 |
| Nuotrauka iš http://www.kickasspoker.com/ |
Nacionalinių (valstybės ir savivaldų) lėšų kultūros reikmėms dalybos, pinigų paskirstymas meninėms programoms ir projektams iš esmės nulemia kultūrinio gyvenimo reiškinius, renginių apimtis bei kokybę konkrečiais metais. Programinis finansavimas mūsuose nėra naujiena, jis egzistuoja, ir jau senokai. Vieni fondai, tokie kaip Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas, lėšas paskirsto vos ne pirmosiomis naujųjų metų dienomis, ir tai dažnai tampa puikia, šiek tiek vėluojančia kalėdine dovanėle daugeliui kultūros ir meno leidinių rengėjų. Kiti, tokie kaip Kultūros ir sporto rėmimo fondas (toliau – KSRF), savo „nuosprendį“ paskelbia ankstyvą pavasarį, o nusivylusiems rezultatais jau kelintus metus suteikia galimybę dar kartą kreiptis į šį fondą vasarą. Nors visi puikiai žino, kad tokių lėšų, kokiomis fondas disponavo per pirmą turą, vėliau tikrai nebus. Tačiau viltis, kad gal koks vienas kitas tūkstantis litų gali prisidėti prie ketinamo rengti projekto biudžeto, kūrėjus guodžia. Panašiu metu lėšas meninėms programoms ir projektams padalija ir Kultūros ministerija, suteikdama galimybę kūrėjams teikti paraiškas ir gauti finansavimą atsižvelgiant į ketinamo rengti projekto ar programos specifiką (Naujų muzikos ir dramos kūrinių rėmimas, kino, etninės kultūros rėmimo programos ir t.t.), organizacijos pobūdį (Nevyriausybinių organizacijų kultūros projektų rėmimo programa, Meno kūrėjų programų rėmimo programa ir t.t.) ar pan.
Valstybės fondų bei programų paremtų projektų skalė plati, gautos sumos taip pat skiriasi. Štai šiek tiek šviežios statistikos apie vieną iš didžiausių tiek projektų skaičiumi, tiek ir remiamų organizacijų bei skiriamų sumų įvairove pasižyminčią KSRF paramą 2006-2007 m.. Oficialiose KSRF tarybos 2006 m. pabaigoje patvirtintose finansavimo taisyklėse minimi keli paraiškų vertinimo kriterijai: tinkamumas, kokybė, ilgalaikis poveikis, kompetetinga vadyba bei racionalus biudžetas.
Tai gi, 2007 m. I ture šis fondas daugiausiai vienam projektui skyrė 170 tūkst. litų (2006 m. – 100 tūkst. litų), mažiausia projektui skirta suma tiek 2006 m., tiek ir 2007 m. buvo 1 tūkst. litų. Kaip matome, paremtų projektų ir programų sumos ypač skiriasi. Šiemet KSRF parėmė net 32 vienos iš konkurse dalyvavusių organizacijų projektų (organizacijos skyrių projektai, gavę finansinę paramą, į šiuos paskaičiavimus neįtraukti). Visiems šios organizacijos projektams skirta 282,8 tūkst. litų, kas yra 1,4 karto daugiau nei praėjusiais metais (2006 m. paremta 30 vienos organizacijos projektų, kuriems skirta 199 tūkst. litų). Tačiau tiek šiemet, tiek ir pernai didžiausios projektų skaičiumi paramos susilaukė kūrybinės sąjungos. Antroje vietoje pagal paremtų projektų skaičių 2007 m. atsidūrė viena iš šalies aukštųjų mokyklų. Jos krepšyje – 16 paremtų projektų, kuriems skirta 132 tūkst. litų. 2006 m. antroje vietoje buvo 17 vieno paramos gavėjo projektų, kuriems skirti 107 tūkst. litų, – suma nedaug didesnė už tais metais skirtą vienam projektui. Tarp šių metų lyderių yra dar viena kūrybinė sąjunga: nors paramos susilaukė tik 13 projektų, jiems skirta net 261,0 tūkst. litų. Panaši situacija buvo ir pernai, kai I turo metu stambiausią fondo laimikį pasiglemžė viena iš kūrybinių sąjungų (organizacijos skyrių projektai, gavę finansinę paramą, į šiuos paskaičiavimus taip pat neįtraukti). Fondo dėmesio susilaukė 13 šios sąjungos projektų ir programų. Organizacijai skirti 239 tūkst. litų, kas sudaro 3,5% visų pirmame ture išdalintų lėšų. Įdomų ir tai, kad šiemet 4 projektams paramą gavusi organizacija gavo net 230,0 tūkst. litų, o akivaizdžią lyderio poziciją scenos menų srityje užima organizacija, kuriai fondas skyrė 150,0 tūkst. litų ir parėmė 10 projektų. Taigi, tik penkios čia paminėtos ir paramą 2007 m. I ture gavusios organizacijos iš KSRF „susišlavė“ net 13 proc. lėšų, išdalintų fondo per I turą.
