Rimantas Teresas
 |
| Maestro Juozas Miltinis yra vienas tų, kuriuos istorija ir mūsų pačių tobulumo siekis dar gyvus paverčia simboliais, legendomis, relikvijomis. Algimanto Aleksandravičiaus nuotrauka |
Maestro Juozas Miltinis yra vienas tų, kuriuos istorija ir mūsų pačių tobulumo siekis dar gyvus paverčia simboliais, legendomis, relikvijomis. Dabar, šimtųjų gimimo metinių proga, privalome jį atrasti iš naujo. Atrasti savy, nes tiek laiko gaivinęs mūsų mintis jis tapo jų gyvybinga dalimi.
Intelekto galia buvo viena jo privilegijų. Žmogaus istorija J. Miltiniui buvo kultūros istorija, o teatro menas – vienas esmingiausių žmogaus dvasios raiškos būdų. Režisierius, pedagogas, teoretikas – jis siekė rasti tiksliausią gyvojo teatro formulę, tai jau prilygo gyvenimo mįslės įminimui. Lemties jėgos kūrėją nuolat įtraukdavo į tą būties dimensiją, kurios esmė yra kančia. J. Miltinio menas, filosofija persunkti metafizinės kančios, atveriančios sielos slėpinius ir svaiginančiai teigiančios dieviškąją žmogaus prigimties pusę.
Europietiškos kultūros Lietuva – viena J. Miltinio svajonių.
Nerimastingas, provokuojantis, degantis ir uždegantis kitus J. Miltinis įkūrė teatrą, išugdė mokinius, paskleidė Lietuvos teatre universalias kūrybines nuostatas ir naujus estetinius principus.
Dramatiška ir paradoksali asmenybė – keiktas, koneveiktas, sudievintas žmogus, kuriam teatras tapo jo žmogiškųjų atradimų bei praradimų laboratorija. Į scenos kvadratą jis norėjo sutelkti, sukoncentruoti savąją žmogaus, menininko, intelektualo patirtį, paversti ją drama, o kartu – nauja, visiškai švaria, logocentristine idėja ir visuotinės patirties išraiška.
Žmogus, kurio teatrinė teorija buvo nukreipta į nuolatinį konfliktą, konflikto pasekmių atsinaujinimą ir improvizaciją, į didų ir neapčiuopiamą gyvybingumą, misdavusį ir metafizine, ir gyvenimiškąja patirtimi.
J. Miltinis: „(...) Dabar nebėra nei angelų, nei dievų, nei mūzų – nieko, bet yra kažkas kita. Yra mokslas, yra žinios, yra supratimas kažkoks, yra garbė žmogaus, atsakomybė yra, o, ir reikia kažkaip tos atsakomybės pasiprašyt, pasimelst jai, pažiūrėt jai į akis, o, ir daryt sąžiningai. Arba nedirbt. Tuo labiau, kad mūsų teatro visas kryptingumas yra tuo paremtas. Tuo kažkokiu sąžiningumu, atsakomybe. O!, tuo žmogaus, kaip sakoma, orumu. (...)“ („Repeticijos“. J. Miltinio dramos teatro garso įrašų fondas. Užrašė aktorius Kazimieras Vitkus.)
Begalinės juslės žmogus, kuriam netikrumo suvokimas sukeldavo sudėtingą kaukių ir identifikacijų žaidimą, kol pagaliau žaidimas virto konflikto esme – ir tuomet jį užvaldė dramos trauka. Jam tai buvo didelis dalykas, esminis, gyvybinis ir egzistencinis. Ir transcendentinis.
Ortodoksų šventyklų ikonose neretai matome Kristų, žengiantį į pragarus, besileidžiantį į kažin kokias žemės gelmes ir kartu į žmogiškojo sielvarto – nevilties ir skausmo, liūdesio ir beviltiškumo gelmes. Dievo sūnus visada kviečia ir mus eiti kartu, sakydamas: „Sek paskui mane“.
Ir žiūrėdami į vitališką Maestro portretų galeriją, Jo veidą, žvelgiantį, tiesa, ne iš ikonų, o iš nuotraukų, jaučiame tą pačią biblinę ekstazę sekti paskui Jį. Išties dažnai stengiamės eiti paskui Jį... imituodami ėjimą, filosofuodami jo vardu, įtikinėdami save ir kitus, kad esame tikrajame kelyje, tikrajame mąstyme, tikrajame pažinime...
O ką kalba pats Maestro?..
