Apie ką verta pamąstyti po „Versmių“?

Jonas Montvila

Apie teatrą. Apie teatrą teatre. Apie Shakespeare’ą. Apie žiūrovą. Apie skaitymus. Apie pjeses. Gal apie krizę? Krizę, kuri neidentifikuojama, užslėpta, dingusi po skambiais šūkiais ir pilnomis jaunimo salėmis?

„Trumpa karalienės sūnaus istorija“

Atrodo, teatras ieško ir stebi. Ieško amžinumo ir prasmės – tokia jo funkcija ir priedermė. Ieško naujojo Shakespeare’o. Dramaturgo, kurio tekstai kalbėtų apie gyvenimo vertybes, principus, pras­mes, – dramaturgo, kurio tekstai universalumu nugalėtų laiką. Naujo Hamleto monologo ar meilės soneto? Deja, viskas, ką girdime, tėra senos citatos iš senojo Shakespeare’o. Ir graudu, kai jomis prisidengiama norint nuslėpti to naujojo Shakespeare’o nebuvimą, temų ir vertybių nematymą, tik įrodantį, kad šiandienos Lietuvos teatras yra praradęs pusiausvyrą ir sutrikęs, labiau linkęs į liguistą savianalizę nei universalią pasaulio refleksiją.

Štai S. Bareikio pjesė „Trumpa karalienės sūnaus istorija“ grąžina teatrą (o kartu ir žiūrovą) prie Elsinoro princo Hamleto likimo, jo egzistencialistinio būties monologo ir komplikuotos charakterio psichologijos – scenoje Artistas bando dar kartą nagrinėti Hamletą, net susilieti su juo, tapdamas jo – besiblaškančio idealisto arba silpnavalio karštakošio – šiuolaikiniu atvaizdu. Keistuolių teatro aktorių skaitoma pjesė greitai įgauna aiškius kontūrus: štai maištininkas, nepatenkintas savim ir kitais, štai aplinka – šaržuota ir stagnaciška, kurioje didysis konfliktas kyla dėl taisyklių nesilaikymo, saviraiškos, novatoriško požiūrio – maišto prieš valdžią. Aiški ir pjesės forma – atvira teatrinių mechanizmų parodija, kurioje tekstas tėra fonas, priedas prie „dekoracijų“ – aktorių. Visa tai – kaip smagus vodevilis su visiems atpažįstamais simboliais – Hamletu ir jo „būti ar nebūti“, supaprastintu teatro vidinio gyvenimo modeliu ir žinomais aktoriais. Žiūrėti smagu. Tai – pramoga. Tačiau ar tokia pramoga ir yra Shakespeare’as? Ugningi Artisto (Andriaus Kaniavos) monologai apie tai, kaip reiktų suprasti maištingo princo žodžius, netampa kuo nors daugiau nei kiekvienam aktoriui būtina vaidmens analize – žiūrovams nematomo teatro dalimi. Shakespeare’o tekstai pakaitomis su teatro kasdienybę atspindinčiais Bareikio dialogais tampa emocijomis, būsenomis, nuotaikomis, tačiau tikrai ne minties reiškimo priemone. Toks aktoriaus kalbėjimas yra veiksmo fonas, jis tarsi minios šurmulys leidžia koncentruoti dėmesį tik į vaizdą, t.y. teatrą, kaip reiškinį. Atrodo, dramaturgas nusprendė jį panagrinėti. Tai atlikta techniškai gerai, bet verčia susimąstyti, ar „svetimų skalbinių šniukštinėjimo“ manija kada nors dings iš teatro scenos kartu su socialine teatro „dokumentika“, paverčiančia dramaturgą ne kūrėju, o realybės fiksuotoju.

Žaviai „užfiksuota“ jaunos merginos istorija Anetos Raževaitės pjesėje „Karjera“ ypač aktuali emigracijos problemų kamuojamai Lietuvai. Ji įdomi ir teatrui: aiškus centrinis personažas, charakterio raida, kulminacija – gražiai sustyguota merginos istorija ieškant laimės. Lietuvoje vis dar nėra aiškios takoskyros tarp dramos kūrinio ir scenarijaus, todėl natūralu, kad pjesę matome nufilmuotą. Nesinori veltis į diskusijas, kokie jų skirtumai ir panašumai, tačiau A. Raževaitės „Karjera“ –­ puikus scenarijus: imk ir filmuok ( tai ir padarė režisierius Gintaras Makarevičius). Tačiau ar ši pjesė gali sėkmingai gyvuoti scenoje – atviras klausimas.