Žinoma, tai tik skaičiai, kurie lems renginių kiekį 2007 metais. Nors jau vien KSRF parėmė tiek projektų (iš viso 700), kad jų turėtų būti surengta vos ne po du kasdien. Apie paremtų projektų kokybę kol kas sunku dar kažką sakyti, nes yra žinomi tik paraiškose paminėti menininkų vardai, būsimų spektaklių ar kino filmų pavadinimai, seminarų temos ir pan. Tačiau kokybę paraiškas vertinę ekspertai turėjo vertinti, nes projektų aktualumo, kultūros ir meno plėtros procesų skatinimo ir pan. įvertinimai yra minimi fondo tarybos patvirtintose finansavimo taisyklėse.
Lėšų paskirstymą kultūros reikmėms, vadovaujantis programinio finansavimo principais, skelbia ir didžiosios Lietuvos savivaldybės. Tačiau vienos jų viešo lėšų paskirstymo modelį taiko jau daugiau nei penkerius metus, kitos žengia pirmuosius žingsnius. O ir dalybų principai daugelyje savivaldybių skiriasi, nes vienoms atrodo, kad parama galima teikti tik savivaldybės geografinėse platumose veikiančioms organizacijoms, kitos į šį reikalą žiūri šiek tiek plačiau. Jos tiesiog džiaugiasi įdomiais ir kokybiškais projektais, kuriuos pristato įvairių Lietuvos vietovių organizacijos. Ir visai nesvarbu, kad jos nėra „vietinės“, svarbu, kad paraiškose minimi renginiai vyks jų savivaldybėje ir bus skirti vietos bendruomenei. Konkursų rezultatų viešinimo būdai įvairiose savivaldybėse taip pat skiriasi. Vienos jų rezultatus paskelbia jau kitą dieną po priimtų sprendimų, kitos konkursuose dalyvavusias organizacijas informuoja tik raštu, nesuteikdamos galimybės visiems norintiems viešai susipažinti su konkurso rezultatais.
Kaip matome, nors skirstomos tos pačios mokesčių mokėtojų lėšos, nesvarbu, kokiame biudžete jos yra, valstybės ar savivaldų, jos dalijamos vadovaujantis skirtingais prioritetais, skirtingais paraiškų svarstymo ir rezultatų paskelbimo tempais, remiami projektai gauna skirtingo dydžio paramą. Visus šiuos skirtumus ir dar daugelį kitų nulemia tiek lėšas dalijančių institucijų, tiek ir bendrieji valstybėje dominuojantys „politiniai sprendimai“ – kultūros koordinavimo principų pasirinkimas, „ekonominiai sprendimai“ – optimalių finansavimo metodų pasirinkimas, „organizaciniai sprendimai“ – kultūros institucijų, organizacijų bei kultūros vertybių vartotojų tarpusavio santykių nustatymas.
Ar reikia remti kultūrą ir jei taip, tai kokiais principais reikėtų vadovautis? Jei kalbėsime apie „politinius sprendimus“, tai remiant kultūrą jie dažniausiai priklauso nuo tuo metu šalį ar miestą valdančios politinės partijos ar partijų koalicijos, šalies politinių tradicijų ir politinių partijų toje šalyje tradicijų, kas yra ypač privatus daugelio šalių reikalas. Panaši situacija egzistuoja ir „organizacinių sprendimų“ priėmimo srityje, kur kultūros institucijų ir kultūros bei meno vertybių vartotojų santykiai yra istoriškai nusistovėję ir puoselėjami ne vieną dešimtmetį.
