Iš teatrologės laiškų žiūrovams

Teatrologė Audronė Girdzijauskaitė. MF archyvo nuotrauka.

Niūri panorama

Seniai nerašiau Jums laiško. Nespėju paskui teatrinius įvykius, kurių vis gau­sėja. Gausėja, bet atmintyje jie išblanksta greitai, nes dažniausiai nesukelia visa­verčio, pilnakraujo išgyvenimo, neat­veria nieko nauja. Tik gadina nuotaiką.

Per jėgą įsibrovę į profesionalų tarpą, kai kurie teatrai (pavyzdžiui, Kauno mažasis) niekaip nepateisina savo vardo, nes yra mėgėjiški blogiausia žodžio prasme. Čia stinga elementarios kultūros, meistrys­tės, skonio... Režisuoti juose pradeda ir Klaipėdos universiteto absolventai, šios profesijos rimčiau nė neragavę ir šiaip jau rengiami mokyklų saviveikliniams būreliams vadovauti. O mūsų valstybi­niams profesionaliems teatrams vado­vauja aktoriai, susisukę čia lizdelius sau ir savo kolegoms aktoriams, bandantiems režisuoti. Taip ir atsiranda tokie paviršu­tiniški, lėkšti spektakliai, kaip H. Ibseno „Nora" Kauno mažajame arba Šiaulių dramos teatre, Mariaus Ivaškevičiaus „8 – 230, tai aš" ir dar daug kitų. Lietu­vos teatro mėgėjiškėjimo procesas, kitaip tariant, – nenumaldomas irimo procesas jau nesustabdomas. Kai mėgėjiškumo lavina užlies visą teritoriją, profesiona­lai, kuriems valstybė neranda normalių patalpų ir galimybės turėti savo užsitar­nautą teatrą (pirmiausiai čia turiu galvoje Joną Vaitkų, Oskarą Koršunovą, Ginta­rą Varną) vis dažniau išvyks į užsienį. Ir pasiliks? (Apie tai išmintingai ir jautriai kalbėjo kultūros laidoje praėjusį šeštadie­nį O. Koršunovas.) Bet būna ir išimčių: antai Rimas Tuminas, ne taip seniai at­vėręs savo išsvajoto, išpuoselėto Mažojo duris Gedimino pr. 22, turėjęs savo pa­rengtus talentingus aktorius, puikias pa­talpas, žiūrovų lankomą spektaklių reper­tuarą, – paliko viską ir išvyko į svečią šalį savo noru. Repertuaras prastėja, režisuoja dar nespėję kojų apšilti mokiniai, ir bi­jau, kad ir čia į išvykusiojo vietą netrukus įtūps koks nors apsukrus „gerų organiza­cinių sugebėjimų" aktorius ir sukurs dar vieną gegutės lizdą. Apmaudu!

Vis dėlto šį rudenį patyrėm vieną tikrą sukrėtimą – tai Rezo Gabriadzės, universalaus menininko, lėlių teatro gas­trolės Vilniaus teatre „Lėlė" po dvide­šimties metų pertraukos. Didžiulį įspū­dį paliko spektaklis „Stalingrado mūšis", kuriame sukaupta viso netrumpo gyve­nimo emocinė ir intelektualinė patirtis; o neįprastos formos, giliaminčiai ir nuo­širdūs pokalbiai su menininku – visiems klausantiesiems buvo lyg kokie teatrinio meno psalmynai... Neparašiau apie tai. Bandė kiti. Lėlės paviliojo ir Valentiną Masalskį su Roku Zubovu, mėginusius drauge su ansambliu „Nepaklusnieji" su­kurti muzikinį spektaklį su lėlėmis „Pero Giunto sugrįžimas" H. Ibseno motyvais. „Lėlėje" susirinko pilna salė žiūrovų, laukusių įsimintino teatrinio įvykio. Bet eksperimentas nepavyko. Įžengus į sveti­mą zoną, dera žinoti tos teritorijos savi­tumus ir paslaptis (lėlių menas turi savo specifiką): nebuvo matyti, nebuvo girdė­ti, lėlės veikė chaotiškai, dingo prasmė. Lėlių pavidalai buvo svetimi personažų turiniui (knieti priminti nepakartojamą latvio Ilmaro Blumbergo 101 eskizo sce­nografijos seriją „Perui Giuntui"). Man regis, viskas būtų buvę nepalyginamai arčiau žiūrovų, jei visi tie puikūs mu­zikantai būtų scenoje ir vaidintų mums matant su savo instrumentais. Tuo įsitikinau žiūrėdama į vienintelį jaudinantį epizodą – nuogo smuikelio – Solveigos sceną (Ieva Sipaitytė?).

