Įsivaizduoju, kad pastatymai šiame teatre galėtų būti daugiakalbiai: lietuvių aktoriai juose kalbėtų lietuviškai, o rusų – rusiškai. Nereikia to bijoti“, – aiškino J.Vaitkus.

Ateidamas į naują postą režisierius „paveldėjo“ 32 aktorių trupę. Kaip ketina su ja elgtis? „Neatėjau niekinti žmonių. Susipažįstu, kalbuosi. Nesu kritikas, kad jų darbus analizuočiau ir moralizuočiau. Bet naujų jėgų reikia, gerai būtų tam studentų kursą organizuoti“, – atskleidė vadovas. Teatro repertuare jis norėtų matyti daugiau įdomiai interpretuojamos rusų klasikos.

Paklaustas, ar nebijo prisiimti atsakomybės už visą teatro ūkį, kuris anaiptol nėra blizgančios būklės, J.Vaitkus atšovė, kad ne jam vienam tais buitiniais dalykais teks rūpintis. Teatre dirba žmonių, kurių pareiga ir yra tvarkyti tokius dalykus.

Kėdės tebeplėšo pėdkelnes

Tuo tarpu T.Rinkevičienė, paprašyta išvardyti, kokie ūkiniai darbai per penkerius vadovavimo metus atėmė daugiausiai jėgų, pirmiausia mini nuolat lopomą teatro stogą: „Padarėme remontą trečiame aukšte, bet po lietaus jį vėl užpylė… Sutvarkėme koridorius, patiesėme naujus kilimus. Sutvarkėme aktorių grimo kambarius ir siuvyklos cechą. Sandėlio vietoje įrengėme repeticijų salę. Modernizavome pagrindinės teatro scenos apšvietimą“. O paklausta, ką, jos manymu, teatre šiuo metu būtiniausia keisti, teatro meno vadovė prisimena žiūrovų salės kėdes: „Jos tokios tragiškos, kad moterims kojines plėšo. Bet viena nauja kėdė kainuoja apie tūkstantį litų, o mums jų reikia daugiau kaip penkių šimtų.“

Dar pasiteiravome T.Rinkevičienės, ar jai lengvesnės buvo teatro vadovės, ar dabar meno vadovės pareigos. „Čia kaip pažiūrėsi. Anksčiau, kai imdavausi atsakomybės ką nors daryti, pati už viską ir atsakydavau. O dabar kažką planuoti, kai neturi realios valdžios, gerokai sunkiau. Bet aš toks žmogus, kad visada noriu eiti į priekį, negaliu stovėti vietoje. Kita vertus, dabar daugiau laiko lieka kūrybai“, – prisipažino buvusi Rusų dramos teatro vadovė.

Šiandieninis Rusų dramos teatras

Teatre dirba 120 darbuotojų, iš jų 32 aktoriai.

Pagrindinėje teatro salėje – 537 vietos.

Per mėnesį rodoma 15–20 spektaklių.

Teatro repertuare – 19 spektaklių vaikams ir 17 suaugusiesiems.

Bilietų kainos: 5–10 Lt į vaikų ir 10–50 Lt į suaugusiųjų spektaklius.

VEIDAS

Komentarai
  • Atminties sluoksniai operoje

    Laiškuose nagrinėjome operos žanro kaip atminties saugyklos idėją, operos analizę kaip archeologinį tyrinėjimą, žanro poveikį miestams ir visuomenėms, aptarėme naujosios operos bruožus.

  • Liūdnumai ir malonumai

    Man atrodo, kad abu spektakliai – „Stand-up’as prasmei ir beprasmybei“ ir „tremolo“ – tai tas išvažiavimas prie išdžiūvusių ežerų, kur sudėtos mažutės žmonijos paslaptys.

  • Latviško Art deco spindesyje – Lietuvos teatro blyksniai

    Pasivaikščiojimas po parodą „Ludolfs Liberts (1895–1959). Hipnotizuojantis Art Deco spindesys“ – lyg sugrįžimas į idealizuojamą Latvijos (taip pat ir Lietuvos) kultūros aukso amžių.

  • Iš bloknoto (53)

    Net saldu skaityti apie spektaklio gimimą nuo pat pirmo, lyg ir visai netikėto, sumanymo blyksnio iki pabaigos, kuri visuomet siejama su publikos reagavimu ir vertinimais.

  • Iš bloknoto (52)

    Buvau dėl to, kad tokie susitikimai kalėjime – drąsus jaunų menininkų sumanymas, kad abiejose stalelio pusėse buvom žmonės, tik skirtingų likimų, ir gali būti, kad ir tas laisvasis, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, gali tapti nelaisvas.

  • Iš mūsų vaidybų (XXIII)

    Suprantu, kad teatrui priimtinesnis tas, kuris labai ankstyvoje stadijoje turi (beveik baigtą) formą, apima mažas finansines ir emocines sąnaudas. <...> Tačiau duoklė teatrui kartais kažką gali atimti ir iš paties kūrėjo.

  • Kelionė link žmogaus balso

    Nepaisant nepatenkintų lūkesčių, Philipo Glasso „Kelionė“ Klaipėdoje tapo ne tik kultūriniu įvykiu, bet ir drąsia šiuolaikinės operos interpretacija Lietuvos scenoje.

  • Festivaliui pasibaigus

    Iš kuklaus žanrinio renginio „Com•media“ Alytuje tapo gana solidžiu festivaliu su gausybe konkursų, kūrybinių dirbtuvių, atskiromis vaikų, jaunimo, suaugusiųjų programomis ir užsienio svečių darbais.