Konkrečių šalių tradicijomis paremtas ir „ekonominių sprendimų“ kultūros finansavimo srityje modelis. Tačiau pastarasis reikalauja šiek tiek didesnio dėmesio, nes apsprendžia vienos ar kitos šalies pasirinktus ūkininkavimo principus, lemiančius meno kūrėjų santykius su visuomene bei puoselėjančius kultūros raidos įvairovę.
Taigi, teoriškai egzistuoja du kultūros palaikymo modeliai:
- Rinkos ekonomikos principų taikymas kultūroje (I modelis);
- Visiškas kultūros išlaikymas iš nacionalinio šalies biudžeto (II modelis).
Abu paminėti modeliai nėra tinkamiausi kultūros finansavimo būdai, tiesiog tai yra du radikaliai skirtingi pastarosios egzistavimo visuomenėje kraštutinumai ir, nors praktikoje tiek vienas, tiek kitas neegzistuoja, abu jie yra puikūs pavyzdžiai diskutuojant apie kultūros svarbą visuomenei ir eiliniam šalies gyventojui.
Spektakliuose, parodose besilankantiems, nekomercinius filmus žiūrintiems kultūros vartotojams visiškas kultūros išlaikymas ar bent svarus jos palaikymas per nacionalinį biudžetą atrodo būtinas. Kitiems, dažniausiai kultūros ir meno skeptikams, – visiškai nereikalingas ir net pavojingas, o į kultūrą šios tendencijos šalininkai linkę žiūri kaip į bet kurią kitą šalies ekonomikos sritį.
Nacionalinės paramos kultūrai šalininkai (II modelis) savo rankose turi keturis svarius argumentus, apginančius kultūrą visuomenės akyse. Pirmasis jų – tai visuomeninis kultūros poveikis jos vartotojams – dvasinio žmogaus turtingumo atspindys jo vertybinėse orientacijose bei visuomeniniame aktyvume. Antrasis – visuomeninė-ekonominė nauda žmogui – kultūros ir meno įtaka gamybos, paslaugų bei kitoms žmogaus veiklos sritims. Trečiasis – kultūros ir meno prieinamumas visiems visuomenės nariams nepriklausomai nuo jų pajamų. Ketvirtasis – saugumas ir stabilumas, užtikrinantis kūrėjų laisvę: kultūros sferoje kuriantys menininkai nėra priklausomi nuo „masinio skonio“, jiems atsiranda sąlygos eksperimentuoti.
Argumentai lyg ir aiškūs, tačiau kaip išmatuoti šių poveikių apimtis vartotojui? Pirmuoju atveju aktuali jų svarba šeimyniniams santykiams, žmogaus elgsenai, laisvalaikiui, antruoju – kultūros įtaka darbo našumui ir kokybei, trečiuoju ir ketvirtuoju atvejais svarbu nustatyti finansinės paramos kultūrai dydį, nes menuose, kaip ir gyvenime, nuolat vyksta kaita. Labai dažnai sunkiai nuspėjami ir vartotojo poreikiai bei lūkesčiai, todėl galimas visiškas meno atitrūkimas nuo visuomenės.
II modelio kultūrą palaiko valstybės skiriamos lėšos, o ne vartotojų perkamoji galia. Ir čia slypi pavojus, nes dotacija, t.y. „pinigai, gauti veltui“, mažina meno srityje veikiančių organizacijų produktyvumą. Be to, parama kultūrai niekada nepatenkins visų kūrėjų lūkesčių. Tiek menininkas, tiek kultūros institucija dažnai nori gauti kuo didesnę finansinę paramą, o rėmėjų ir mecenatų tikslas – racionalus ūkininkavimas; finansinės paramos gavėjai siekia laisvės naudoti jų veiklai skirtas lėšas, o lėšų skyrėjai nori kontroliuoti kūrėjų finansinę veiklą ir varžo lėšų panaudojimą dėl tam tikros šioms lėšoms naudoti skirtos įstatyminės bazės; galiausiai menininkai nori eksperimentuoti, o eksperimentai dažnai nėra įdomūs kultūros paslaugų vartotojams.