Pelnyta Jono Vaitkaus apologija

Šįkart galvojau rašyti tik apie vie­ną svarbų įvykį, apie „Krantų" išleistą teatrinę knygą – Daivos Šabasevičienės „Teatro piligrimas" skirtą režisieriaus Jono Vaitkaus kūrybai. Pasirodžiusi 2007 metų pabaigoje, ji buvo tarsi Kalėdų dovana Lietuvos teatralams, taip pat ir pačiai Daivai. Knygų apie teatrą pasiro­do ne taip jau dažnai, kad jų nepastebė­tum, o šio leidinio negali nepastebėti dėl įvairių priežasčių. Pirmiausia dėl to, kad tai pirmas bandymas teatrologo žvilgs­niu aprėpti visą trisdešimties metų įvai­rių laikotarpių J. Vaitkaus kūrybos kelią dramos ir muzikiniame teatre bei kine. Kiekvienas, kas yra daręs panašų darbą, supranta, kokių pastangų, išmanymo, net organizacinių sugebėjimų tai reika­lauja. Jau ištisas mėnuo, kai skaitau ir visaip vartau per 500 puslapių perkopusį „Teatro piligrimą" ir matau, kaip ilgai ir kruopščiai D. Šabasevičienė darbą bran­dino. Dėkingi jai bus visi besidomintieji Lietuvos kultūra, studijuojantieji teatrą ir J. Vaitkaus kūrybą išskirtinai. Tikriausiai dėkingas yra ir J. Vaitkus.

Daugiasluoksnį „Teatro piligrimo" tekstą verti lapas po lapo ir jautiesi taip, tarsi skaitytum teatro romaną, kuriame tekstai kelia visokių minčių, asociacijų, prisiminimų, o kartais – norą klausti ar ginčytis, dokumentinį romaną, kuriame pamažu išsiskleidžia prieštaringa, kūry­binga ir savita menininko individualybė. Grupuodama gausią ir įvairialypę archy­vo medžiagą, D. Šabasevičienė griežtai laikosi chronologinio principo ir pasi­renka tinkamą tokiai knygai struktūrą: perbėgusi menininko biografiją, nusa­kiusi esminius J. Vaitkaus kūrybos eta­pus ir jos bruožus, autorė pereina prie spektaklių. Režisieriaus kūrybos kelią D. Šabasevičienė skirsto į kelis pagrindinius tarpsnius, kurie atsispindi prasminguo­se knygos skyrių pavadinimuose: „Kau­no laikotarpis. Aukso amžiaus pradžia", „Vilniaus laikotarpis", „Sapnas spąstuo­se", „Režisierius be teatro"... Visuose skyriuose autorės mintys apie spektaklius (vien dramos teatruose sukurtų spektaklių čia pristatyta, jei neklystu, per 60) pa­pildomas kitų teatrologų, kino bei teatro kritikų ir žurnalistų tekstais, kurie daž­niausiai pasitelkiami autorės pozicijai su­stiprinti. Tokiu būdu matome savotišką mozaikinį Vaitkaus repertuaro plačiausia prasme portretą. Itin svarbu, kad D. Šabasevičienei kažkokiu stebuklingu būdu pavyko sukaupti per įvairius Lietuvos ir užsienio teatrus išbarstytą J. Vaitkaus spektaklių derlių skyriuje „Režisierius be teatro", pavyko „suvaryti" tuos spektak­lius po vienu režisieriaus autorinio idėjų teatro stogu, nors statinys ir liko be realių sienų. Apie sienas tegalvoja aukštesnės instancijos.