„(...) Literatūra, tapyba, skulptūra egzistuoja tiesiogine prasme. Teatras – ne. Jis yra kaip dvasia, kaip kvėpavimas, kaip kalba. Kalba – kaip oras... kvėpuoji ir nekvėpuoji... žmogui būdingi tokie septyni būtinumai. Kvėpuoti – pirmiausia. Paskui – judėti, paskui – šiluma, po to – skystis, po to – valgis, tada – miegas, na ir septintas – kvailioti, juokauti, bet pats svarbiausias – kurti. Teatras yra viduj, teatras yra kaip tavo sąžinė, kaip tavo minčių kondensatas kokia nors tema, kokiu nors tikslu. Tam tikras tematinis vienetas – teatras. Būtis teatre yra gyva, kondensuota, dinamiška ir harmonizuota. Reikia tik sugebėti. Čia mano idealas, kurio aš, galbūt, nepasiekiau, aišku, nepasiekiau... (...)“ („Aristos. Kūryba ir kriterijai“. – Žurnalas „Regnum“. MCMXCI.)
Žiūrėdami į J. Miltinio asmenybę, matome jame daktaro Fausto aspiracijas, Don Kichoto altruizmą, Sokrato išmintį. Vienišą žmogų, pagimdžiusį fenomeną – teatrą ir aktorius, einančius, – deja, deja, jau ir išėjusius, – į mažytį šviesos (scenos ir amžinybės) kvadratą – sceną, matome filosofą (buvusį jėzuitų vienuolį!), filosofuojantį ir niekada neatgailaujantį, ieškantį ir nerimstantį, gyvenusį kosminio altruizmo faktu, kaip amžiną migrantą tarp vitalinio Aš ir Kitko, todėl ir panašų į daktarą Faustą, todėl ir panašų į sergantį verbaline liga, susirgusį Aristoteliu (čia ir dabar), o tai irgi liudija gigantišką šios asmenybė vientisumą...
O gal toks Dievo sumanymas? Pririšti mus prie Žmogaus, prie Asmenybės, nužengti kartu į „pragarus“ ir pajusti – iki galo, iki apalpimo – nepridengtą ir tikrą „nužengimo“, ėjimo Dievop skonį ir prasmę, ieškant atsakymo į klausimą: ar lietuvis jaunuolis gali tapti aktoriumi, kuris būtų, anot J. Miltinio, ir filosofas, ir akrobatas, ne vien kūno, bet ir kalbos akrobatas? Žodžiu, kuris įstengtų kurti veiksmingą mintį ir ją visaip įvairuoti – nuo paralingvistikos į gryną lingvistiką, nuo juoko iki verksmo, nuo žmogbeždžionės, nuo homo erectus iki homo sapiens kalbos pojūčio.
Išties tai buvo didi asmenybė, ir dabar dar kelianti tam tikrą religinę ekspresiją ir mistinę ekstazę įvairiomis savo formomis: nuo begalinės ir dvasingos meilės iki aklos neapykantos.
O religinė ekspresija, anot Maestro, įdomi savo išraiškumu, užpildančiu akis, lūpas, veidą. Keista, fantomiška ekstazė. Kaip sapnų simbolika, kaip siurrealizmo stilistika, kaip I. Bergmano filmai. Triukšmas ir kuždesys. Aistra ir beprotybė.
Ak, kaip stipriai esame susieti su Maestro: Jo vardu pavadintu teatru, spektakliais, tapusiais „teatro pasaulio“ istorijos dalimi, aktoriais, kurie savo darbu, prakaitu ir krauju kūrė su Maestro tą istorijos dalį, virtusią mitu, legenda, naujos mąstysenos ir gyvenimo būdo įprasminimo metafora.
Mus sieja pareiga ir jausmas, kad dar esame neužgesusio ugnikalnio magma, kuriai išsiveržti reikia tik laiko ir fizikos dėsnio: masės augimo iki kulminacinio išsiveržimo, iki nevilties, iki susižalojimo ir sprogimo. Spektaklio!
J. Miltinis, didysis le Patron ir didysis Inkvizitorius, užprogramuodavo aktorius tai laisvei pagal gamtos dėsningumą ir Paul Valery (kurį Miltinis tiesiog dievino!) paradigmą: „Tik nuaidėjus grynam, t. y. santykiškai neįprastam, garsui, iš karto susikuria ypatinga atmosfera, mūsų jausmus apima ypatinga laukimo būsena, ir tas laukimas lyg ir nuteikia mus tokios pat prigimties ir tokio pat grynumo pojūčiams. Jei salėje suskamba grynas garsas, išsyk mumyse viskas pasikeičia, imame laukti muzikos (...)“. J. Miltiniui šie žodžiai buvo dvasingos atmosferos, apnuogintos tiesos išraiška, kaip švento spektaklio įsikūnijimo atsiradimas. Ir kūrybos dieviškumo pripažinimas.
Reikėtų kartu nusileisti į „pragarus“, norint pažinti, pajausti didžiąją paslaptį, ir patikėti, kad egzistuoja kosminių jėgų harmonija, teatro dvasios harmonija, kad mūsų žygdarbis – dirbti ir įtikėti teatru. Įtikėti teatro dievu, kuris nusileis iš aukštybių ir viską pataisys. Tikruoju le Patron fenomenu, o toks ir buvo Maestro J. Miltinis.
Juozo Miltinio dramos teatras.