Išvardyti kontrargumentai kelia daug abejonių dėl pagrįstumo išlaikyti kultūrą mokesčių mokėtojų sąskaita. Gal tai yra tiesiog piliečių pinigų „švaistymas“? Gal iš tikrųjų kultūros palaikymui skiriamas lėšas būtų tikslinga panaudoti visai kitiems tikslams – sveikatos apsaugai, švietimui, mokslui ar pan.? Juk meno kūriniai (spektakliai, filmai, paveikslai) – tokios pat prekės, reikalaujančios sąnaudų, formuojančios paklausą, pasiūlą bei turinčios savo vertę-kainą. Kūriniams galima pritaikyti pagrindinius rinkos dėsnius, o paramą kultūrai teikti per tuos visuomenės subjektus, kurie tiesiogiai lankosi kultūros renginiuose, įsigyja tam tikrus menininkų sukurtus produktus, t.y. tiesiog perka kultūros ir meno „prekes“ ir „paslaugas“.
Kitas minėtas paramos kultūrai būdas (I modelis) – rinkos ekonomikos dėsnių pritaikymas menuose. Čia meno kūrinys pasižymi tam tikromis rinkos ekonomikoje vyraujančiomis savybėmis, o kultūra yra viena iš sudėtinių šalies ekonomikos sričių, nes: yra pirkėjų ir paslaugų rinka bei gamintojai (kultūros vertybių kūrėjai), kurie turi prisitaikyti prie vartotojų reikalavimų. Prekių ir paslaugų paklausa ir pasiūla yra glaudžiai susijusios; pirkėjas yra gamintojo kontrolierius, jo santykiai su kūrėju turi poveikį kultūros prekių pasiūlos kokybei bei dinamikai; kultūros produktų ir paslaugų rinkoje leidžiama viskas, „ko nedraudžia įstatymai“, todėl gausu iniciatyvos ir nėra jokių privilegijų; rinkos segmentai (paklausa, pasiūla, kaina) suteikia ypač greitą informaciją apie vartotojų poreikius, o pati informacija pasižymi objektyvumu, greitumu ir neprilygsta jokiems ekspertų vertinimams.
Nors I modelis pasižymi ne vienu privalumu, trūkumų jam taip pat nestinga. Pavyzdžiui, kultūros ir meno rinkoje besiformuojanti paklausa išreiškia tik vidutinį visuomenės skonį, todėl dažnai elitinio meno galimybės yra ribotos, o kultūros ir meno raidą lemia masės skonių ir poreikių kaita. Dar kitas pavyzdys – tam tikra visuomenės dalis negali naudotis įvairiomis kultūros gėrybėmis, nes disponuoja ribotomis pajamomis.
Visada dalinant lėšas kultūrai buvo ir bus daug nepatenkintų, nes racionalus kultūros finansavimo sistemos sukūrimas – sunkiai išsprendžiama problema, su kuria susiduria kiekviena šalis nepriklausomai nuo jos politinės sistemos, ekonominio, socialinio išsivystymo. Pavyzdžiui, kokiomis apimtimis finansuoti kultūrą? Ar remti didelį skaičių projektų nedidelėmis sumomis, suteikiant tik dalinį finansavimą? O gal geriau mažesnį kiekį, bet projekto poreikius atitinkančiomis lėšomis, taip užtikrinant ketinamo rengti projekto kokybę, ir suteikiant galimybę, pavyzdžiui, festivalių rengėjams kviestis pasaulinio garso atlikėjus ir trupes, kino filmų kūrėjams – naudoti moderniausias technologijas bei formuoti profesionalias kūrėjų komandas? Kas yra geriau – skirti savivaldybės paramą vietiniams kūrėjams ar suteikti galimybę vietos gyventojams susipažinti su kitų regionų atstovų rengiamais projektais?
Vienareikšmiškai atsakyti į šiuos ir daugelį kitų klausimų bei išspręsti pinigų dalijimo problemą kartą ir visiems laikams iš esmės neįmanoma: naujos tendencijos kultūroje, besikeičiančios politinės, ekonominės sąlygos – finansinės paramos kultūrai galimybės – nuolat reikalauja naujų šios sferos finansavimo formų. Svarbiausia – nepraleisti tinkamo momento ir lanksčiai reaguoti į politinius, ekonominius, ypač visuomeninius bei kultūrinius procesus, o taip pat vengti chaoso bei nepagrįstumo, paskirstant lėšas kultūros reikmėms.