Man labai patiko knygos dailininko Liudo Parulskio darbas. Jis taip įveda į teksto lauką turimą fotomedžiagą ir jos fragmentus, scenovaizdžių bei kostiumų eskizų detales, portretus, kad jie gražiai dera tarpusavy, tapdami savotišku teksto teatru. Tas dailininko „teatras" ne ilius­truoja, o komentuoja, papildo ir vėl pri­mena spektaklį, įsidėmėtinas jo vietas, aktyvina skaitytojo vaizduotę ir mintį. Antai, jau pirmas knygos lapas su turiniu: po tekstu lyg ir „ne į temą" viena nuosta­biausių Adomo Mickevičiaus „Vėlinių" scena, kur Konradas-Masalskis eina pas­kui savo viziją — Marilę-Mikulionytę... Nežinau, ar tai vien dailininko nuopel­nas, kad žiūrėdamas į nuotrauką, ne kartą pamatai lyg nematytą, naujai įprasmintą ar „iškadruotą" mizansceną arba dailinin­ko eskizą, sugretintą su personažo vaizdu (pavyzdžiui, Oskaro Milašiaus „Migelis Manjara"), fantastiškus keisto spektaklio „Demonai. Nelabieji. Apsėstieji. Kipšai" pagal Fiodorą Dostojevskį vaizdinius. Fotomedžiagą mus nulydi J. Vaitkaus pė­domis ir ten, kur nesame buvę, – į Oslo teatro mokyklą, į Stokholmą...

Iki šiol rašiusių recenzentų D. Šabase­vičienės knyga buvo pelnytai ir vienbal­siai išgirta. Daug apie savo darbą kalbėjo ir autorė, kartais pastebėdama vieną ar kitą knygos trūkumą. Ko čia trūktų? Man norėtųsi matyti autorę ne tik įdėmiai ste­binčią, fiksuojančią ir beatodairiškai my­linčią ir ginančią J. Vaitkaus kūrybą, ne tik aiškinančią ir viską atleidžiančią, bet ir kritiškai vertinančią jo anaiptol ne lygų ir ne paprastą kūrybos kelią, pastebinčią paklydimus, nesėkmes, atskleidžiančią jų aplinkybes. Juk didžiąją kūrybinio gyve­nimo dalį J. Vaitkui teko dirbti sudėtin­gomis aplinkybėmis; pradėjęs režisuoti 8-ojo dešimtmečio viduryje, juodžiau­sios stagnacijos metais, režisierius visuo­met už nugaros turėjo klastingą oponen­tą, kurio tinkluose springo visa kultūra. Todėl man vienas įdomiausių yra tas knygos skyrius, kuriame pateikiama ke­liolika įvairių metų J. Vaitkaus interviu, o juose savaip atsispindi režisieriaus kri­tinis požiūris į socialinę, politinę sistemą (nors šio požiūrio niekada nedeklaravo, neviešino, o kartais net darė kompromisų su nemėgstama santvarka), pamažu atsi­skleidžia režisieriaus požiūris į teatrą, į Teatro misiją; atsispindi ir jo prieštaravi­mai, ir aukštos prabos profesionalo, daž­niausiai maksimalistiški reikalavimai sau, aktoriams ir kitiems bendradarbiams. Laikui ir sąlygoms keičiantis, atsisklei­džia ir tų požiūrių dialektika, jų neišven­giamas kitimas. Režisieriaus mintis savaip liudija, įtvirtina jo mokinių (režisierių ir aktorių) bei bendradarbių pasisakymai. Manau, kiekvienam įdomu sužinoti, ką apie J. Vaitkų mano Valentinas Masalskis, Arūnas Sakalauskas, Povilas Budrys, Ingeborga Dapkūnaitė, Rūta Staliliūnaitė ir scenografai – Jonas Arčikauskas, Dalia Mataitienė, Jūratė Paulėkaitė ir daug kitų menininkų, tokių skirtingų ir taip reika­lingų J. Vaitkaus ir kitų Lietuvos režisie­rių teatrui. Sklaidant D. Šabasevičienės „Teatro piligrimą", tu ir pats tampi ke­liautoju, einančiu pirmyn ir atgal, tik jau pramintu taku.