„Vienaveiksmė monopjesė pradedančiam aktoriui“ Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos

O gal prieš akis gimsta nauja tendencija – vidinis teatro poreikis išsivalyti, atsikratyti įsisenėjusių blogybių, pagaliau reflektuoti save kaip reiškinį arba tiesiog pasižiūrėti į save veidrodyje? Tokia mintis kilo žiūrint (klausant) Justo Tertelio „Vienaveiksmę monopjesę pradedančiam aktoriui“ – šmaikščią, sukurtą pagal „teatro teatre“ principą. Čia ir vėl neapsieita be Shakespeare’o, sakiusio, jog teatras – tai veidrodis, atspindintis epochos veidą. Ir atrodo, kad J. Tertelio pjesė, tiks­liau – kelios subtilios užuominos, galėtų būti visai neblogas veidrodis, atspindintis Lietuvos teatro situaciją. Arba puikus pavyzdys, kad pats laikas grįžti prie esminio klausimo: „Kas yra teatras?“ Mada?

Panašu, kad taip. „Versmių“ lankytojai buvo daugiausia jaunimas – jie plūdo į nedideles erdves, skubėjo užsiimti geresnes vietas, jų negavę patogiai įsitaisydavo net scenoje ir aktyviai reagavo į viską, kas vyko per skaitymus. Atrodo, šiandienos teatras randa kalbą su žiūrovais, juos traukia, jaudina, tačiau ar ugdo? Universalųjį šekspyrišką teatrą keičia kasdienybės problemos, šaržai, daugiau ar mažiau sąmojingos parodijos, ir tai nėra blogai – juk būtent juoku geriausia kovoti su blogybėmis. Tačiau nėra viso šito vodeviliško reginio alternatyvos. Klausantis Šiaulių dramos teatro aktorių skaitomo Mariaus Macevičiaus „Sing when you’re winning“ arba žiūrint Lauryno Juknos „Pabėgimą į Akropolį“, suvaidintą teatro laboratorijos „Atviras ratas“ aktorių, pirmiausia kyla neaiškus jausmas, kad esi ne teatre, o priešais televizorių –­ socialinės pobūdžio problemos, taip pamėgtos „TV pagalbos“, arba realybės šou išpopuliarintas žvaigždžių kultas puikiausiai jaučiasi teatro scenoje. Tiesa, dramaturgų pozicija aiški – švelniai pašiepdami šiuolaikinę visuomenę, jie bando identifikuoti piktžaizdes, tačiau vaistų nesiūlo. Ir „Versmėse“ pirmiausia įsimena saviironija, parodijos, šaržai – iškreipta, bet nuo to nė kiek ne gražesnė tikrovė. Viena vertus, džiugu, kad teatras yra veidrodis, kad kritiškai žvelgia į save ir į visuomenę. Vis dėlto toks teatras mūsų nemoko, neparodo alternatyvos, neiškelia tikslų – jame mes nerasime Hamleto, kuris kovoja, o tik jo tėvo šmėklą, kuri konstatuoja. O to tikrai negana. Todėl minties, jungiančios universalų teatrą, realybę ir žiūrovą, trūkumas tampa konkrečia krizės išraiška. J. Tertelis savo „Vienaveiksmėje monopjesėje pradedančiam aktoriui“ lyg ir kalba apie tai, be ko teatro nebūtų, ir kalba teisingai. Tačiau pamiršta dramaturgą, didįjį kūrėją, kuris tekste įkūnija mintį, idėją, vertybę, ir būtent ji, o ne personažas, tampa teatro ašimi.

Ir jei niekaip negalima suprasti, ar teatras mus juokina, ar graudina, prieš akis vyksta tragedija ar komedija, ar mus mulkina, ar į akis sako tiesą, galimi tik du variantai: pasijusti visiškais kvailiais ir neišmanėliais arba kiek kritiškiau pažiūrėti į tai, ką matai, – teatras, atrodo, tai jau padarė. Belieka tik surasti naująjį Shakespeare’ą ir sulaukti naujų Hamleto monologų, kurie net ir po kelių šimtmečių skambėtų aktualiai.