Opa opa į Europą

2008-03-10 Lietuvos Rytas / Mūzų malūnas, 2008 03 10

aA

Asta Andrikonytė

Lenkijos Teatro instituto emblema

Lietuva gali didžiuotis vienu stabiliausių Europoje kultūros kraštovaizdžių. Metų metus spaudoje, viešuose forumuose ir tribūnose skalambijama, kad kultūros sistema neatitinka šiandienos poreikių, žlugdo tautos kūrybinį potencialą. Kad valstybinės institucijos parazituoja, o nepriklausomi kūrėjai diskriminuojami. Kad valdininkai yra kurti kultūrininkų reikmėms, nebendrauja, nemotyvuoja savo sprendimų.

Ratas sukasi tuščiai barškėdamas, kol galiausiai apsipranti su gyvenimu amžinojoje Kafkos pily. Kultūros vadai nenori imtis drąsių sprendimų. Jie nori švelnios pertvarkos – liūliuojančių komisijų ir komitetų ritualų. Įklimpęs teatralų protestas – patikrintos metodikos pavyzdys. Bet pavažiuokime šiek tiek į pietvakarius, ir kvailinimo svaigulys pradės sklaidytis. Pamatysime, kad situacija, kai kažkas „bamba“, o karavanas slenka sau, – labai lietuviška.

Pavyzdžiui, kaimynams lenkams ji visai nebūdinga. Net jų nacionalinėms institucijoms duoda per kišenę viešoji nuomonė. Lenkai jau kelerius metus ryžtingai reformuoja savo kultūros sistemą. Tai, ką Lietuvoje daro plaukdamos prieš srovę nepriklausomos organizacijos – „Menų spaustuvė“, Lietuvos kino ir teatro informacijos ir edukacijos centras bei kitos, Lenkijoje – valstybės kompetencija.

Nebuvo lengva ir šios šalies teatralams įkurti modernų teatro informacijos bei edukacijos centrą, pavadintą Teatro institutu. Tačiau 2003-iaisiais jis atsirado prie Kultūros ministerijos. Tai vieta, kur galima gauti bet kokios informacijos apie lenkų teatrą nuo 1945-ųjų. Jei paprašysi, tau nemokamai ją surinks – pavyzdžiui, net viską, kas yra parašyta apie Oskaro Koršunovo kūrybą Lenkijoje. Teatro institutas vykdo ir edukacines programas įvairaus amžiaus žiūrovams, tiria bei inicijuoja naujus teatro reiškinius, rengia festivalius.

Įspūdingai įrengtos jo patalpos atviros visiems. Čia veikia skaitykla, biblioteka, knygynas, teatro salė, dvi galerijos, kavinė. Dar ryškesni lenkų kino poslinkiai. 2005-aisiais priėmus Lenkijos kino įstatymą ir įsteigus Kinematografijos institutą, nacionalinio kino peizažas iš esmės pasikeitė.

Lenkiškų filmų sukuriama beveik dvigubai daugiau (apie 40) nei anksčiau. Pernai tarp trijų populiariausių šalyje filmų du buvo savos gamybos, o populiariausių dešimtuke – penki. Institutas investavo į šalies kinematografą 15 mln. eurų, o jo biudžetą sudarė 25 mln. Taigi liko pinigų ir kitkam.Net 90 proc. instituto biudžeto sudarė televizijos, kino ir kabelinių kompanijų mokestis už komercines įplaukas. Kad įteisintų šį mokestį įstatymu, kino žmonės bylinėjosi teismuose.

Ne visiems tinka vienodi receptai. Tačiau akivaizdu, kad lenkai jau susivokė gyvenantys Europoje. O mes?

LRYTAS.LT

Komentarai
  • Iš mūsų vaidybų (XVIII)

    „Kaligulą“ pamačiau tik kaip svetimą arba pasiskolintą kaukę, kuria bandoma paslėpti savo veidą. Atrodo, kad Brazys naudoja jau užrašytos kalbos žodžius, tačiau pats ta kalba nenori nieko pasakyti.

  • Numirti – nenumirštant

    Tarsi lipdydamas, tapydamas ar droždamas drauge su aktoriumi vaidmenį, Tuminas, man regis, dar ir kaip psichoanalitikas stengėsi perprasti paties aktoriaus charakterį, jo meninę prigimtį.

  • Pašlovinimai „Meno rakto“ ir „Teksto rakto“ laureatėms

    Scenos meno kritikų asociacija apdovanojo laureates: „Teksto raktas“ įteiktas teatrologei Rasai Vasinauskaitei, o „Meno raktas“ – prodiuserei Rusnei Kregždaitei. Publikuojame laudacijas.

  • Odė scenai: „Auksiniai scenos kryžiai“

    Laikui bėgant komisija turės būti kuo įvairesnė, nes toks yra ir šiuolaikinis teatras. Šiemet ekspertų darbo rezultatai susifokusavo į labai tradicinį teatro modelį ir jo suvokimą.

  • Menas yra taika

    Šiemet Tarptautinės teatro dienos žinią siunčia norvegų rašytojas, dramaturgas Jonas Fosse: „Karas ir menas yra tokios pat priešingybės, kaip karas ir taika. Menas yra taika“.

  • [i]Locus vulgaris[/i]

    Scenos menai viešosiose erdvėse gali ne tik burti miestiečių bendruomenes, bet ir dalyvauti miesto istorijos pasakojimo ir viešųjų erdvių simbolinių reikšmių steigime ar transformavime.

  • Iš mūsų vaidybų (XVII)

    Kaip statyti psichologines Zellerio pjeses, kai neveikia (nes neįtikina) nei aktoriaus ir personažo atstumas, nei atstumo nebuvimas? Ką vaidinti aktoriui, kai jo kuriamas personažas yra ligos paūmėjimas?

  • Režisierius ir laiko derva

    „Mamutų medžioklė“ – tai nėra filmas apie Jono Jurašo biografiją. Bet per kelis jo gyvenimo epizodus papasakota apie epochą ir jos nuodus, galbūt tebeveikiančius.