Daug kas iš recenzavusių „Teatro pi­ligrimą" gretina knygą su Ramunės Mar­cinkevičiūtės „Eimuntu Nekrošium". R. Marcinkevičiūtės knyga, kaip, beje, ir Irenos Aleksaitės „Romualdas Juknevi­čius", – tai mokslinės studijos, monogra­fijos, kuriose platus ir dosnus kontekstas leidžia suvokti jų kūrybos laikotarpį, teatro aplinką ir foną, rodo gilų profesi­nį įžvalgumą. Panašumas, man regis, čia tik tas, kad ir viena, ir kitos autorės di­delę dalį kūrybinio gyvenimo skyrė pa­sirinktajam tyrimų subjektui. Savo esme ir metodu man D. Šabasevičienės knyga panašesnė į Tomo Sakalausko „Miltinio apologiją"; tik D. Šabasevičienės knygoje portretas kuriamas ne iš vieno taško ste­bint, o tarsi vaikštant ratu, todėl – įvai­resnis, reljefiškesnis; bet monografija knygos vis dėlto nepavadinsi, greičiau tai yra didžiulė vertinga medžiaga, iš kurios galėtų ir turėtų rastis daktaro disertacija, kol, pasinaudoję D. Šabasevičienės triū­su, to nepadarė kiti. Pirmiausia autorei turbūt derėtų išryškinti savą profesiona­lo poziciją, individualų, bet ir objekty­vų santykį su tiriamu objektu; įvertinti tai, kas iki šiol apie J. Vaitkaus kūrybą buvo rašyta, atkreipti dėmesį į dramatiš­kus jo kūrybos posūkius ir jų priežastis. J. Vaitkaus kūrybinis gyvenimas, jo, kaip režisieriaus, likimas, man regis, buvo dramatiškas: režisieriaus santykis su vi­suomene, jo maksimalizmas, kūrybinis temperamentas ir nusivylimai provokuo­davo konfliktus teatro viduje ir išorėje, brandino prieštaravimus jame pačiame. Kaupdama medžiagą, vartydama archy­vus, kalbėdamasi su J. Vaitkumi, rašyda­ma apie jo spektaklius, D. Šabasevičienė, manau, pati tai matė ir patyrė; perpratusi jo kūrybinės laboratorijos savybes, auto­rė galėjo giliau užgriebti tos J. Vaitkaus „piligrimystės" kainos ir dramatizmo temą. O, beje, galbūt viso to knygoje ir pakaktų, jei brandžiausios autorės mintys ir teiginiai neištirptų medžiagos gausoje. Galėjo būti iš karto du tomai: viename – J. Vaitkaus teatro kūryba, kitame — visa kita. Man regis, tokiu atveju išsilygintų tekstų apie spektaklius proporcijos (kar­tais nesupranti, kodėl apie vienus, reikš­mingus, pasakyta labai mažai, o apie kitus – išsiplėsta); gal atsirastų poreikis kritiš­kiau vertinti akivaizdžias režisieriaus ne­sėkmes (pavyzdžiui, „Žuvėdrą", „Mari­ją Stiuart" ar „Madam Bovari" „Meilė, džiazas ir velnias", „Visi mano sūnūs"?), gal pati autorė pastebėtų, kad nevertėjo taip keistai vienus cituojamų recenzijų autorius vadinti teatrologais, kitus — tik teatro kritikais, trečius — tik teatro isto­rikais. Argi Antanas Vengris ar Gražina Mareckaitė, teatro tomų ir monografi­jų autoriai, nėra teatrologai? Man regis, tame įsivaizduojamame antrajame tome turėtų tilpti ir gausi J. Vaitkaus kūrybos bibliografija, kurios dabar pasigendame. Tuo gal ir baigsiu savo laišką-recenziją, linkėdama Daivai sukaupti valios pastan­gas ir įveikti dar vieną kalnelį.

Vilnius, 2008 m. vasario 9 d.